Tag Archive | užsienietis

Vadas (3/3)

(ankstesnis puslapis)

Taigi pirmoji dieną pasibaigė ir toliau sekė keletas tokių pačių sėkmingų dienų. Nieko įdomaus neįvyko,tik keli nežymus atsitikimai: Jie nuvirto galva į griovį, tada į tranšėją; Jie nusibrozdino į gyvatvores ir krūmus; užlipo ant butelių; keli žmonės susilaužė rankas ar kojas; Kiti susimušė galvas. Bet visa tai buvo ištverta. Keli senoliai buvo palikti mirti ant kelio. “Jie ir taip būtų mirę jei pasiliktų savo namuose, ką jau kalbėti apie!” sakė pašnekovas, drąsindamas kitus tęsti šią kelionę. Taip pat užgeso kelių kūdikių, vienerių ar dviejų metų, gyvybės. Tėvai stoiškai ištvėrė savo širdies skausmą, nes tai buvo Dievo valia. “Kuo mažesni vaikai, tuo mažiau sielvarto. Kai jie jaunesni ir skausmo mažiau. Neduok Dieve prarasti savo vaikus kai jie pasiekia pilnametystę. Jei vaikams lemta mirti, geriau jiems mirti ankščiau. Tada skausmas ne toks siaubingas!” Pašnekovas guodė juos ir vėl. Vieni apsirišo savo galvas drobėmis ir uždėjo šaltus kompresus ant savo žaizdų. Kiti laikė rankas savo diržais. Viskas buvo apdriskę bei apkapota. Jų drabužiai kabojo sudraskyti gabalais, bet jie veržėsi į priekį. Visa tai būtų lengviau iškęsti jei jiems nereikėtų kentėti bado. Bet jiems reikėjo judėti toliau.

Vieną dieną įvyko kai kas labai svarbaus.

Vadas keliavo priekyje, apsuptas drąsiausių vyrų iš grupes. (Du iš jų dingo ir niekas nežinojo kur jie buvo. Manyta, jog jie paprasčiausiai išdavė visą šį užmojį ir pabėgo. Vieną katą tas pats pašnekovas užsiminė apie jų gėdingą išdavystę.Tik keletas iš žmonių patikėjo, jog jie numirė kelyje, o kiti pasirinko neišsakyti savo nuomonės, kad neišsišoktų.) O visi kiti liko sekti iš paskos. Bekeliaujant netikėtai išniro be galo didelis ir akmenuotas tarpeklis – tikra bedugnė. Šlaitai buvo tokie tiesūs, jog nei vienas nepasiryžo žengti į priekį. Net patys drąsiausi stovėjo be žado ir žiūrėjo į vadą. Kaip įprastai, besiraukantis, nuleidęs galvą ir paskendęs mintyse jis drąsiai žengė į priekį vilkdamas savo lazdą tai į dešinę, tai į kairę. Dauguma manė jog tai bedarydamas jis atrodė itin oriai. Niekas nei stebėjo nei sakė kažką jam. Jo veide nesimatė jokių pakitimų ar baimės ženklų, kuomet jis pamažu artėjo skardžio. Net drąsiausių vyrų veidai nubalo lyg mirčiai žiūrint į akis, bet niekas neišdrįso įspėti išmintingo savo vado. Dar du žingsniai ir jis atsirado ant pačio krašto. Dėl liguistos baimės išsipūtusiomis akimis jie visi drebėjo. Drąsuoliai jau buvo pasiruošę sulaikyti vadą atgal, net jei tai reikštų nusižengti disciplinai, kurios taip ištikimai laikėsi. Tačiau nepaisant to jis žengė į priekį ir iš syk nukrito į tą bedugnę. Kilo siaubingas sumišimas, verkimas, šaukimas; baimė įsisiautėjo. Žmonės pradėjo bėgti.

– Palaukite, broliai! Kur skubate? Ar taip laikotės savo žodžio? Mes privalome sekti šį vyrą, nes jis žino ką daro. Jis būtų išprotėjęs jei bandytų save sužlugdyti. Pirmyn, paskui jį! Štai čia yra didžiausią ir turbūt paskutinė mūsų kliūtis, paskutinis. Kas žino? Galbūt kitoj pusėj šio tarpeklio mūsų laukia nuostabi derlinga žemė, kuri buvo mums Dievo skirta. Į priekį! Be pasiaukojimo mes nieko nepasieksime! – Toks buvo pašnekovo patarimas ir žodžiai ir jis žengė du žingsnius ir išnykdamas tarpeklyje. Tuomet drąsiausi šoko, o po jų ir visi likusieji.

Kito siaubingas dejavimas, griūvimas viens ant kito bei vaitojimas ant didžiulo šlaito. Galima buvo prisiekti, jog po šito įvykio niekas neišliks gyvas, tačiau žmogaus gyvybė yra atkakli. Vadui nepaprastai pasisekė. Bekrisdamas jis užsikabino už krūmų ir rimtai nesusižeidė. Galiausiai jis sugebėjo išsikapstyti. Kol vaitojimas ir dejavimas sklido iš apačios, jis atsisėdo ant žemės ir pasiliko ramiai tylėti. Keletas žmonių klaikiai sužeisti pradėjo jį piktai keikti, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio. Keliems žmonėms taip pat pasisekė ir jiems išėjo pasilaikant už medžių ir krūmų išropoti į viršų. Vieni iš jų buvo suskeltomis galvomis, iš kurių plūdo kraujas. Niekas nebuvo sveikas išskyrus vadą. Žmonės nenustojo pykti, raukytis ir dejuoti bet jis nė syko nepakėlė galvos.

Šiek tiek laiko praėjo, o keliautojų numeriai mažėjo ir mažėjo. Kiekvieną dieną blogėjo. Kai kurie paliko grupę ir apsisuko grįžti atgal.

Iš virš dviejų šimtų šeimų liko tik apie dvidešimt žmonių. Jų išvargusiuose veiduose ir kūnuose pasimatė neviltis, abėjonės ir neapsakomas išsekimas bei alkis, bet niekas nepratarė nė žodžio. Jie tapo lygiai taip tylūs kaip ir jų vadas ir slinko toliau. Net ir entuziastingas pašnekovas judino galvą desperatiškai. Kelias tapo be galo sunkus.

Keliautojų skaičius mažėjo kasdien kol jų beliko tik dešimt. Prislėgtais veidais jie tik dūsavo bei skundėsi užuot šnekėję tarpusavyje.

Jie labiau priminė luošius nei vyrus. Vieni susirado ramentus, kiti diržais per kaklus susivarstė rankas. O tos rankos nusėtos pleistrais ir kompresais. Net jei ir reiktų vėl aukotis jie fiziškai negalėtų to pakelti, kadangi nebuvo vietos ant jų kūnų naujoms žaizdoms.

Netgi stipriausi ir atkakliausi iš grupės prarado visas viltis, tačiau jie nenustojo keliauti toliau. Žinoma jie paprasčiausiai šlubavo su dideliu sunkumu, priversti kęsti neįtikėtiną skausmą. Kas jiems beliko daryti, kai jie nebegalėjo grįžti atgal kai buvo tiek daug paaukota.

Nusileido saulė. Bešlubuodami į priekį, jie staiga pastebėjo, jog jų vadas jau nebebuvo priekyje. Žengę dar vieną žingsnį jie ir vėl sugriuvo į dar vieną griovą.

– O, mano koja! O, mano ranka! – sklido raudos. Pasigirdo silpnas balsas, kuris keikė taip gerbtą vadą, ir tada nutilo.

Kai patekėjo saulė, atsirado vadas ir ramiai sau sėdėjo, ir atrodė jis lygiai taip pat kaip pirmą kelionės dieną, be visai jokių išorės pakitimų.

Pašnekovas pagaliau išsiropštė iš įdubos, kartu su dar dviem sekėjais. Subjauroti ir apsikraujavę, jie apsisuko žiūrėti kiek jų liko gyvų, tačiau jie buvo vienintėliai išgyvenę. Mirtinga baimė ir siaubinga neviltis pervėrė jų širdis. Regionas jiems buvo visiškai nežinomas, kalnuotas, akmenuotas, nė jokio kelio matyt. Prieš dvi dienas jie buvo radę keliuką, bet vadas juos nuvedė į visai kitą pusę.

Jie dabar galvojo apie savo daugelį draugų, bei giminaičių, kurie pražuvo šioje nelemtingoje kelionėje. Skausmas skaudesnis už bet kokį fizinį skausmą jų kūnuose iš syk įveikė juos. Dabar jiems teko akis į akį susidurti su savo žlugimu.

Tad pašnekovas priėjo prie savo vado ir pradėjo kalbėti išsekintu bei drebančiu balsu, pilnu skausmo bei kartumo.

– Kur gi dabar mes einame?

Vadas tylėjo.

– Kur tu mus vedi ir kur mus iš viso atvedei? Mes patikėjome save, savo vaikus ir šeimas į tavo rankas bei sekėme tave, palikdami savo namus ir protėvių kapus, su ta viltimi, jog tu mums padėsi išsigelbėti iš sausos nederlingos žemės ir alkio. Bet tu mus dar siaubingiau sunaikinai. Ten buvo virš dviejų šimtų šeimų už tavęs, o žiūrėk kiek mūsų liko!

– Kaip suprast, ar jūs ne visi čia? – sumurmėjo vadas.

– Kaip tu gali mūsų to klausti? Pakelk akis ir pasižiūrėk į mus! Paskaičiuok kiek mūsų liko šitoje nelemtoje kelionėje! Pasižiūrėk kokioje stadijoje mes esame! Geriau būtų numirti, jei likti tokiems suluošintiems.

– Aš negaliu į jus pažiūrėti!

– Kodėl?

– Aš aklas.

Kilo mirtina tyla.

– Ar tapai aklas po šios kelionės?

– Aš gimiau aklas!

Trys likusieji nuleido galvas iš beviltiškumo.

Rudens vėjas pūtė tarp kalnų ir sklaidė sudžiuvusius lapus žemyn. Rūkas sklandė aplink kalvas ir varnos sklandė pro šaltą ūkanotą orą. Lyg negeras ženklas, nemalonus varnų kranksėjimas nuaidėjo per laukus. Saulė slėpėsi už debesų, kurie skubėdami vis slinko į priekį.

Trys visišku siaubu žiūrėjo į vienas kitą.

– Kur mums dabar eiti? – ištarė vienas jų.

– Mes nežinome!

 

Belgrade, 1901.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.

Vadas (2/3)

(ankstesnis puslapis)

Kitą dieną visi, sukaupę drąsą keliauti ilgą kelionę susirinko lauke. Daugiau nei du šimtai šeimų atvyko į parinktą. Tik keli pasiliko sergėti savo senuosius namus.

Buvo iš tiesų apgailėtina matyti šią masę nelaimingų žmonių, kuriuos karti nelaimė privertė apleisti savo tėvynę, kurioje gimė bei kurioje stovėjo jų protėvių ir senolių kapai. Jų veidai išsekę ir išvargę, saulės nudeginti. Visas ilgametis vargas dabar pasirodė juose ir perteikė tikrų tikriausią kančią ir neviltį. Bet būtent tą akimirką užgimė pirmoji viltis, tačiau žinoma jausmai buvo sutirštinti namų ilgesiu. Ašaros nubėgo kelių senų vyrų akimis kurie giliai atsiduso ir judino savo galvas, lyg nujausdami blogą nuojautą. Dabar jie susimąstė, kad galėtų pasilikti savo žemėje ilgiau, iki tol kol sulauktų savo mirties šalia šių plytinčių akmenų, nei ieškotų geresnės žemelės sau. Dauguma moterų graudžiai apraudojo mirusius artimuosius, kurių kapus reikės greitai apleisti.

Na, o vyrai bandė palaikyti drąsų frontą ir gyvai šūkavo, – Ką jūs norit toliau badauti šitoje prakeiktoje žemėje ir gyventi tarp šitų lūšnų? – Tikriausiai jie iš visos širdies norėtų pasiimti su savimi visą šitą prakeiktą regioną su tomis apgriuvusiomis lūšnomis, jei tik galėtų.

Natūralu, jog buvo daug triukšmo, ir šūkavimo tarp žmonių. Ir vyrai ir moterys nesugebėjo rasti sau vietos. Kūdikiai žviegė ant moterų nugarų. Netgi gyvuliai atrodė nesavi. Šie žmonės neturėjo daug gyvulių, kelias karvutes bei kuiną apšepusį arklį su didele galva ir kojomis ant kurių buvo užversti seni skarmalai ir ant jo kupros užmesti du didžiuliai maišai, taip kad vargšas arklys siūbavo nuo jų svorio. Bet vis dėl to sužvengdamas karts nuo karto, sugebėjo išstovėti. Kiti krovė savo daiktus ant asilų nugarų; o vaikai traukė šunis už pavado. Kalbėjimas, rėkimas, keiksmai, dejavimas bei verkimas iš syk akompanavo lojimą ir arklių žvengimą. Net asilas bliovė kartu. Tačiau vadovas neištarė nė vieno žodžio, lyg visa tai nebūtų jo reikalas. Be galo išmintingas vyras!

Jis tiesiog sėdėjo tyliai susimąstęs bei nuleidęs galvą. Tada spjovė ant žemės; ir tai buvo viskas. Nepaisant tokio jo elgesio, jo populiarumas augo tarp žmonių. Toliau girdėjosi tokios kalbos:

– Turėtume džiaugtis, kad radome tokį vyrą. Neduok Dieve būtume išėję be jo! Mes būtume pražuvę. Jis turi auksinį protą, sakau jums! Jis tylus. Neištarė nei vieno žodžio! – pasakė vienas iš žmonių, stebėdamas vadą su pagarbą ir pasididžiavimu.

– O ką jam sakyti? Kas daug šneką, mažai galvoja. Protingas vyras, iš tiesų! Jis tik mąsto, o nieko nesako, – pridėjo kitas, kuris žiūrėjo į vadą su nuostaba.

– Nelengva vesti šitiek žmonių! Jis turi viską gerai apgalvoti, kadangi turi nemažą darbą ant savo pečių, – pridėjo pirmasis.

Atėjo laikas pradėti. Jie laukė, stebėdami ar kažkas išdrįstų persigalvoti, tačiau niekam nesiryžus nebuvo prasmės daugiau lūkuriuoti.

– Ar neturėtume keliauti? – žmonės klausė vado.

Jis pasikėlė neištardamas žodžio.

Patys drąsiausi vyrai iš syk apspito aplink jį, kad būtų šalia vos prireikus.

Besiraukantis ir vis dar nuleidęs galvą, vadas žengė kelis žingsnius, oriai mosavo lazda prieš save. Visa eilė žmonių pradėjo judėti paskui jį, ir skandavo “Ilgai gyvuok, vade!” Po dar kelių žingsnių jis atsitrenkė į tvorą šalia kaimo rotušės. Ten jis ir sustojo taigi ir visa eilė jį sekusių žmonių. Vadas atsigręžė kelis žingsnius atgal ir keletą kartų perbraukė tvorą su savo lazda.

– Ką dabar mums daryti? – klasė žmonės.

Jis nieko neatsakė

– Ką mums daryti? Išgriauti tą tvorą! Va ką mes darysime! Kaip jūs nesuprantate, kad jis su lazda mums rodo ką daryti? – suriko tie kas stovėjo arčiausiai vado.

– Ten vartai! Štai ten yra vartai! – šaukė vaikai rodydami į vartus, kurie stovėjo priešais juos.

– Nusiraminkite, vaikai!

– Dieve padėk, kas vyksta? – Kelios moterys peržegnojo save.

– Nė žodžio! Jis puikiai žino ką daryti. Nugriaukite tvorą!

Taigi iš syk tvora buvo nugriauta, lyg jos niekada ten ir nebuvo.

Jie keliavo į priekį.

Nepraėjus net šimtą žingsnių vadas vėl sustojo įkliuvo į didžiulį spygliuotą krūmą. Didelėmis pastangomis jis išsinarpliojo iš jo bei pradėjo braukti lazdą į žemę. Niekas nesukrutėjo.

– Kas dabar? – šaukė žmonės pačiame gale.

– Nupjaukite tą krūmą! – paliepė stovintys šalia vado.

– yra kelias už krūmo! Štai čia! – šaukė vaikai ir žmonės.

– Štai ten kelias! Yra kelias! – pajuokiant mėgdžiojo juos vyrai priekyje. – Kaip mes galime žinoti kur jis mus veda? Visi negali vadovauti. Vadas geriausiai žino kelią. Kirskit krūmą!

Vyrai iš syk nėrėsi į priekį pjauti krūmo.

– Au! – šaukė tas kuris įstrigo už rankos į gervuogių krūmą.

– Broliai, mes negalime gauti kažko nepaaukojus nieko. Turime ir nudegti šiek tiek, kad pasiektume kažką gero, – atsakė drąsiausias iš minios.

Pagaliau po daugelio pastangų jie prasiplėšė kelią per krūmą ir pajudėjo toliau.

Šiek tiek pasibastę į priekį jie priėjo apipintą tvorą, ir ši buvo nugriauta.

Mažai buvo be nukeliauta pirmają dieną nes jie vis susidurdavo su tokiomis kliūtimis. Jie keliavo vargiai turėdami maisto, tik džiovintos duonos, kiti turėjo trupuį sūrio, tačiau dauguma turėjo išgyventi tik iš duonos, kad numalšintų alkį, o kiti visai nieko neturėjo. Laimei buvo vasara, taigi pakeliui jiems šen bei ten pavyko rasti vaisių.

Taigi po pirmos dienos tik mažas atstumas buvo nukeliautas, bet žmonės buvo jau gerokai nuvargę. Nebuvo jokių rimtų pavojų ir nelaimių neįvyko. Natūralu, kad po tokio svarbaus pasiryžimo iškeliauti visa tai kas įvyko buvo smulkmenos: spyglys įstrigo moters akyje, kurį ji uždengė sušlapinta drobele, vaikas susimušė koją į rąstą, tad jis šlubavo; Senolis užkliuvo už gervuogių krūmo ir pasitempė kulkšnį; po to kai jam buvo uždėtas maltas svogūnas jis drąsiai kentė skausmą, remdamasis į savo lazdą, šlubavo pirmyn už vado. (Jei atvirai keletas žmonių įtarė, jog senolis meluoja, nes jis tiesiog norėjo grįžti atgal į kaimą.) Galiausiai, beliko tik keletas tų, kurie neturėjo spyglių rankose, kojose ar ant veido. Vyrai herojiškai iškentė viską, kol moterys keikėsi nuo pirmos valandos kuomet jos išvyko, taip pat verkė vaikai, tačiau jie nesuprato, kad skausmas kurį jie patiria bus gausiai atlygintas.

Visų laimei niekas neatsitiko vadui. Atvirai pasakius, jis buvo puikiai apsaugotas, bet už vis vyrui tiesiog sekėsi. Pirmąją kelionės naktį visi susibūrė pasimelsti ir padėkoti Dievui, jog kelionė kol kas buvo sėkminga ir, kad vadas išvengė bet kokios nelaimės kelyje. Vienas iš drąsiausių vyrų pradėjo kalbėti. Jo veidas subraižytas gervuogių krūmo, bet jam buvo nė motais.

– Broliai, – jis pradėjo. – Vienos dienos kelionė jau už mūsų, ačiū Dievui. Tai nelengva, bet mes turime kentėti šį sunkų kelią, kad jis mus nuvestų į laimę Tegu visagalis Dievas apsaugo mus nuo bet kokio pavojaus ir jog vestų mus toliau sėkmingai.

– Rytoj prarasiu ir kitą savo akį jeigu taip toliau! – piktai sumurmėjo viena iš moterų.

– Au, mano koja! – senolis skundėsi, padrąsintas moters replika.

Vaikai nenustojo verkti ir skųstis, o jų motinoms sunkiai be pavyko juos nuraminti, kad galėtų girdėti pašnekovą.

– Taip jūs prarasit akį, – pratrūko pykčiu, – ir gal net prarasit abi! Nėra didelė nelaimė, jei viena moteris praras akį dėl tokios didžiulio mūsų užmojo. Jums turėtų būti gėda. Ar jūs negalvojate apie savo vaikų gerbūvį? Galbūt pusę mūsų žus! Koks skirtumas? Ką reiškia viena akis? Kokia iš jų nauda jei turime kas mus lydi į laimę? Ar mes turėtume viską mesti ir apleisti mūsų kelionę tik dėl vienos akies ir senio ?

– Jis meluoja! Senis paprasčiausiai meluoja! Jis apsimetinėja tik kad grįžtų atgal, – Pasigirdo balsai iš visų pusių.

– Broliai, kas nenori keliauti toliau, – atkirto pašnekovas, – Leiskit jiems grįžti atgal, užuot besiklausę jų nusiskundimus, nes jie tik maišo mums. Jei paklaustumėt manęs, aš seksiu išmintingą vadą iki savo paskutinių jėgų.

– Mes visi seksime! Seksime kol esame gyvi!

Vadas buvo tylus.

Visi stebėjo jį ir šnabždėjosi tarpusavyje:

– Jis įnikęs į savo mintis!

– Išmintingas vyras!

– Pažiūrėkite į jo kaktą!

– Ir visada susiraukęs!

– Rimtas!

– Jis drąsus! Tai matosi viskame ką jis daro.

– Tikrų tikriausiai! Tvoros, barjerai, krūmai – Pro viską jis prasibrauna. Jis tik sau ramiai braukia su lazda, nesakydamas nieko, ir mums tik spėlioti kas jo galvoje.

(kitas puslapis)

Vadas (1/3)

– Mano broliai ir draugai, aš išklausiau visas jūsų kalbas, taigi dabar prašau jūsų išklausyti ir manęs. Visos mūsų derybos Ir kalbos nieko vertos, kol mes pasiliekame šiame nederlingame regione. Šioje smėlingoje žemėje ir ant šių akmenuotų laukų niekas neauga, net ir per lietingus metus, ką jau bekalbėti apie besitęsiančią sausrą, kurios mes dar neregėjome. Kaip ilgai mes bursimės kartu ir veltui kalbėsime? Gyvuliai miršta be maisto, ir greit mūsų vaikai taip pat badaus. Mes privalome atrasti kitokią, daug geresnę bei gudresnę išeitį. Manau, jog geriausia būtų palikti šias sausumas ir iškeliauti į pasaulį, kad atrastume derlingesnę vietą, nes mes paprasčiausiai nebegalime taip toliau gyventi.

Štai taip prakalbo šios sausos žemės gyventojas nuvargintu balsu. Kokiame susibūrime, kur ir kada, manyčiau, neturi reikšmės nei man nei tau. Svarbu, jog patikėtum manimi, kad tai iš tikrųjų įvyko labai seniai, kažkur, kažkurioje žemėje, ir to visai gana. Būsiu atviras, vienu metu aš maniau, kad vis dėlto pats sukūriau visą šitą istoriją, bet žingsnis po žingsnio ir aš išsilaisvinau iš nemalonaus mąstymo, jog viską aš išsigalvojau ir jog tai tik kliegesiai. Taigi dabar tvirtai tikiu, jog perteiksiu tiesą apie tai kas iš tikrųjų įvyko ar bent turėjo įvykti kažkur, kažkada ir, kad aš niekuo gyvu negalėjau viso to išsigalvoti.

Išblyškę klausytojai tuščiais bei niūriais veidais, iš pradžių pasimetę ir besilaikę rankas po savo diržais kaip mat pagyvėjo išklausę šiuos išmintingus žodžius. Kiekvienas iš jų jau apkerėti pradėjo įsivaizduoti esantys rojiškame krašte, kur varginantis nugaros lenkimas jiems galėtų atnešti gausų derlių.

– Jis teisus! Jis teisus! – iš visų pusių sušnabždėjo minia išvargusiais balsais.

– Ar ta vieta a…r…ti? – iš kampo pasigirdo nežymus murmėjimas.

– Broliai! – Kitas prakalbo gyvesniu balsu. – Mes privalome vadovautis šiuo patarimu tučtuojau, nes toliau taip nebegalime gyventi. Mes šitaip vargome tačiau viskas buvo veltui. Mes sodinome sėklas, kurias verčiau būtume suvalgę, o kai mus pasiekė potvynis jas visas užliejo ir išplovė mūsų sėtus šlaitus, kur beliko tik pliki akmenys. Ar mums pasilikti čia amžinai ir vargti dieną naktį, kad po to liktume alkani ir ištroškę, nuogi ir basi? Mes turime ieškoti geresnės žemės, kur mūsų sunkus darbas būtų apdovanotas apsčiu derliumi.

– Eime! Eikime tučtuojau, nes ši vieta nebetinkama gyventi!

Kilo šnabždesiai ir kiekvienas pradėjo eiti kas sau, visai negalvodami kur keliauja.

– Palaukite, broliai! Kur jūs traukiate? – pirmasis kalbėtojas sušuko. – Žinoma turime eiti, bet tikrai ne taip. Mes turime žinoti kur einame. Kitaip užuot išsigelbėję save atsirasime dar blogesnėje vietoje. Būtų geriausia, kad išsirinktume vadą, kurio turėtume klausyti ir sekti, kuris parodytu mums geriausią bei tiesiausią kelią.

– Pasirinkim! Pasirinkime čia ir dabar, – pasigirdo balsų unisonas.

Tik dabar kilo didelis ginčas, tikras chaosas. Visi kalbėjo vienas per kitą, niekas negalėjo nei girdėti nei būti išgirstas. Jie kaip mat pradėjo skaldytis į grupes, kiekvienas murmėdamas sau, o galiausiai ir tos grupės iširo. Poromis jie pradėjo griebti vienas kitą už rankos, aiškintis, įrodinėti kažką, tampydami rankoves, o kiti mosikuoti rankas tuščiam ore. Po to vėl susirinko į krūvą, dar beburbėdami.

– Nagi Broliai! – Staiga nuaidėjo stipus balsas, kuris kaip mat nutildė visus užkimusius bei prislopintus garsus. – Mes taip niekad nesutarsime. Visi šneka, bet niekas neklauso. Išsirinkime vadą! Ką iš mūsų galime pasirinkti? Kas iš mūsų keliavo pakankamai, kad pažintu tolimus kelius? Pažįstame vienas kitą puikiai, bet aš asmeniškai čia nerandu nei vieno žmogaus kuriam patikėčiau savo gerovę ir savo vaikus. Geriau pasakykite man kas pažįsta tą keliautoją, kuris šį rytą sėdėjo pavėsyje pačiame kelio pakraštyje?

Krito tyla. Visi pasisuko į nepažįstamąjį, nužiūrinėdami jį nuo galvos iki kojų.

Keliautojas, vidutinio amžiaus, niūriu bei susimasčiusiu veidu, kurį uždengė jo ilgi plaukai bei apžėlusi barzda, pasiliko sėdėti toliau, jo tyla nepakito, jis įnikęs savo mintyse, karts nuo karto įbesdavo savo didelę lazdą į gruntą.

– Vakar mačiau tą patį vyrą su jaunu berniuku. Jie laikėsi už rankų, keliaudami gatve. Ir vakar vakare tas berniukas išėjo iš kaimo, o nepažįstamasis pasiliko čia.

– Broli, pamirškime šias bereikšmes smulkmenas užuot švaistę laiką. Kas jis bebūtų, jam teko toli keliauti, niekas iš mūsų jo nepažįsta, bet jis tikriausiai žino trumpiausią ir geriausią kelią mus nuvesti į ten kur norime būti. Mano sprendimu jis labai išmintingas vyras, kadangi jis sėdi tylų tyliausiai ir mąsto. Bet kas kitas jau senų seniausiai butų įsikišęs į mūsų reikalus dešimtis ar daugiau kartų arba būtų bent užkalbinęs vieną iš mūsų, užuot jis visa laiką čia sėdėjo vienišas, nesakydamas nieko.

– Žinoma, vyras tyliai sėdi kadangi mąsto apie kažką. Negali būti kitaip, jis itin protingas, – sutiko kiti, dar kartą tyrinėdami nepažįstamąjį. Kiekvienas iš jų atrado genialių bruožų jame, kurie įrodė jo neįprastą intelektą.

Nebereikėjo daugiau tartis ar kalbėtis, galiausiai visi vienbalsiai sutarė, jog geriausia būtų klausti keliautojo – kuris, kaip jiems atrodė, buvo siųstas pačio Dievo, lydėti juos į pasaulį, ieškant geresnės teritorijos bei derlingesnės žemės. Būtent jis turėtų būti jų vadas, kurio jie klausytų ir vykdytų jo užmojus be jokių klausimų.

Jie parinko dešimt vyrų tarp savęs, kurie eitų pas nepažįstamąjį ir paaiškintų jam šį jų užmojį. Parinkta delegacija turėjo jam atskleisti varganas gyvenimo sąlygas ir paprašyti, jog nepažįstamasis pasiryžtu būti jų vadu.

Taigi dešimt vyrų nuvyko pas jį ir pagarbiai nusilenkė. Vienas iš jų pasakojo apie nevaisingą dirvą, apie daugiametes sausras ir vargą, kurį teko iškęsti. Jis pabaigė šiais žodžiais:

– Šitos sąlygos mus verčia palikti savo namus ir žemę ir iškeliauti į pasaulį atrasti geresnę gimtinę. Šią akimirką, kuomet susitarėm, atrodo lyg pats Dievas parodė mums savo gailestingumą, jog atsiuntė mums jus – išmintingas bei vertas nepažįstamasis – kad jūs išvestumėte mus ir išlaisvintumėte iš viso mūsų vargo. Visų gyventojų vardu prašome būti mūsų vadu. Kur beeitumėte, mes seksime. Jūs žinote kelius, ir be abejo užaugote derlingesnėje bei laimingesnėje gimtinėje. Mes klausysime jūsų ir vykdysime kiekvieną iš jūsų įsakymų. Taigi ar jūs, išmintingas nepažįstamasis, sutiksite išgelbėti šitiek daug sielų iš pražūties? Ar būsite mūsų vadas?

Per visą šitą maldavimą išmintingasis nepažįstamasis niekaip ir nepakėlęs savo galvos. Visą šitą laiką jis pasiliko toje pačioje vietoje, kurioje jį ir rado, beveik nekrutėdamas. Palenkęs galvą jis nežymiai raukėsi ir neištarė nė žodžio. Jis tik karts nuo karto subesdavo savo lazdą į žemę ir giliai mąstė. Kai visos kalbos pasibaigė jis tyliai ištarė visai nejudėdamas:

– Būsiu!

– Ar galime eiti ieškotis geresnės vietos?

– Galite! – jis tęsė toliau visai nekeldamas galvos.

Entuziazmas ir dėkingumas pasirodė jų akyse, tačiau atrodė lyg nepažįstamajam tai buvo visai ne motas, jis neištarė nei žodžio.

Dešimtis vyrų sugrįžo į pirminį susibūrimą pasidalinti žiniomis ir kaip jie iš tiesų pastebėjo šio vyro neįprastą išmintį.

– Jis visai nepajudėjo iš savo vietos ir net nepakėlė galvos, kad pamatytų kas su juo kalba. Jis tiesiog sėdėjo ir tyloje meditavo. Po viso mūsų jausmingo kalbėjimo jis ištarė tik du žodžius.

– Tikras išminčius! Nepakartojamas protas! – iš visų pusių sušuko minia tikėdami jog Dievas atsiuntė jiems angelą iš dangaus juos išgelbėti. Visi buvo įsitikinę sėkme sekant šį vadą, kurio niekas šiame pasaulyje. Taigi buvo nuspręsta, kad visi iškeliaus kitą dieną saulei patekėjus.

(kitas puslapis)