Vadas (3/3)

(ankstesnis puslapis)

Taigi pirmoji dieną pasibaigė ir toliau sekė keletas tokių pačių sėkmingų dienų. Nieko įdomaus neįvyko,tik keli nežymus atsitikimai: Jie nuvirto galva į griovį, tada į tranšėją; Jie nusibrozdino į gyvatvores ir krūmus; užlipo ant butelių; keli žmonės susilaužė rankas ar kojas; Kiti susimušė galvas. Bet visa tai buvo ištverta. Keli senoliai buvo palikti mirti ant kelio. “Jie ir taip būtų mirę jei pasiliktų savo namuose, ką jau kalbėti apie!” sakė pašnekovas, drąsindamas kitus tęsti šią kelionę. Taip pat užgeso kelių kūdikių, vienerių ar dviejų metų, gyvybės. Tėvai stoiškai ištvėrė savo širdies skausmą, nes tai buvo Dievo valia. “Kuo mažesni vaikai, tuo mažiau sielvarto. Kai jie jaunesni ir skausmo mažiau. Neduok Dieve prarasti savo vaikus kai jie pasiekia pilnametystę. Jei vaikams lemta mirti, geriau jiems mirti ankščiau. Tada skausmas ne toks siaubingas!” Pašnekovas guodė juos ir vėl. Vieni apsirišo savo galvas drobėmis ir uždėjo šaltus kompresus ant savo žaizdų. Kiti laikė rankas savo diržais. Viskas buvo apdriskę bei apkapota. Jų drabužiai kabojo sudraskyti gabalais, bet jie veržėsi į priekį. Visa tai būtų lengviau iškęsti jei jiems nereikėtų kentėti bado. Bet jiems reikėjo judėti toliau.

Vieną dieną įvyko kai kas labai svarbaus.

Vadas keliavo priekyje, apsuptas drąsiausių vyrų iš grupes. (Du iš jų dingo ir niekas nežinojo kur jie buvo. Manyta, jog jie paprasčiausiai išdavė visą šį užmojį ir pabėgo. Vieną katą tas pats pašnekovas užsiminė apie jų gėdingą išdavystę.Tik keletas iš žmonių patikėjo, jog jie numirė kelyje, o kiti pasirinko neišsakyti savo nuomonės, kad neišsišoktų.) O visi kiti liko sekti iš paskos. Bekeliaujant netikėtai išniro be galo didelis ir akmenuotas tarpeklis – tikra bedugnė. Šlaitai buvo tokie tiesūs, jog nei vienas nepasiryžo žengti į priekį. Net patys drąsiausi stovėjo be žado ir žiūrėjo į vadą. Kaip įprastai, besiraukantis, nuleidęs galvą ir paskendęs mintyse jis drąsiai žengė į priekį vilkdamas savo lazdą tai į dešinę, tai į kairę. Dauguma manė jog tai bedarydamas jis atrodė itin oriai. Niekas nei stebėjo nei sakė kažką jam. Jo veide nesimatė jokių pakitimų ar baimės ženklų, kuomet jis pamažu artėjo skardžio. Net drąsiausių vyrų veidai nubalo lyg mirčiai žiūrint į akis, bet niekas neišdrįso įspėti išmintingo savo vado. Dar du žingsniai ir jis atsirado ant pačio krašto. Dėl liguistos baimės išsipūtusiomis akimis jie visi drebėjo. Drąsuoliai jau buvo pasiruošę sulaikyti vadą atgal, net jei tai reikštų nusižengti disciplinai, kurios taip ištikimai laikėsi. Tačiau nepaisant to jis žengė į priekį ir iš syk nukrito į tą bedugnę. Kilo siaubingas sumišimas, verkimas, šaukimas; baimė įsisiautėjo. Žmonės pradėjo bėgti.

– Palaukite, broliai! Kur skubate? Ar taip laikotės savo žodžio? Mes privalome sekti šį vyrą, nes jis žino ką daro. Jis būtų išprotėjęs jei bandytų save sužlugdyti. Pirmyn, paskui jį! Štai čia yra didžiausią ir turbūt paskutinė mūsų kliūtis, paskutinis. Kas žino? Galbūt kitoj pusėj šio tarpeklio mūsų laukia nuostabi derlinga žemė, kuri buvo mums Dievo skirta. Į priekį! Be pasiaukojimo mes nieko nepasieksime! – Toks buvo pašnekovo patarimas ir žodžiai ir jis žengė du žingsnius ir išnykdamas tarpeklyje. Tuomet drąsiausi šoko, o po jų ir visi likusieji.

Kito siaubingas dejavimas, griūvimas viens ant kito bei vaitojimas ant didžiulo šlaito. Galima buvo prisiekti, jog po šito įvykio niekas neišliks gyvas, tačiau žmogaus gyvybė yra atkakli. Vadui nepaprastai pasisekė. Bekrisdamas jis užsikabino už krūmų ir rimtai nesusižeidė. Galiausiai jis sugebėjo išsikapstyti. Kol vaitojimas ir dejavimas sklido iš apačios, jis atsisėdo ant žemės ir pasiliko ramiai tylėti. Keletas žmonių klaikiai sužeisti pradėjo jį piktai keikti, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio. Keliems žmonėms taip pat pasisekė ir jiems išėjo pasilaikant už medžių ir krūmų išropoti į viršų. Vieni iš jų buvo suskeltomis galvomis, iš kurių plūdo kraujas. Niekas nebuvo sveikas išskyrus vadą. Žmonės nenustojo pykti, raukytis ir dejuoti bet jis nė syko nepakėlė galvos.

Šiek tiek laiko praėjo, o keliautojų numeriai mažėjo ir mažėjo. Kiekvieną dieną blogėjo. Kai kurie paliko grupę ir apsisuko grįžti atgal.

Iš virš dviejų šimtų šeimų liko tik apie dvidešimt žmonių. Jų išvargusiuose veiduose ir kūnuose pasimatė neviltis, abėjonės ir neapsakomas išsekimas bei alkis, bet niekas nepratarė nė žodžio. Jie tapo lygiai taip tylūs kaip ir jų vadas ir slinko toliau. Net ir entuziastingas pašnekovas judino galvą desperatiškai. Kelias tapo be galo sunkus.

Keliautojų skaičius mažėjo kasdien kol jų beliko tik dešimt. Prislėgtais veidais jie tik dūsavo bei skundėsi užuot šnekėję tarpusavyje.

Jie labiau priminė luošius nei vyrus. Vieni susirado ramentus, kiti diržais per kaklus susivarstė rankas. O tos rankos nusėtos pleistrais ir kompresais. Net jei ir reiktų vėl aukotis jie fiziškai negalėtų to pakelti, kadangi nebuvo vietos ant jų kūnų naujoms žaizdoms.

Netgi stipriausi ir atkakliausi iš grupės prarado visas viltis, tačiau jie nenustojo keliauti toliau. Žinoma jie paprasčiausiai šlubavo su dideliu sunkumu, priversti kęsti neįtikėtiną skausmą. Kas jiems beliko daryti, kai jie nebegalėjo grįžti atgal kai buvo tiek daug paaukota.

Nusileido saulė. Bešlubuodami į priekį, jie staiga pastebėjo, jog jų vadas jau nebebuvo priekyje. Žengę dar vieną žingsnį jie ir vėl sugriuvo į dar vieną griovą.

– O, mano koja! O, mano ranka! – sklido raudos. Pasigirdo silpnas balsas, kuris keikė taip gerbtą vadą, ir tada nutilo.

Kai patekėjo saulė, atsirado vadas ir ramiai sau sėdėjo, ir atrodė jis lygiai taip pat kaip pirmą kelionės dieną, be visai jokių išorės pakitimų.

Pašnekovas pagaliau išsiropštė iš įdubos, kartu su dar dviem sekėjais. Subjauroti ir apsikraujavę, jie apsisuko žiūrėti kiek jų liko gyvų, tačiau jie buvo vienintėliai išgyvenę. Mirtinga baimė ir siaubinga neviltis pervėrė jų širdis. Regionas jiems buvo visiškai nežinomas, kalnuotas, akmenuotas, nė jokio kelio matyt. Prieš dvi dienas jie buvo radę keliuką, bet vadas juos nuvedė į visai kitą pusę.

Jie dabar galvojo apie savo daugelį draugų, bei giminaičių, kurie pražuvo šioje nelemtingoje kelionėje. Skausmas skaudesnis už bet kokį fizinį skausmą jų kūnuose iš syk įveikė juos. Dabar jiems teko akis į akį susidurti su savo žlugimu.

Tad pašnekovas priėjo prie savo vado ir pradėjo kalbėti išsekintu bei drebančiu balsu, pilnu skausmo bei kartumo.

– Kur gi dabar mes einame?

Vadas tylėjo.

– Kur tu mus vedi ir kur mus iš viso atvedei? Mes patikėjome save, savo vaikus ir šeimas į tavo rankas bei sekėme tave, palikdami savo namus ir protėvių kapus, su ta viltimi, jog tu mums padėsi išsigelbėti iš sausos nederlingos žemės ir alkio. Bet tu mus dar siaubingiau sunaikinai. Ten buvo virš dviejų šimtų šeimų už tavęs, o žiūrėk kiek mūsų liko!

– Kaip suprast, ar jūs ne visi čia? – sumurmėjo vadas.

– Kaip tu gali mūsų to klausti? Pakelk akis ir pasižiūrėk į mus! Paskaičiuok kiek mūsų liko šitoje nelemtoje kelionėje! Pasižiūrėk kokioje stadijoje mes esame! Geriau būtų numirti, jei likti tokiems suluošintiems.

– Aš negaliu į jus pažiūrėti!

– Kodėl?

– Aš aklas.

Kilo mirtina tyla.

– Ar tapai aklas po šios kelionės?

– Aš gimiau aklas!

Trys likusieji nuleido galvas iš beviltiškumo.

Rudens vėjas pūtė tarp kalnų ir sklaidė sudžiuvusius lapus žemyn. Rūkas sklandė aplink kalvas ir varnos sklandė pro šaltą ūkanotą orą. Lyg negeras ženklas, nemalonus varnų kranksėjimas nuaidėjo per laukus. Saulė slėpėsi už debesų, kurie skubėdami vis slinko į priekį.

Trys visišku siaubu žiūrėjo į vienas kitą.

– Kur mums dabar eiti? – ištarė vienas jų.

– Mes nežinome!

 

Belgrade, 1901.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.

Ознаке:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

About Домановић

https://domanovic.wordpress.com/about/

Оставите одговор

Попуните детаље испод или притисните на иконицу да бисте се пријавили:

WordPress.com лого

Коментаришет користећи свој WordPress.com налог. Одјавите се /  Промени )

Google photo

Коментаришет користећи свој Google налог. Одјавите се /  Промени )

Слика на Твитеру

Коментаришет користећи свој Twitter налог. Одјавите се /  Промени )

Фејсбукова фотографија

Коментаришет користећи свој Facebook налог. Одјавите се /  Промени )

Повезивање са %s

%d bloggers like this: