Archive by Author | Домановић

Ýolbaşçy (3/3)

(geçen sahypa)

Şeýlelik bilen ýene bir gün geçdi we şol bir üstünlik bilen has köp gün geçdi. Örän möhüm zat bolmady, diňe ownuk-uşak hadysalar boldy: araçäklere we garaguş gyrymsy agaçlaryna garşy çişdiler; tikenlere basdylar; birnäçe elleri we aýaklary döwüldi; käbirleriniň kellesine urgy boldy. Emma bu azaplaryň hemmesi çydadylar. Birnäçe garry ýolda öli bolup galdy. „Öýde galan bolsalar-da, ýolda ýatmazdylar!“ Diýip metbugat wekilleri beýlekileri dowam etdirmäge çagyrdylar. Bir-iki ýaş aralygyndaky birnäçe kiçi çagalar hem heläk boldy. Ene-atalar ýürek agyrylaryny stoiki taýdan basyp ýatyrdylar, sebäbi bu Hudaýyň islegi. “Çagalar näçe kiçi bolsa, hasrat az bolýar. Ýaş bolansoň hasrat az bolýar. Ene-atalara durmuşa çykmak ýaşyna ýetenlerinde çagalaryny hiç wagt ýitirmesin. Çagalar şeýle niýetli bolsa, ir ölenleri has gowudyr. Onda hasrat beýle uly däl!” wekil olara ýene teselli berdi. Käbiri kellelerine örtülen matalar we gögermelerine sowuk basdyrmalar goýýarlar. Beýlekiler bolsa ellerini gysýardylar. Hemmesini ýyrtyp, kesdiler. Egin-eşikleri asyldy, ýöne şonda-da bagty öňe iteklediler. Bularyň hemmesini açlyk bilen doýmadyk bolsalar, bularyň hemmesini götermek has aňsat bolardy. Emma dowam etmeli boldular.

Bir gün has möhüm bir zat boldy.

Birden gaty uly we çuň, gaýaly jülge peýda boldy – hakyky çukur.Eňňit şeýle bir dikdi welin, öňe ädim ätmäge het edip bilmediler. Iň batyrlaram gysga durup, ýolbaşçynyň ýüzüne seretdiler. Başyny aşak egip, gözlerini gamaşdyryp, batyrgaýlyk bilen öňe ädim ätdi, hasasyny öňe, saga, soň çepe, häsiýetli görnüşde kakdy. Köpler munuň hemmesiniň özüni has abraýly görýändigini aýtdy. Ol hiç kime seretmedi, ne-de bir zat aýtmady. Çökgünlige ýakynlaşdygyça ýüzlerinde aňlatma ýa-da gorky yzy ýokdy. Toparyň galanlary onuň arkasynda durdular. Iň batyrgaý adamlar-da ölüm ýaly reňkli boldular, ýöne hiç kim batyr, paýhasly ýolbaşçyny durdurmaga het edip bilmedi.Ýolbaşçy, toparyň iň batyr adamlary bilen gurşalan ýoldady, ýöne beýlekileri gorkuzmazlyk üçin öz pikirini aýtmady.Ýene iki ädim ätdi we gyrada duran Aljyraňly gorky we açyk gözler bilen hemmesi oňa serediň. Iň batyrgaý adamlar, bir gezek, iki gezek ädimläp, jülgä çümüp gideninde, tertip-düzgüni bozmagy aňladýan bolsa-da, ýolbaşçyny saklamak isleýärdiler. Aljyraňňylyk, aglamak, gykylyk boldy; Gorky ýeňdi. Käbirleri gaçyp başladylar.

– Saklanyň, doganlar! Näme howlukdyrýar? Bu sözüňi berjaý etmegiň usulymy? Bu akylly adama eýermeli, sebäbi näme edýändigini bilýär. Özüni heläk etmek üçin däli bolardy. Ondan soň, Bu iň uly we belki iň soňky howp, iň soňky päsgelçilikdir. Kim bilýär? Belki, bu jülgäniň beýleki tarapynda Hudaýyň biziň üçin göz öňünde tutan ajaýyp, hasylly topragyny taparys. Öňe! Gurbanlyk bolmasa, hiç ýere gitmeris! – metbugat sekretarynyň beren sözleri şeýledi, ol hem iki ädim öňe gitdi we jülgede ýitdi. Iň batyrlar ony yzarlady, soň hemmeler içeri girdi.

Bu ägirt jülgäniň dik eňňidinde aglamak, iňňildemek, ýykylmak, nalamak köp boldy. Hiç kim hiç haçan diri çykmajakdygyna, has az zyýanly we bir bölekde çykjakdygyna ant içerdi, ýöne adamlaryň ömri kyn. Ýolbaşçy adatdan daşary şowsuzlyk boldy. Zeper ýetmezligi üçin ýykylanda gyrymsy agaçlara asyldy. Özüni bir ýere jemläp, çykmagy başardy.

Aşakda iňňildäp aglaýarkalar, hereketsiz, gaharly dymdy. Urlan we gaharlanan birnäçe adam oňa näletläp başlady, ýöne muňa gulak asmady.

Bagtymyza, ýykylanda bir gyrymsy agaja ýa-da agaja ýapyşyp bilýänler, çykmak üçin güýçli synanyşyp başladylar. Käbirleri kellelerini ýaryp, ýüzlerinden gan akýardy. Ýolbaşçysyna başga hiç kim ýokdy. Olaryň hemmesi birden oňa gözlerini gamaşdyryp, iňňildediler, ýöne başyny galdyrmady. Ol dymdy we hakyky akyldaryň şöhlelendiriji duruşyny kabul etdi!

Birneme wagt geçdi. Syýahatçylaryň sany barha azalýardy. Her gün zyýan çekdiler. Käbirleri topardan çykyp, yza gaýdyp geldiler.

Başlan köp sanly adamyň diňe ýigrimi töweregi galypdy. Olaryň keýpsiz, halys ýüzi umytsyzlygyň, şübhelenmegiň, ýadawlygyň we açlygyň alamatlaryny görkezýärdi, ýöne hiç kim bir söz aýtmady. Ýolbaşçy ýaly dymdylar, bile oturdylar. Hatda ruhdan düşen metbugat sekretary-da umytsyz başyny ýaýkady. Bu ýol hakykatdanam kyn boldy.

Olaryň sany diňe on bolýança azalýardy. Umytsyz ýüzler bilen diňe gürleşmegiň ýerine iňňildäp, zeýrenýärdiler.

Erkeklere garanyňda maýyp ýalydy. Käbirleri taýakda, Käbirleri ellerini boýnuna daňylan gysgyçlarda tutdular. Olaryň ellerinde köp sanly sargy we basdyrma bardy. Täze gurban bermek isleseler-de, bedenlerinde täze ýaralara ýer ýok diýen ýaly edip bilmediler.

Olaryň arasynda iň güýçli we batyr adamlarda imany we umydyny ýitiripdi, ýöne şonda-da has uzak göreşdiler; Ýagny, nähilidir bir usul bilen köp zähmet çekip, zeýrenip, agyrydan gorkdular. Yza gaýdyp bilmeseler başga näme edip bilerdiler? Şunça gurban we indi syýahatdan ýüz öwürmek üçin?

Garaňky düşdi. Çeňňeklere çümüp, birden ýolbaşçynyň indi ýokdugyny gördüler. Ýene bir ädim we oaryň hemmesi başga bir jülge çümdüler.

– Aý aýagym! Wah elim! – diýişip iňňildäp. Bir gowşak ses hatda mynasyp ýolbaşçyny näletledi, ýöne dymdy.

Gün doganda, saýlanan günündäki ýaly ýolbaşçy oturdy. Daş keşbinde iň az üýtgeşiklik bolmady.

Metbugat sekretary jülgeden çykdy, yzyndan ýene iki adam geldi. Düzülen we ganly, näçesiniň galandygyny görmek üçin yzyna öwrüldiler, ýöne ýeke-täk adamlardy. Ölüm gorkusy we umytsyzlyk olaryň ýüreklerini doldurdy. Sebit näbelli, depe, gaýaly – hiç ýerde ýol ýok. Iki gün, öň bir ýoldan geçip, ony yzda galdyrdylar. Ýolbaşçy olary şeýle alyp bardy.

Bu elhenç syýahatda ölen köp dostlary we garyndaşlary hakda pikir etdiler. Maýyp ellerindäki agyrydan has güýçli hasrat olary ýeňdi. Öz heläkçiligine öz gözleri bilen şaýat boldular.

Metbugat sekretary ýolbaşçynyň ýanyna baryp, agyrydan, umytsyzlykdan we ajydan doly ýadaw, titreýän ses bilen gürläp başlady.

– Indi nirä barýarys?

Ýolbaşçy dymdy.

– Bizi nirä alyp barýarsyňyz we nirä getirdiňiz? Özümizi we maşgalalarymyzy seniň eliňe berdik we öýsüz-öwzarsyz toprakdaky harabalykdan halas bolup bileris diýip umyt edip, öýlerimizi we ata-babalarymyzyň mazarlaryny terk etdik. Ýöne sen bizi has erbet ýagdaýda ýok etdiň. Arkaňyzda iki ýüz maşgala bardy, indi näçeräkdigine serediň!

– Hemmeler bu ýerde däl diýjek bolýarsyňyzmy? – başyny galdyrman ýolbaşçy  sesini çykardy

– Şeýle soragy nädip berip bilersiňiz? Serediň we görüň! Bu betbagt syýahatda näçeräk galandygymyzy hasaplaň! Biziň keşbimize serediň! Munuň ýaly maýyp bolmakdan öleniň gowy bolardy.

– Men saňa seredip bilemok!

– Näme üçin beýle däl?

– Men kör.

Öli dymyşlyk.

– Syýahat wagtynda gözüňizi ýitirdiňizmi?

– Men kör bolup doguldym!

Üçüsi umytsyzlyk bilen kellelerini asdylar.Güýz şemaly daglaryň üstünden güýçli öwüsdi we gurap giden ýapraklary aşak inderdi. Depeleriň üstünde duman bolup, gargalaryň ganatlary sowuk, dumanly howada uçup gitdi. Uzakdan bir ses çykdy. Gün bulutlaryň aňyrsynda gizlenip, has uzaklara aýlanýardy.

Üçüsi gaty gorkunç ýagdaýda biri-birine seretdiler.

– Indi nirä gidip bileris? – birigaty gürledi.

– Bilmeýäris!

 

Belgradda, 1901.
“Radoýe Domanowiç” taslamasy üçin Serdar Rejepaew tarapyndan terjime edildi, 2021.

Ýolbaşçy (2/3)

(geçen sahypa)

Ertesi gün uzak ýola gitmäge batyrgaý bolanlaryň hemmesi ýygnandy. Bellenen ýere iki ýüzden gowrak maşgala geldi. Köne jaýa seretmek üçin diňe az sanlysy öýde galdy.

Ajy betbagtlygyň doglan we ata-babalarynyň mazarlaryny goýan topragyny terk etmäge mejbur bolan bu betbagt adamlara seretmek hakykatdanam gynandyryjydy. Ýüzleri keýpsiz we güne ýanýardy. Uzak zähmet çeken ýyllaryň görgülileri olara täsirini görkezdi we görgüleriň we ajy umytsyzlygyň suratyny berdi. Bu bir şol pursatda ilkinji umyt ummasyz göründi – hökman küýsemek bilen garyşdy. Umytsyz dem alýan we erbet sözleriň howasy bilen başyny ýaýkadýan az sanly garrylaryň gyrmyzy ýüzünden gözýaş döküldi. Olar has gowy watan gözlemegiň ýerine bu gaýalaryň arasynda ölüp biler ýaly, has uzak wagtlap şol ýerde galmak islärdiler. Aýallaryň köpüsi gaty agladylar we mazarlaryny terk edip ölen ýakynlary bilen hoşlaşdylar. Erkekler batyrgaý öňden ýöreýän goragçy topar düzmäge synanyşýardylar we gygyrýardylar: – Bolýar, bu gargalan toprakda açlyk çekip, bu ýerlerde ýaşamak isleýärsiňizmi? – Aslynda, iň gowusy, näletlenen sebiti we mümkin boldugyça garyplary özleri bilen alyp gitmegi gowy görerdiler.

Adamlaryň köpüsinde bolşy ýaly adaty ses we gykylyk boldy. Erkeklerem, aýallaram rahat däldi. Çagalar ejeleriniň arkasyndaky beşikde gygyrýardylar. Hatda mallaram birneme biynjalyk boldular. Bu ýerde gaty köp mal, bir göle, soňam köne halylary, sumkalary we hatda iki halta ýük eýeriniň üstüne ýükleýän, kellesi we semiz aýakly arkaýyn, gyrymsy at ýokdy, garyp haýwan siňip gitdi. Şeýle-de bolsa, wagtal-wagtal durup, kösenýänlere goňşy bolmagy başardy. Beýlekiler çeşmeleriň üstüne ýükleýärdiler; Çagalar itlere kakýardylar. Gepleşmek, gygyrmak, näletlemek, aglamak, üýrmek, gorkmak – bularyň hemmesi köpeldi. Hatda eşek hem birnäçe gezek dyrmaşdy. Emma ýolbaşçy bir söz aýtmady, edil ähli iş onuň işi däl ýaly. Hakyky akylly adam!

Ol diňe kellesini aşak egip, sessiz-üýnsüz oturdy. Indi bolsa ýere tüýküriň; bularyň hemmesi boldy. Bu bir geň gylyk-häsiýet sebäpli meşhurlygy şeýle bir artdy welin, hemmeleriň aýdyşy ýaly otdan we suwdan geçerdi. Aşakdaky gepleşikleri diňlemek mümkin:

– Şeýle adamy tapanymyza begenmeli. Biz onsuz öňe giden bolsak, Hudaý saklasyn! Biz heläk bolardyk. Hakyky akly bar, saňa aýdýaryn! Ol dymýar. Ol entek bir sözem gürlemedi! – diýip, birine hormat we buýsanç bilen seredýär.

– Ol näme diýmeli? Kim köp gürlese, kän pikir edenok. Akylly adam, elbetde diňe pikirlenýär we hiç zat diýmeýär – diýip, başga birini goşdy we özi hem ýolbaşçysyna haýran galmak bilen seretdi.

– Köp adamy alyp barmak aňsat däl! Pikirlerini ýygnamaly, sebäbi elinde uly iş bar – diýip, ýene birinjisi aýtdy.

Başlamagyň wagty geldi. Muňa garamazdan, başga biriniň pikirini üýtgedip, özleri bilen geljekdigini ýa-da gelmejekdigini bilmek üçin biraz garaşdylar, ýöne hiç kim gelmänsoň, olar uzak durup bilmediler.

– Biz gitmeli dälmi? – diýip soradylar.

Ol bir söz aýtman ýerinden turdy.

Ýolbaşçy, ýüzüni gaşap, başyny aşak egip, taýagyny abraýly ýagdaýda silkip, birnäçe ädim ätdi. Adamlar onuň arkasyndan geçdi we birnäçe gezek gygyrdy: “Ýaşasyn ýolbaşçymyz”! Ýene birnäçe ädim ätdi we obaň medeniýet öýüniň öňündäki diwara çümdi. Elbetde, ol saklandy. Şonuň üçin topar hem saklandy. Soňra ýolbaşçy birneme yza çekildi we hasasyny haýat bilen birnäçe gezek çitdi.

– Näme etmegimizi isleýärsiňiz? – diýip soradylar.

Ol hiç zat diýmedi.

– Näme etmeli? Çit ýykyň! Bu biziň etmeli zadymyz! Özüniň hasasy bilen bize näme etmelidigini görkezmeli dälmi? – diýip, ýolbaşçynyň töwereginde duranlar gygyrdy.

– Derweze bar! Derweze bar! – diýip gygyrdy we garşysynda duran derwezäni görkezdi.

– Huş, ümsüm, çagalar!

– Hudaý bize kömek et, näme bolýar? – birnäçe aýal gorkunjundan huşundan gitdiler .

– Söz däl! Näme etmelidigini bilýär. Çit ýykyň!

Derrew haýat hiç wagt ýok ýaly aşak düşdi.

Çitden geçdiler.

Ýolbaşçy ullakan tikenli gyrymsylyga ylgap gelip, saklananda ýüz ädim ätmedi. Uly kynçylyk bilen özüni çekip bildi, soň bolsa hasasyny ähli tarapa kakyp başlady. Hiç kim çişmedi.

– Indi näme boldy? – yzdakylar gygyrdy.

– Tiken gyrymyny kesiň!

– Tiken gyrymsylaryny alyň, ýol bar Ol ýerde! – diýip gygyrdy. Çagalar we hatda arkadaky köp adamlar hem:

– Ýol bar! ! Ýol bar! –diýip gahar-gazap bilen ýolbaşçynyň töweregindäkileri masgaralady. – We kör adamlar onuň nirä alyp barýandygyny nädip bileris? Her kim sargyt berip bilmez. Ýolbaşçy iň gowy we iň göni ýoly bilýär. Tiken gyrymsylygyny kes!

Ýoly arassalamak üçin içeri girdiler.

– Wah, – diýip, eli tiken bilen ýapyşan biri we ýüzüne garaguş şahasy degen biri aglady.

– Doganlar, biderek zat bolup bilmersiňiz. Üstünlik gazanmak üçin özüňizi birneme süzmeli bolarsyňyz – diýip, topardaky iň batyr jogap berdi.

Köp zähmetden soň gyrymsy agaçdan geçdiler we öňe gitdiler.

Az salym ýöränlerinden soň, bir topar bir üýşmeleňe duş geldiler. Bular hem gapdala taşlandy. Soň bolsa dowam etdiler.

Ilkinji günde gaty az ýer örtüldi, sebäbi birnäçe meňzeş päsgelçilikleri ýeňip geçmeli boldular. Bularyň hemmesi az iýmitiň üstünde, sebäbi käbirleri diňe guradylan çörek we azajyk peýnir getiripdi, beýlekileriň açlygyny kanagatlandyrmak üçin diňe çörek bardy. Käbirlerinde asla hiç zat ýokdy. Bagtymyza, tomus paslydy, şonuň üçin bu ýerde miweli agaç tapdylar. Uly howp abanmady we heläkçilik hem bolmady. Şeýlelik bilen, birinji gün olaryň arkasynda diňe kiçijik bir uzynlyk bar bolsa-da, özlerini gaty ýadatdylar. Elbetde, şeýle uly işde aşakdaky wakalary ownuk-uşak hasaplamaly: bir aýalyň çep gözüne çygly mata bilen örtülen tiken; bir çaga aýagyny agaja urdy, şonuň üçin ol çaşdy we agsady; bir garry gara gyrymsy agajyň üstünden ýykyldy we topugyna sepdi; üstüne  sogan goýlandan soň, adam agyrylara batyrgaýlyk bilen çydady we hasasyna bil baglap, başda duran ýolbaşçynyň arkasynda batyrgaý öňe gitdi. Dogrusyny aýtsam, birnäçe adam gojanyň topugynyň üstünde ýalan sözleýändigini, diňe özüniň bardygyny aýtdy,yza gaýdyp gelmek isleýänligi üçin özüni görkezýär.) Tizara, goltugynda tiken ýa-da dyrnagy bolmadyklar az boldy. Erkekler muňa gahrymanlyk bilen çydadylar, aýallar giden sagadyny näletlediler we çagalar agladylar, sebäbi bu zähmetiň hemmesine düşünmediler we ahyry köp sylaglanar.

Her kimiň bagty we şatlygy üçin ýolbaşçydan asla hiç zat bolmadyk ýaly hereketler dowam etdi. Dogrusyny aýtsak, hakykaty aýtsak, ol gaty goralypdy, ýöne şonda-da adam bagtlydy.

Ilkinji gijeki düşelgede hemmeler doga etdiler we günüň syýahatynyň üstünlikli geçendigi we ýolbaşçynyň başyna hiç zat, hatda azajyk betbagtlyk hem ýetmändigi üçin Hudaýa şükür etdiler. Soň iň batyr erkekleriň biri gürläp başlady. Ýüzüni gara gyrymsy agaç gyrpdy, ýöne oňa üns bermedi.

– Doganlar, – diýip başlady. – Bir günlük syýahat üstünlikli yzymyzda, Hudaýa şükür. Easy ýol aňsat däl, ýöne çydamaly bolýarys, sebäbi bu kyn ýoluň bagta eltjekdigini hemmämiz bilýäris. Gudratygüýçli Hudaý ýolbaşçymyzy bize üstünlikli alyp barmagy üçin islendik zyýandan gorasyn.

– Ertir şu günki ýaly bolsa, başga gözümi ýitirerin! – aýallaryň biri gaharly aýtdy.

– Wah, aýagym! – garry aýalyň aýdanlaryndan tolgunyp aglady.

Çagalar aglaýardylar we aglaýardylar, enelere sözçiniň eşidilmegi üçin olary dymdyrmak kyn boldy.

– Hawa, başga gözüňi ýitirersiň – diýip, gaharly çykdy-da, ikisini hem ýitirip bilersiň! Bir aýalyň şeýle uly sebäp üçin gözüni ýitirmegi uly betbagtlyk däl. Özüňden utanmaly! Çagalaryňyzyň abadançylygy hakda hiç wagt pikir etmeýärsiňizmi? Geliň, bu işde ýarymyz heläk bolalyň! Munuň näme tapawudy bar? Bir göz näme? Bizi gözleýän we bizi bagtlylyga alyp barýan biri bar bolsa, gözleriň näme peýdasy bar? Diňe gözüň we gojanyň aýagy sebäpli eden işimizden ýüz öwürmelimi?

– Ol ýalan sözleýär! Garry ýalan sözleýär! Ol diňe yza gaýdyp biljekdigi üçin özüni görkezýär, – diýip, her tarapdan sesler eşidildi.

– Doganlar, kim mundan beýläk gitmek islemeýär – diýip, adamlaryň arasyndan bir batyrgaý gaty seslendi, – nägilelik bildirmegiň we galanlarymyzy garyşdyrmagyň ýerine yzyna gaýdyň. Özüm barada aýtsam, içimde bir zat galýança, bu paýhasly ýolbaşçynyň yzyna düşerin!

– Biziň hemmämiz yzarlarys! We ýaşasak hemmämiz onuň yzyna düşeris!

Ýolbaşçy dymdy.

Hemmeler oňa seredip, pyşyrdap başladylar:

– Pikirlerine siňdi!

– Akylly adam!

– Maňlaýyna serediň!

– Hemişe gaşlary bir ýerde!

– Çynlakaý!

– Ol batyr! Ol hakda hemme zat görünýär.

– Muny ýene aýdyp bilersiňiz! haýat, diwar, grymsy agaç  – bularyň hemmesini sürýär. Hiç zat diýmän, hasasyny kakýar we onuň näme pikir edýändigini çaklamaly.

(indiki sahypa)

Ýolbaşçy (1/3)

– Doganlar, ähli çykyşlaryňyzy diňledim, şonuň üçin indi meni diňlemegiňizi haýyş edýärin. Bu boş sebitde galýançak, ähli ara alyp maslahatlaşmalarymyz we gepleşiklerimiz hiç zat bolmaz. Bu çägeli toprakda we bu gaýalarda ýagyşly ýyllar bolanda-da hiç zat ösüp bilmedi, bu gurakçylykda hiç birimiziň görmedik zatlarymyzy goýalyň. Haçana çenli şunuň ýaly ýygnanyp, biderek gürleşeris? Mallar azyksyz ölýärler, basym biz we çagalarymyz hem açlyk çekeris. Has gowy we has manyly başga bir çözgüt tapmalydyrys. Bu gurak topragy terk edip, has gowy we hasylly toprak tapmak üçin dünýäniň ähli ýerine  gitmek iň gowusy diýip pikir edýärin, sebäbi indi beýle ýaşap bilmeris.

Onuň  diýenlerinden, dogrusyny aýtsam, bir wagtlar bu hekaýany nädip oýlap tapdym öýdüpdim, ýöne kem-kemden bu nejis aldawdan halas boldum. Indi hakykatdanam bolup geçen we bir ýerde we bir wagt bolup geçen zatlary gürrüň berjekdigime we hiç haçan asla düzedip bilmejekdigime berk ynanýaryn.

Elleri guşaklarynyň aşagy bilen reňkli, aljyraňly we boş, garaňky, düşnüksiz diýen ýaly diňleýjiler bu paýhasly sözlerde janly ýalydy. Olaryň hersi eýýäm haýsydyr bir jadyly, jennetli toprakdadygyny, yza gaýdyp gelen işleriň sogabynyň baý hasyl boljakdygyny göz öňüne getirýärdi.

– Dogry aýdýar! Dogry aýdýar! – tükeniksiz sesler hemme tarapdan pyşyrdadyp gelýärdi.

– Bu ýereýakynrak tarapyndan? – bir burçdan çekilen hüňňürdilik eşidildi.

– Doganlar! – beýlekisi birneme güýçli ses bilen başlady. – Bu maslahaty derrew ýerine ýetirmeli, sebäbi mundan beýläk gidip bilmeris. Özümize zähmet çekdirdik we dartdyrdyk, ýöne hemmesi biderek boldy. Iýmit üçin ulanyp boljak tohum ekdik, ýöne suw joşmalary gelip, tohumy we topragy eňňitlerden ýuwdy, diňe ýalaňaç gaýalar galdy. Bu ýerde baky galmaly we ertirden agşama çenli diňe aç we suwsuz, ýalaňaç we ýalaňaç galmalymy? Zähmetiň bol hasyl berjek has gowy we hasylly topragy gözlemeli.

– Ýör gideliň! Derrew gideliň, sebäbi bu ýer indi ýaşamaga laýyk däl! – Pyşyrdaşmalar peýda boldy we hersi nirä barýanyny pikir etmän gidip başlady.

– Maňa serediň, doganlar! Nirä barýaňyz?– birinji gürrüň berýän täzeden başlady. – Elbetde gitmeli, ýöne beýle däl. Nirä barýandygymyzy bilmeli. Ýogsam özümizi halas etmegiň ýerine has erbet ýagdaýa düşürip bileris. Hemmämiz boýun bolmaly we bize iň gowy we iň göni ýoly görkezjek ýolbaşçy saýlamagy maslahat berýärin.

– Geliň, saýlalyň! Geliň, derrew birini saýlalyň! – hemme ýerde eşidildi.

Ýöne indi jedel ýüze çykdy, hakyky bulam-bujarlyk başlandy. Hemmeler gürleşýärdi, hiç kim birek biregi diňlemeýärdi ýa eşitmeýärdi. Toparlara bölünip başladylar, her kim öz aralarynda hüňürdedi, hatda toparlaram dargady. Iki bolup, biri-biri bilen gürleşip başladylar, subut etjek boldular. Birazdan, elleri bilen biri-birini çekip, agzlary bilen dymdylar. Soň hemmesi ýuwaşlyk bilen gürleşip, täzedengürleşmegiň dowam etdiler.

– Doganlar! Diýip – birden beýleki gykylykly, samsyk sesleri gark eden has güýçli ses ýaňlandy. – Munuň ýaly haýsydyr bir ylalaşyk gazanyp bilmeris. Hemmeler gürleşýär we hiç kim birek biregi diňlänok. Geliň, lider saýlalyň! Aramyzda kimi saýlap bileris? Aramyzda kim ýollary bilmek üçin ýeterlik syýahat etdi? Biziň hemmämiz biri-birimizi gowy tanaýarys, şonuň üçinem özümi we çagalarymy bu ýerde ýekeje adamyň ýolbaşçylygynda goýmaýaryn. Has dogrusy, şu gün irden ýoluň gyrasynda kölegede oturan syýahatçyny gördüm, onuň kimdigini aýdyň?

Ümsümlik azaldy. Hemmesi nätanyş tarapa öwrülip, ony başyndan aýagyna çenli synladylar.

Sakgaly we uzyn saçlary sebäpli gaty bir ýüzi açyk görünmeýän, orta ýaşly syýahatçy oturdy we öňküsi ýaly dymdy, pikirlere siňdi we wagtal-wagtal ullakan hasasyny ýere degirdi.

– Düýn şol adamy ýaş oglan bilen gördüm. Biri-birini tutup, köçä çykýardylar. Düýn gije oglan obadan çykdy, ýöne nätanyş adam şu ýerde galdy.

– Doganlar, geliň, bu manysyz zatlary ýatdan çykaralyň, şonuň üçin wagtymyzy ýitirmeris. Kim bolsa-da, uzakdan gelýär, sebäbi hiç birimiz ony tanamaýarys we elbetde bizi alyp barmagyň iň gysga we iň gowy ýoluny bilýär. Meniň pikirimçe, ol gaty akylly adam, sebäbi ol ýerde ümsüm oturýar we pikirlenýär. Başga biri şu wagta çenli on gezek ýa-da ondanam köp işimizi öwrenerdi ýa-da birimiz bilen söhbetdeşlige başlardy, ýöne ol hemişe ýeke özi otyrdy we hiç zat diýmedi.

– Elbetde, adam bir zat hakda pikir edýändigi üçin arkaýyn oturýar. Beýlekiler bilen ylalaşdy we nätanyş adamy täzeden gözden geçirip başlady. Olaryň her birinde ajaýyp bir häsiýet tapyldy, adatdan daşary akyllylygynyň subutnamasydy.

Gepleşmek üçin has köp wagt sarp edilmedi, şonuň üçin hemmeler bu syýahatçydan has gowy ýerler we has oňat topraklar gözlemek üçin olary dünýäniň çäklerine ugratmak üçin bu syýahatçydan soramagyň iň gowusydygyna ylalaşdylar. Ol olaryň ýolbaşçysy bolmalydy, olar ony diňlärdiler we soragsyz oňa gulak asardylar.

Olar özlerinden kararlaryny düşündirmek üçin nätanyş adamyň ýanyna gitmeli on adamy saýladylar. Bu barlag topar weiliyet oňa ýaramaz ýagdaýy görkezmek we onuň ýolbaşçy bolmagyny haýyş etmekdi.

Şeýdip, on adam geçip, kiçigöwünlilik bilen baş egdiler. Olaryň biri sebitiň öndürijiliksiz topragy, gurak ýyllar we hemmesiniň başdan geçiren görgüleri hakda gürleşip başlady. Ol aşakdaky görnüşde tamamlady:

– Bu şertler öýlerimizi we topragymyzy terk etmäge we has gowy watan tapmak üçin dünýäniň iň gowy ýerine göçmäge mejbur edýär. Iň soňunda ylalaşyga gelen pursatymyzda, Hudaýyň bize rehimdarlyk edendigi, sizi bize – akylly we mynasyp nätanyş adam iberendigi we bizi gowy toprakly ýerle alyp barjakdygyňyz we görgülerimizden halas etjekdigiňiz görünýär. Bu ýerdäki ýaşaýjylaryň hemmesiniň adyndan, baştutanymyz bolmagyňyzy haýyş edýäris. Nirä gitseňizem yzyňyzda galmarys siziň bilen gideris. Ýollary bilýärsiňiz, elbetde siz has bagtly biri bolupdogulypsyňyzwe has gowy watana baş bolarsyňyz. Biz sizi diňläris we buýruklaryňyzyň hersine boýun bolarys. Akylly nätanyş, köp adamy heläkçilikden halas etmäge razy bolarmy? Siz biziň ýolbaşçymyz bolarsyňyzmy?

Bu ýalbarýan sözleriň dowamynda akylly nätanyş hiç wagt başyny galdyrmady. Bütin wagt onuňtapyp oturan ýerinde galdy. Kellesi aşak egildi, gözlerini gamaşdyrdy, hiç zat diýmedi. Wagtal-wagtal hasasyny ýere degirýärdi we pikirlenýärdi. Çykyş gutaransoň, ýerini üýtgetmän ýuwaş-ýuwaşdan seslendi:

– Ederin!

– Onda seniň bilen gidip, has gowy ýer gözläp bilerismi?

– Başararsyňyz! – başyny galdyrman dowam etdi.

Höwes we minnetdarlyk bildirmek indi ýüze çykdy, ýöne nätanyş hiç birine söz aýtmady.

On adam we üstünlikleriniň ýygnanandygyny habar berdiler we diňe şu adamyň bu beýik paýhasa eýe bolandygyny indi görendiklerini aýtdylar.

– Ol hatda kim bilen gürleşýändigini görmek üçin ýerden ýa-da kellesini galdyrmady. Ol diňe arkaýyn oturdy we oýlandy. Gepleşigimize we minnetdarlygymyza diňe iki  söz aýtdy.

– Hakyky akyldar! Seýrek akyl! – Hudaýyň hut özüni halas etmek üçin gökden perişde hökmünde iberendigini aýdyp, ähli tarapdan begenip gygyrdylar. Dünýäde hiç zady biynjalyk edip bilmeýän şeýle ýolbaşçynyň ýolbaşçylygynda üstünlik gazanjakdyklaryna hemmeler berk ynanýardylar.

Şeýdip, ertesi gün daň bilen ýola çykmak kararyna gelindi.

(indiki sahypa)

Vadas (3/3)

(ankstesnis puslapis)

Taigi pirmoji dieną pasibaigė ir toliau sekė keletas tokių pačių sėkmingų dienų. Nieko įdomaus neįvyko,tik keli nežymus atsitikimai: Jie nuvirto galva į griovį, tada į tranšėją; Jie nusibrozdino į gyvatvores ir krūmus; užlipo ant butelių; keli žmonės susilaužė rankas ar kojas; Kiti susimušė galvas. Bet visa tai buvo ištverta. Keli senoliai buvo palikti mirti ant kelio. “Jie ir taip būtų mirę jei pasiliktų savo namuose, ką jau kalbėti apie!” sakė pašnekovas, drąsindamas kitus tęsti šią kelionę. Taip pat užgeso kelių kūdikių, vienerių ar dviejų metų, gyvybės. Tėvai stoiškai ištvėrė savo širdies skausmą, nes tai buvo Dievo valia. “Kuo mažesni vaikai, tuo mažiau sielvarto. Kai jie jaunesni ir skausmo mažiau. Neduok Dieve prarasti savo vaikus kai jie pasiekia pilnametystę. Jei vaikams lemta mirti, geriau jiems mirti ankščiau. Tada skausmas ne toks siaubingas!” Pašnekovas guodė juos ir vėl. Vieni apsirišo savo galvas drobėmis ir uždėjo šaltus kompresus ant savo žaizdų. Kiti laikė rankas savo diržais. Viskas buvo apdriskę bei apkapota. Jų drabužiai kabojo sudraskyti gabalais, bet jie veržėsi į priekį. Visa tai būtų lengviau iškęsti jei jiems nereikėtų kentėti bado. Bet jiems reikėjo judėti toliau.

Vieną dieną įvyko kai kas labai svarbaus.

Vadas keliavo priekyje, apsuptas drąsiausių vyrų iš grupes. (Du iš jų dingo ir niekas nežinojo kur jie buvo. Manyta, jog jie paprasčiausiai išdavė visą šį užmojį ir pabėgo. Vieną katą tas pats pašnekovas užsiminė apie jų gėdingą išdavystę.Tik keletas iš žmonių patikėjo, jog jie numirė kelyje, o kiti pasirinko neišsakyti savo nuomonės, kad neišsišoktų.) O visi kiti liko sekti iš paskos. Bekeliaujant netikėtai išniro be galo didelis ir akmenuotas tarpeklis – tikra bedugnė. Šlaitai buvo tokie tiesūs, jog nei vienas nepasiryžo žengti į priekį. Net patys drąsiausi stovėjo be žado ir žiūrėjo į vadą. Kaip įprastai, besiraukantis, nuleidęs galvą ir paskendęs mintyse jis drąsiai žengė į priekį vilkdamas savo lazdą tai į dešinę, tai į kairę. Dauguma manė jog tai bedarydamas jis atrodė itin oriai. Niekas nei stebėjo nei sakė kažką jam. Jo veide nesimatė jokių pakitimų ar baimės ženklų, kuomet jis pamažu artėjo skardžio. Net drąsiausių vyrų veidai nubalo lyg mirčiai žiūrint į akis, bet niekas neišdrįso įspėti išmintingo savo vado. Dar du žingsniai ir jis atsirado ant pačio krašto. Dėl liguistos baimės išsipūtusiomis akimis jie visi drebėjo. Drąsuoliai jau buvo pasiruošę sulaikyti vadą atgal, net jei tai reikštų nusižengti disciplinai, kurios taip ištikimai laikėsi. Tačiau nepaisant to jis žengė į priekį ir iš syk nukrito į tą bedugnę. Kilo siaubingas sumišimas, verkimas, šaukimas; baimė įsisiautėjo. Žmonės pradėjo bėgti.

– Palaukite, broliai! Kur skubate? Ar taip laikotės savo žodžio? Mes privalome sekti šį vyrą, nes jis žino ką daro. Jis būtų išprotėjęs jei bandytų save sužlugdyti. Pirmyn, paskui jį! Štai čia yra didžiausią ir turbūt paskutinė mūsų kliūtis, paskutinis. Kas žino? Galbūt kitoj pusėj šio tarpeklio mūsų laukia nuostabi derlinga žemė, kuri buvo mums Dievo skirta. Į priekį! Be pasiaukojimo mes nieko nepasieksime! – Toks buvo pašnekovo patarimas ir žodžiai ir jis žengė du žingsnius ir išnykdamas tarpeklyje. Tuomet drąsiausi šoko, o po jų ir visi likusieji.

Kito siaubingas dejavimas, griūvimas viens ant kito bei vaitojimas ant didžiulo šlaito. Galima buvo prisiekti, jog po šito įvykio niekas neišliks gyvas, tačiau žmogaus gyvybė yra atkakli. Vadui nepaprastai pasisekė. Bekrisdamas jis užsikabino už krūmų ir rimtai nesusižeidė. Galiausiai jis sugebėjo išsikapstyti. Kol vaitojimas ir dejavimas sklido iš apačios, jis atsisėdo ant žemės ir pasiliko ramiai tylėti. Keletas žmonių klaikiai sužeisti pradėjo jį piktai keikti, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio. Keliems žmonėms taip pat pasisekė ir jiems išėjo pasilaikant už medžių ir krūmų išropoti į viršų. Vieni iš jų buvo suskeltomis galvomis, iš kurių plūdo kraujas. Niekas nebuvo sveikas išskyrus vadą. Žmonės nenustojo pykti, raukytis ir dejuoti bet jis nė syko nepakėlė galvos.

Šiek tiek laiko praėjo, o keliautojų numeriai mažėjo ir mažėjo. Kiekvieną dieną blogėjo. Kai kurie paliko grupę ir apsisuko grįžti atgal.

Iš virš dviejų šimtų šeimų liko tik apie dvidešimt žmonių. Jų išvargusiuose veiduose ir kūnuose pasimatė neviltis, abėjonės ir neapsakomas išsekimas bei alkis, bet niekas nepratarė nė žodžio. Jie tapo lygiai taip tylūs kaip ir jų vadas ir slinko toliau. Net ir entuziastingas pašnekovas judino galvą desperatiškai. Kelias tapo be galo sunkus.

Keliautojų skaičius mažėjo kasdien kol jų beliko tik dešimt. Prislėgtais veidais jie tik dūsavo bei skundėsi užuot šnekėję tarpusavyje.

Jie labiau priminė luošius nei vyrus. Vieni susirado ramentus, kiti diržais per kaklus susivarstė rankas. O tos rankos nusėtos pleistrais ir kompresais. Net jei ir reiktų vėl aukotis jie fiziškai negalėtų to pakelti, kadangi nebuvo vietos ant jų kūnų naujoms žaizdoms.

Netgi stipriausi ir atkakliausi iš grupės prarado visas viltis, tačiau jie nenustojo keliauti toliau. Žinoma jie paprasčiausiai šlubavo su dideliu sunkumu, priversti kęsti neįtikėtiną skausmą. Kas jiems beliko daryti, kai jie nebegalėjo grįžti atgal kai buvo tiek daug paaukota.

Nusileido saulė. Bešlubuodami į priekį, jie staiga pastebėjo, jog jų vadas jau nebebuvo priekyje. Žengę dar vieną žingsnį jie ir vėl sugriuvo į dar vieną griovą.

– O, mano koja! O, mano ranka! – sklido raudos. Pasigirdo silpnas balsas, kuris keikė taip gerbtą vadą, ir tada nutilo.

Kai patekėjo saulė, atsirado vadas ir ramiai sau sėdėjo, ir atrodė jis lygiai taip pat kaip pirmą kelionės dieną, be visai jokių išorės pakitimų.

Pašnekovas pagaliau išsiropštė iš įdubos, kartu su dar dviem sekėjais. Subjauroti ir apsikraujavę, jie apsisuko žiūrėti kiek jų liko gyvų, tačiau jie buvo vienintėliai išgyvenę. Mirtinga baimė ir siaubinga neviltis pervėrė jų širdis. Regionas jiems buvo visiškai nežinomas, kalnuotas, akmenuotas, nė jokio kelio matyt. Prieš dvi dienas jie buvo radę keliuką, bet vadas juos nuvedė į visai kitą pusę.

Jie dabar galvojo apie savo daugelį draugų, bei giminaičių, kurie pražuvo šioje nelemtingoje kelionėje. Skausmas skaudesnis už bet kokį fizinį skausmą jų kūnuose iš syk įveikė juos. Dabar jiems teko akis į akį susidurti su savo žlugimu.

Tad pašnekovas priėjo prie savo vado ir pradėjo kalbėti išsekintu bei drebančiu balsu, pilnu skausmo bei kartumo.

– Kur gi dabar mes einame?

Vadas tylėjo.

– Kur tu mus vedi ir kur mus iš viso atvedei? Mes patikėjome save, savo vaikus ir šeimas į tavo rankas bei sekėme tave, palikdami savo namus ir protėvių kapus, su ta viltimi, jog tu mums padėsi išsigelbėti iš sausos nederlingos žemės ir alkio. Bet tu mus dar siaubingiau sunaikinai. Ten buvo virš dviejų šimtų šeimų už tavęs, o žiūrėk kiek mūsų liko!

– Kaip suprast, ar jūs ne visi čia? – sumurmėjo vadas.

– Kaip tu gali mūsų to klausti? Pakelk akis ir pasižiūrėk į mus! Paskaičiuok kiek mūsų liko šitoje nelemtoje kelionėje! Pasižiūrėk kokioje stadijoje mes esame! Geriau būtų numirti, jei likti tokiems suluošintiems.

– Aš negaliu į jus pažiūrėti!

– Kodėl?

– Aš aklas.

Kilo mirtina tyla.

– Ar tapai aklas po šios kelionės?

– Aš gimiau aklas!

Trys likusieji nuleido galvas iš beviltiškumo.

Rudens vėjas pūtė tarp kalnų ir sklaidė sudžiuvusius lapus žemyn. Rūkas sklandė aplink kalvas ir varnos sklandė pro šaltą ūkanotą orą. Lyg negeras ženklas, nemalonus varnų kranksėjimas nuaidėjo per laukus. Saulė slėpėsi už debesų, kurie skubėdami vis slinko į priekį.

Trys visišku siaubu žiūrėjo į vienas kitą.

– Kur mums dabar eiti? – ištarė vienas jų.

– Mes nežinome!

 

Belgrade, 1901.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.

Vadas (2/3)

(ankstesnis puslapis)

Kitą dieną visi, sukaupę drąsą keliauti ilgą kelionę susirinko lauke. Daugiau nei du šimtai šeimų atvyko į parinktą. Tik keli pasiliko sergėti savo senuosius namus.

Buvo iš tiesų apgailėtina matyti šią masę nelaimingų žmonių, kuriuos karti nelaimė privertė apleisti savo tėvynę, kurioje gimė bei kurioje stovėjo jų protėvių ir senolių kapai. Jų veidai išsekę ir išvargę, saulės nudeginti. Visas ilgametis vargas dabar pasirodė juose ir perteikė tikrų tikriausią kančią ir neviltį. Bet būtent tą akimirką užgimė pirmoji viltis, tačiau žinoma jausmai buvo sutirštinti namų ilgesiu. Ašaros nubėgo kelių senų vyrų akimis kurie giliai atsiduso ir judino savo galvas, lyg nujausdami blogą nuojautą. Dabar jie susimąstė, kad galėtų pasilikti savo žemėje ilgiau, iki tol kol sulauktų savo mirties šalia šių plytinčių akmenų, nei ieškotų geresnės žemelės sau. Dauguma moterų graudžiai apraudojo mirusius artimuosius, kurių kapus reikės greitai apleisti.

Na, o vyrai bandė palaikyti drąsų frontą ir gyvai šūkavo, – Ką jūs norit toliau badauti šitoje prakeiktoje žemėje ir gyventi tarp šitų lūšnų? – Tikriausiai jie iš visos širdies norėtų pasiimti su savimi visą šitą prakeiktą regioną su tomis apgriuvusiomis lūšnomis, jei tik galėtų.

Natūralu, jog buvo daug triukšmo, ir šūkavimo tarp žmonių. Ir vyrai ir moterys nesugebėjo rasti sau vietos. Kūdikiai žviegė ant moterų nugarų. Netgi gyvuliai atrodė nesavi. Šie žmonės neturėjo daug gyvulių, kelias karvutes bei kuiną apšepusį arklį su didele galva ir kojomis ant kurių buvo užversti seni skarmalai ir ant jo kupros užmesti du didžiuliai maišai, taip kad vargšas arklys siūbavo nuo jų svorio. Bet vis dėl to sužvengdamas karts nuo karto, sugebėjo išstovėti. Kiti krovė savo daiktus ant asilų nugarų; o vaikai traukė šunis už pavado. Kalbėjimas, rėkimas, keiksmai, dejavimas bei verkimas iš syk akompanavo lojimą ir arklių žvengimą. Net asilas bliovė kartu. Tačiau vadovas neištarė nė vieno žodžio, lyg visa tai nebūtų jo reikalas. Be galo išmintingas vyras!

Jis tiesiog sėdėjo tyliai susimąstęs bei nuleidęs galvą. Tada spjovė ant žemės; ir tai buvo viskas. Nepaisant tokio jo elgesio, jo populiarumas augo tarp žmonių. Toliau girdėjosi tokios kalbos:

– Turėtume džiaugtis, kad radome tokį vyrą. Neduok Dieve būtume išėję be jo! Mes būtume pražuvę. Jis turi auksinį protą, sakau jums! Jis tylus. Neištarė nei vieno žodžio! – pasakė vienas iš žmonių, stebėdamas vadą su pagarbą ir pasididžiavimu.

– O ką jam sakyti? Kas daug šneką, mažai galvoja. Protingas vyras, iš tiesų! Jis tik mąsto, o nieko nesako, – pridėjo kitas, kuris žiūrėjo į vadą su nuostaba.

– Nelengva vesti šitiek žmonių! Jis turi viską gerai apgalvoti, kadangi turi nemažą darbą ant savo pečių, – pridėjo pirmasis.

Atėjo laikas pradėti. Jie laukė, stebėdami ar kažkas išdrįstų persigalvoti, tačiau niekam nesiryžus nebuvo prasmės daugiau lūkuriuoti.

– Ar neturėtume keliauti? – žmonės klausė vado.

Jis pasikėlė neištardamas žodžio.

Patys drąsiausi vyrai iš syk apspito aplink jį, kad būtų šalia vos prireikus.

Besiraukantis ir vis dar nuleidęs galvą, vadas žengė kelis žingsnius, oriai mosavo lazda prieš save. Visa eilė žmonių pradėjo judėti paskui jį, ir skandavo “Ilgai gyvuok, vade!” Po dar kelių žingsnių jis atsitrenkė į tvorą šalia kaimo rotušės. Ten jis ir sustojo taigi ir visa eilė jį sekusių žmonių. Vadas atsigręžė kelis žingsnius atgal ir keletą kartų perbraukė tvorą su savo lazda.

– Ką dabar mums daryti? – klasė žmonės.

Jis nieko neatsakė

– Ką mums daryti? Išgriauti tą tvorą! Va ką mes darysime! Kaip jūs nesuprantate, kad jis su lazda mums rodo ką daryti? – suriko tie kas stovėjo arčiausiai vado.

– Ten vartai! Štai ten yra vartai! – šaukė vaikai rodydami į vartus, kurie stovėjo priešais juos.

– Nusiraminkite, vaikai!

– Dieve padėk, kas vyksta? – Kelios moterys peržegnojo save.

– Nė žodžio! Jis puikiai žino ką daryti. Nugriaukite tvorą!

Taigi iš syk tvora buvo nugriauta, lyg jos niekada ten ir nebuvo.

Jie keliavo į priekį.

Nepraėjus net šimtą žingsnių vadas vėl sustojo įkliuvo į didžiulį spygliuotą krūmą. Didelėmis pastangomis jis išsinarpliojo iš jo bei pradėjo braukti lazdą į žemę. Niekas nesukrutėjo.

– Kas dabar? – šaukė žmonės pačiame gale.

– Nupjaukite tą krūmą! – paliepė stovintys šalia vado.

– yra kelias už krūmo! Štai čia! – šaukė vaikai ir žmonės.

– Štai ten kelias! Yra kelias! – pajuokiant mėgdžiojo juos vyrai priekyje. – Kaip mes galime žinoti kur jis mus veda? Visi negali vadovauti. Vadas geriausiai žino kelią. Kirskit krūmą!

Vyrai iš syk nėrėsi į priekį pjauti krūmo.

– Au! – šaukė tas kuris įstrigo už rankos į gervuogių krūmą.

– Broliai, mes negalime gauti kažko nepaaukojus nieko. Turime ir nudegti šiek tiek, kad pasiektume kažką gero, – atsakė drąsiausias iš minios.

Pagaliau po daugelio pastangų jie prasiplėšė kelią per krūmą ir pajudėjo toliau.

Šiek tiek pasibastę į priekį jie priėjo apipintą tvorą, ir ši buvo nugriauta.

Mažai buvo be nukeliauta pirmają dieną nes jie vis susidurdavo su tokiomis kliūtimis. Jie keliavo vargiai turėdami maisto, tik džiovintos duonos, kiti turėjo trupuį sūrio, tačiau dauguma turėjo išgyventi tik iš duonos, kad numalšintų alkį, o kiti visai nieko neturėjo. Laimei buvo vasara, taigi pakeliui jiems šen bei ten pavyko rasti vaisių.

Taigi po pirmos dienos tik mažas atstumas buvo nukeliautas, bet žmonės buvo jau gerokai nuvargę. Nebuvo jokių rimtų pavojų ir nelaimių neįvyko. Natūralu, kad po tokio svarbaus pasiryžimo iškeliauti visa tai kas įvyko buvo smulkmenos: spyglys įstrigo moters akyje, kurį ji uždengė sušlapinta drobele, vaikas susimušė koją į rąstą, tad jis šlubavo; Senolis užkliuvo už gervuogių krūmo ir pasitempė kulkšnį; po to kai jam buvo uždėtas maltas svogūnas jis drąsiai kentė skausmą, remdamasis į savo lazdą, šlubavo pirmyn už vado. (Jei atvirai keletas žmonių įtarė, jog senolis meluoja, nes jis tiesiog norėjo grįžti atgal į kaimą.) Galiausiai, beliko tik keletas tų, kurie neturėjo spyglių rankose, kojose ar ant veido. Vyrai herojiškai iškentė viską, kol moterys keikėsi nuo pirmos valandos kuomet jos išvyko, taip pat verkė vaikai, tačiau jie nesuprato, kad skausmas kurį jie patiria bus gausiai atlygintas.

Visų laimei niekas neatsitiko vadui. Atvirai pasakius, jis buvo puikiai apsaugotas, bet už vis vyrui tiesiog sekėsi. Pirmąją kelionės naktį visi susibūrė pasimelsti ir padėkoti Dievui, jog kelionė kol kas buvo sėkminga ir, kad vadas išvengė bet kokios nelaimės kelyje. Vienas iš drąsiausių vyrų pradėjo kalbėti. Jo veidas subraižytas gervuogių krūmo, bet jam buvo nė motais.

– Broliai, – jis pradėjo. – Vienos dienos kelionė jau už mūsų, ačiū Dievui. Tai nelengva, bet mes turime kentėti šį sunkų kelią, kad jis mus nuvestų į laimę Tegu visagalis Dievas apsaugo mus nuo bet kokio pavojaus ir jog vestų mus toliau sėkmingai.

– Rytoj prarasiu ir kitą savo akį jeigu taip toliau! – piktai sumurmėjo viena iš moterų.

– Au, mano koja! – senolis skundėsi, padrąsintas moters replika.

Vaikai nenustojo verkti ir skųstis, o jų motinoms sunkiai be pavyko juos nuraminti, kad galėtų girdėti pašnekovą.

– Taip jūs prarasit akį, – pratrūko pykčiu, – ir gal net prarasit abi! Nėra didelė nelaimė, jei viena moteris praras akį dėl tokios didžiulio mūsų užmojo. Jums turėtų būti gėda. Ar jūs negalvojate apie savo vaikų gerbūvį? Galbūt pusę mūsų žus! Koks skirtumas? Ką reiškia viena akis? Kokia iš jų nauda jei turime kas mus lydi į laimę? Ar mes turėtume viską mesti ir apleisti mūsų kelionę tik dėl vienos akies ir senio ?

– Jis meluoja! Senis paprasčiausiai meluoja! Jis apsimetinėja tik kad grįžtų atgal, – Pasigirdo balsai iš visų pusių.

– Broliai, kas nenori keliauti toliau, – atkirto pašnekovas, – Leiskit jiems grįžti atgal, užuot besiklausę jų nusiskundimus, nes jie tik maišo mums. Jei paklaustumėt manęs, aš seksiu išmintingą vadą iki savo paskutinių jėgų.

– Mes visi seksime! Seksime kol esame gyvi!

Vadas buvo tylus.

Visi stebėjo jį ir šnabždėjosi tarpusavyje:

– Jis įnikęs į savo mintis!

– Išmintingas vyras!

– Pažiūrėkite į jo kaktą!

– Ir visada susiraukęs!

– Rimtas!

– Jis drąsus! Tai matosi viskame ką jis daro.

– Tikrų tikriausiai! Tvoros, barjerai, krūmai – Pro viską jis prasibrauna. Jis tik sau ramiai braukia su lazda, nesakydamas nieko, ir mums tik spėlioti kas jo galvoje.

(kitas puslapis)

Vadas (1/3)

– Mano broliai ir draugai, aš išklausiau visas jūsų kalbas, taigi dabar prašau jūsų išklausyti ir manęs. Visos mūsų derybos Ir kalbos nieko vertos, kol mes pasiliekame šiame nederlingame regione. Šioje smėlingoje žemėje ir ant šių akmenuotų laukų niekas neauga, net ir per lietingus metus, ką jau bekalbėti apie besitęsiančią sausrą, kurios mes dar neregėjome. Kaip ilgai mes bursimės kartu ir veltui kalbėsime? Gyvuliai miršta be maisto, ir greit mūsų vaikai taip pat badaus. Mes privalome atrasti kitokią, daug geresnę bei gudresnę išeitį. Manau, jog geriausia būtų palikti šias sausumas ir iškeliauti į pasaulį, kad atrastume derlingesnę vietą, nes mes paprasčiausiai nebegalime taip toliau gyventi.

Štai taip prakalbo šios sausos žemės gyventojas nuvargintu balsu. Kokiame susibūrime, kur ir kada, manyčiau, neturi reikšmės nei man nei tau. Svarbu, jog patikėtum manimi, kad tai iš tikrųjų įvyko labai seniai, kažkur, kažkurioje žemėje, ir to visai gana. Būsiu atviras, vienu metu aš maniau, kad vis dėlto pats sukūriau visą šitą istoriją, bet žingsnis po žingsnio ir aš išsilaisvinau iš nemalonaus mąstymo, jog viską aš išsigalvojau ir jog tai tik kliegesiai. Taigi dabar tvirtai tikiu, jog perteiksiu tiesą apie tai kas iš tikrųjų įvyko ar bent turėjo įvykti kažkur, kažkada ir, kad aš niekuo gyvu negalėjau viso to išsigalvoti.

Išblyškę klausytojai tuščiais bei niūriais veidais, iš pradžių pasimetę ir besilaikę rankas po savo diržais kaip mat pagyvėjo išklausę šiuos išmintingus žodžius. Kiekvienas iš jų jau apkerėti pradėjo įsivaizduoti esantys rojiškame krašte, kur varginantis nugaros lenkimas jiems galėtų atnešti gausų derlių.

– Jis teisus! Jis teisus! – iš visų pusių sušnabždėjo minia išvargusiais balsais.

– Ar ta vieta a…r…ti? – iš kampo pasigirdo nežymus murmėjimas.

– Broliai! – Kitas prakalbo gyvesniu balsu. – Mes privalome vadovautis šiuo patarimu tučtuojau, nes toliau taip nebegalime gyventi. Mes šitaip vargome tačiau viskas buvo veltui. Mes sodinome sėklas, kurias verčiau būtume suvalgę, o kai mus pasiekė potvynis jas visas užliejo ir išplovė mūsų sėtus šlaitus, kur beliko tik pliki akmenys. Ar mums pasilikti čia amžinai ir vargti dieną naktį, kad po to liktume alkani ir ištroškę, nuogi ir basi? Mes turime ieškoti geresnės žemės, kur mūsų sunkus darbas būtų apdovanotas apsčiu derliumi.

– Eime! Eikime tučtuojau, nes ši vieta nebetinkama gyventi!

Kilo šnabždesiai ir kiekvienas pradėjo eiti kas sau, visai negalvodami kur keliauja.

– Palaukite, broliai! Kur jūs traukiate? – pirmasis kalbėtojas sušuko. – Žinoma turime eiti, bet tikrai ne taip. Mes turime žinoti kur einame. Kitaip užuot išsigelbėję save atsirasime dar blogesnėje vietoje. Būtų geriausia, kad išsirinktume vadą, kurio turėtume klausyti ir sekti, kuris parodytu mums geriausią bei tiesiausią kelią.

– Pasirinkim! Pasirinkime čia ir dabar, – pasigirdo balsų unisonas.

Tik dabar kilo didelis ginčas, tikras chaosas. Visi kalbėjo vienas per kitą, niekas negalėjo nei girdėti nei būti išgirstas. Jie kaip mat pradėjo skaldytis į grupes, kiekvienas murmėdamas sau, o galiausiai ir tos grupės iširo. Poromis jie pradėjo griebti vienas kitą už rankos, aiškintis, įrodinėti kažką, tampydami rankoves, o kiti mosikuoti rankas tuščiam ore. Po to vėl susirinko į krūvą, dar beburbėdami.

– Nagi Broliai! – Staiga nuaidėjo stipus balsas, kuris kaip mat nutildė visus užkimusius bei prislopintus garsus. – Mes taip niekad nesutarsime. Visi šneka, bet niekas neklauso. Išsirinkime vadą! Ką iš mūsų galime pasirinkti? Kas iš mūsų keliavo pakankamai, kad pažintu tolimus kelius? Pažįstame vienas kitą puikiai, bet aš asmeniškai čia nerandu nei vieno žmogaus kuriam patikėčiau savo gerovę ir savo vaikus. Geriau pasakykite man kas pažįsta tą keliautoją, kuris šį rytą sėdėjo pavėsyje pačiame kelio pakraštyje?

Krito tyla. Visi pasisuko į nepažįstamąjį, nužiūrinėdami jį nuo galvos iki kojų.

Keliautojas, vidutinio amžiaus, niūriu bei susimasčiusiu veidu, kurį uždengė jo ilgi plaukai bei apžėlusi barzda, pasiliko sėdėti toliau, jo tyla nepakito, jis įnikęs savo mintyse, karts nuo karto įbesdavo savo didelę lazdą į gruntą.

– Vakar mačiau tą patį vyrą su jaunu berniuku. Jie laikėsi už rankų, keliaudami gatve. Ir vakar vakare tas berniukas išėjo iš kaimo, o nepažįstamasis pasiliko čia.

– Broli, pamirškime šias bereikšmes smulkmenas užuot švaistę laiką. Kas jis bebūtų, jam teko toli keliauti, niekas iš mūsų jo nepažįsta, bet jis tikriausiai žino trumpiausią ir geriausią kelią mus nuvesti į ten kur norime būti. Mano sprendimu jis labai išmintingas vyras, kadangi jis sėdi tylų tyliausiai ir mąsto. Bet kas kitas jau senų seniausiai butų įsikišęs į mūsų reikalus dešimtis ar daugiau kartų arba būtų bent užkalbinęs vieną iš mūsų, užuot jis visa laiką čia sėdėjo vienišas, nesakydamas nieko.

– Žinoma, vyras tyliai sėdi kadangi mąsto apie kažką. Negali būti kitaip, jis itin protingas, – sutiko kiti, dar kartą tyrinėdami nepažįstamąjį. Kiekvienas iš jų atrado genialių bruožų jame, kurie įrodė jo neįprastą intelektą.

Nebereikėjo daugiau tartis ar kalbėtis, galiausiai visi vienbalsiai sutarė, jog geriausia būtų klausti keliautojo – kuris, kaip jiems atrodė, buvo siųstas pačio Dievo, lydėti juos į pasaulį, ieškant geresnės teritorijos bei derlingesnės žemės. Būtent jis turėtų būti jų vadas, kurio jie klausytų ir vykdytų jo užmojus be jokių klausimų.

Jie parinko dešimt vyrų tarp savęs, kurie eitų pas nepažįstamąjį ir paaiškintų jam šį jų užmojį. Parinkta delegacija turėjo jam atskleisti varganas gyvenimo sąlygas ir paprašyti, jog nepažįstamasis pasiryžtu būti jų vadu.

Taigi dešimt vyrų nuvyko pas jį ir pagarbiai nusilenkė. Vienas iš jų pasakojo apie nevaisingą dirvą, apie daugiametes sausras ir vargą, kurį teko iškęsti. Jis pabaigė šiais žodžiais:

– Šitos sąlygos mus verčia palikti savo namus ir žemę ir iškeliauti į pasaulį atrasti geresnę gimtinę. Šią akimirką, kuomet susitarėm, atrodo lyg pats Dievas parodė mums savo gailestingumą, jog atsiuntė mums jus – išmintingas bei vertas nepažįstamasis – kad jūs išvestumėte mus ir išlaisvintumėte iš viso mūsų vargo. Visų gyventojų vardu prašome būti mūsų vadu. Kur beeitumėte, mes seksime. Jūs žinote kelius, ir be abejo užaugote derlingesnėje bei laimingesnėje gimtinėje. Mes klausysime jūsų ir vykdysime kiekvieną iš jūsų įsakymų. Taigi ar jūs, išmintingas nepažįstamasis, sutiksite išgelbėti šitiek daug sielų iš pražūties? Ar būsite mūsų vadas?

Per visą šitą maldavimą išmintingasis nepažįstamasis niekaip ir nepakėlęs savo galvos. Visą šitą laiką jis pasiliko toje pačioje vietoje, kurioje jį ir rado, beveik nekrutėdamas. Palenkęs galvą jis nežymiai raukėsi ir neištarė nė žodžio. Jis tik karts nuo karto subesdavo savo lazdą į žemę ir giliai mąstė. Kai visos kalbos pasibaigė jis tyliai ištarė visai nejudėdamas:

– Būsiu!

– Ar galime eiti ieškotis geresnės vietos?

– Galite! – jis tęsė toliau visai nekeldamas galvos.

Entuziazmas ir dėkingumas pasirodė jų akyse, tačiau atrodė lyg nepažįstamajam tai buvo visai ne motas, jis neištarė nei žodžio.

Dešimtis vyrų sugrįžo į pirminį susibūrimą pasidalinti žiniomis ir kaip jie iš tiesų pastebėjo šio vyro neįprastą išmintį.

– Jis visai nepajudėjo iš savo vietos ir net nepakėlė galvos, kad pamatytų kas su juo kalba. Jis tiesiog sėdėjo ir tyloje meditavo. Po viso mūsų jausmingo kalbėjimo jis ištarė tik du žodžius.

– Tikras išminčius! Nepakartojamas protas! – iš visų pusių sušuko minia tikėdami jog Dievas atsiuntė jiems angelą iš dangaus juos išgelbėti. Visi buvo įsitikinę sėkme sekant šį vadą, kurio niekas šiame pasaulyje. Taigi buvo nuspręsta, kad visi iškeliaus kitą dieną saulei patekėjus.

(kitas puslapis)

Įspaudas

Susapnavau siaubingą sapną. Aš nenoriu gilintis apie patį sapną, verčiau kaip aš išdrįsau sapnuoti tokius bjaurius dalykus, kai esu itin ramus ir garbingas pilietis, paklusnus mūsų kamuojamos Serbijos vaikas, kaip ir visi kiti. Žinoma, jei paklaustumėte ar aš esu išskirtinas kažkuo, viskas būtų kitaip, bet ne, mielas drauge, aš elgiuosi taip kaip ir visi kiti, o kas liečia buvimą atsargiu, niekas man negali prilygti. Kartą pamačiau blizgią policininko uniformos sagą gulinčią ant gatvės, ir įsistebeilijau į jos magišką švytėjimą, beveik ją praeidamas, jausdamas mielus prisiminimus, kai netikėtai mano ranka pradėjo drebėti, iškeldama saliutą; mano galva nusilenkė pačiai žemei, ir mano burna suformavo malonią šypseną, kurią mes visi suformuojame sveikindamiesi su savo viršininkais.

– Kilnus kraujas teka mano venose – Štai kaip yra! – Pamaniau tai tuo pačiu metu, kuomet su panieka pažvelgiau į žvėrį, kuris nerūpestingai užmynė ant tos sagos.

– Žvėris! – ištariau sau karčiai, nusispjoviau, ir tyliai nuėjau, paguostas minties, jog tokių niekšų yra tik keletas; ir džiaugiausi, jog Dievas man suteikė rafinuotą širdį ir kilmingą bei taurų protėvių kraują.

Taigi, jūs matote koks nuostabus vyras esu, niekuo nesiskiriantis nuo kitų garbingų piliečių, todėl jūs be jokių abejonių stebėsitės kaip tokie siaubingi ir kvaili dalykai vyksta mano sapnuose.

Nieko keisto neįvyko tą dieną. Puikiai pavakarieniavau ir po to laisvalaikiu niurksojau sau krapštydamas dantis; gurkšnodamas savo vyną, ir tada, drąsiai naudodamasis savo sąžiningomis piliečio teisėmis, nuėjau atsigulti į lova pagriebę knygą, kad greičiau užmigčiau.

Knyga išslydo man iš rankų, aišku, patenkinusi mano norus, ir po visų atliktų darbų aš kuo nekalčiausiai užmigau lyg avinėlis.

Staiga atsiradau siaurame bei purviname kelyje, vedančiame per kalnus. Šalta, tamsi naktis. Vėjas švilpė tarp nunykusių šakų, kurios draskė lyg peiliukas, palietęs nuogą odą. Dangus juodas, nebylus ir grėsmingas bei sniegas, lyg dulkės, pūtė į akis ir į veidą. Nei vienos gyvos sielos matyti. Aš skubu tolyn ir karts nuo karto paslystu ant to purvo, tai į kairę, tai į dešinę. Aš svirduliuoju bei krentu, kol galiausiai visai pasiklystu, bastausi pirmyn, Dievai žino kur, ir tai jautėsi visai nekaip trumpa paprasta naktis, bet ilga kaip dešimtmetis, ir aš ėjau nežinodamas kur.

Taigi, keliavau į priekį daug metų ir atsiradau kažkokioje nežinomoje pasaulio dalyje, kažkur toli toli nuo savo gimtosios šalies, keistoje žemėje, kurios niekas nežino ir kuri, žinoma, egzistavo tik mano sapnuose.

Besiblaškydamas po laukus priėjau didelį miestą kur gyveno daug žmonių. Turgavietėje grūdosi didelė masė žmonių, kur sklido klaikus triukšmas, nuo kurio lengvai galėtų sprogti ausies būgneliai. Aš apsistojau užeigoje, kuri buvo prieš tą turgavietę ir klausiau savininko, dėl kokios priežasties kilo tokia sumaištis ir kodėl tiek daug žmonių susirinko kartu…

– Mes tylūs ir padorūs žmonės, – jis pradėjo pasakoti, – mes ištikimi ir paklusnūs savo tarybinkui.

– Ar tarybininkas yra jūsų aukščiausias vadovas ? – paklausiau, pertraukdamas jį.

– Tarybininkas valdo viską, jis yra mūsų aukščiausia valdžia; Toliau seka policija.

Nusijuokiau.

– kodėl tu juokiesi?… Ar tu nežinojai?… iš kur tu?

Paaiškinau, jog paprasčiausiai pasiklydau ir kad atvykau iš tolimos šalies – Serbijos.

– Aš žinau apie šitą įžymią šalį! – sušnibždėjo savininkas sau, žiūrėdamas į mane su pagarba, ir ištarė garsiai:

– Tokia tvarka čia, – toliau pasakojo, – tarybininkas valdo kartu su savo policininkais.

– ir kokie tie policininkai?

– Na, būna visokių policininkų – priklauso nuo jų laipsnio. Yra auštesnių i žemesnių rangų… Žinai, mes esame tylūs ir gerbtini žmonės, bet visokių valkatų atsibasto iš artimų apylinkių, jie mus užteršia, moko blogų dalykų. Kad atskirtų mus nuo tų kitų žmonių tarybininkas mums gyventojams vakar įsakė, jog visi privalomė eiti į vietinį teismą, kur kiekvienas iš mūsų gaus įspaudą ant kaktos. Štai kodėl tiek daug žmonių susibūrė – norėdami pasitarti, ką daryti.

Aš suvirpėjau ir pagalvojau, kad turėčiau kuo greičiau pabėgti iš šio keisto krašto, nes aš, nors ir serbas, buvau nepratęs prie tokio riteriškumo dvasios demonstravimo, ir man buvo neramu!

Savininkas geranoriškai nusijuokė, bakstelėjo man per petį ir išdidžiai tarė:

– Ak, nepažįstamasis, ar to pakanka, kad tave išgąsdintų? Nenuostabu, kad turėjote nueiti ilgą kelią, kad rastumėte drąsos, tokios kaip mūsų!– Ir ką gi jūs darysite? – nedrąsiai paklausiau.

– Koks klausimas! Pamatysite, kokie esame drąsūs. Turite nueiti ilgą kelią, kad rastumėte drąsos, tokios kaip mūsų, sakau jums. Jūs keliavote toli ir plačiai bei matėte pasaulį, bet esu įsitikinęs, kad niekada nematėte didesnių herojų nei mes. Eikime ten kartu. Privalau paskubėti.

Mes jau ruošėmės eiti, kai priešais duris išgirdome botago plakimą.

Aš išlindau pasižiūrėti kas vyksta ir prieš mane iškilo įdomus reginys: matėsi vyras su trijų dalių kepure, kurių švietė ant jo galvos,ir apsirengęs įmantriu kostiumu, jojo ant kito vyro nugaros, kuris vilkėjo labai turtingais, bendro, civilio kirpimo drabužiais. Jis sustojo prieš užeigą ir raitelis nusileido.

Savininkas išėjo, nusilenkė ant žemės, o vyras su įmantriu kostiumu nuėjo į užeigą prie specialiai dekoruoto stalo. Tas, kuris vilkėjo civiliais drabužiais, pasiliko priešais užeigą ir laukė. Savininkas žemai nusilenkė ir jam. – Kas čia vyksta? – paklausiau šeimininko, giliai suglumęs.

– Na, užėjęs į užeigą, yra aukšto rango policininkas, o šis žmogus yra vienas iškiliausių mūsų piliečių, labai turtingas ir puikus patriotas, – sušnibždėjo šeimininkas. – Bet kodėl jis leidžia kitam jodinėti ant nugaros?

Šeimininkas papurtė savo galvą ir mes nuėjome šalin. Jis man pašaipiai nusišypsojo ir pasakė:

– Mes manome, kad tai didelė garbė, kurios retas nusipelno! – Be manęs, jis man pasakė labai daug dalykų be to, tačiau aš taip jaudinausi, kad negalėjau visko suprasti. Bet aš gana aiškiai girdėjau, ką jis pasakė pabaigoje: – Tai yra paslauga savo šaliai, kurios kitos tautos dar neišmoko vertinti!

Atėjome į posėdį, kuomet pirmininko rinkimai jau vyko.

Pirmoji grupė išsirinko vyrą, vadinamą Kolbu, jei gerai pamenu vardą, kaip savo kandidatą į pirmininkus; antroji grupė norėjo Talbo, o trečioji turėjo kitą kandidatą.

Kilo baisi painiava; kiekviena grupė norėjo įstumti savo žmogų.

– Manau, kad mes neturime geresnio vyro nei Kolbas tokio svarbaus susitikimo pirmininkui, – tarė balsas iš pirmosios grupės, – nes mes visi puikiai žinome jo, kaip piliečio, dorybes ir didžiulę drąsą. Nemanau, kad tarp mūsų yra kas nors, kas galėtų pasigirti, kad taip dažnai kažkas būtų pakinkytas itin svarbių asmenų…

– Kas tu, kad apie tai kalbėtum, – sušuko kažkas iš antrosios grupės. – Tavimi niekada nebuvo jojęs jaunesnysis policijos tarnautojas!

– Mes žinome, kokios tavo dorybės, – sušuko kažkas iš trečiosios grupės. – Niekada negalėtum patirti vieno botago smūgio be kaukimo!

– Išsiaiškinkime, broliai! – pradėjo Kolbas. – Tiesa, kad prieš dešimt metų man ant nugaros važiavo žymūs žmonės; jie mane plakė ir aš niekada neverkiau, bet gali būti, kad tarp mūsų yra ir daugiau nusipelniusių. Yra galbūt jaunesnių, geresnių.

– Ne, ne, – sušuko jo šalininkai.

– Mes nenorime girdėti pasenusių istorijų! Dešimt metų praėjo, nuo to laiko kai kažkas jojo ant Kolbo, – sušuko balsai iš antrosios grupės.

– Jaunas kraujas tegul perima, tegul seni šunys kramto senus kaulus, – pašaukė kai kurie iš trečiosios grupės.

Staiga nebeliko triukšmo; žmonės judėjo atgal, kairėn ir dešinėn, norėdami išvalyti kelią, ir aš pamačiau maždaug trisdešimties metų jaunuolį. Jam artėjant, visos galvos žemai nusilenkė.

– Kas čia? – sušnibždėjau savo sąvininkui.

– Jis yra populiarus lyderis. Jaunas vyras, bet labai perspektyvus. Pirmosiomis dienomis jis galėjo pasigirti, kad tris kartus nešė tarybininką ant nugaros. Jis yra populiaresnis už kitus.

– Jie galbūt jį išrinks? – pasiteiravau.

– Tai daugiau nei aišku, nes kaip ir visiems kitiems kandidatams – jie visi vyresni, laikas juos aplenkė, o tarybininkas vakar kurį laiką jojo jam ant nugaros.

– Koks jo vardas?

– Kleardas.

Jie skyrė jam garbės vietą.

– Manau, Kolbo balsas nutraukė tylą, – kad negalime rasti geresnio žmogaus šiai pozicijai nei Kleardas. Jis yra jaunas, ir tiesą sakant, nė vienas iš mūsų vyresnių nėra jam lygus.

– Tegyvuoja Kleardas!… – visi balsai ūžė.

Kolbas ir Talbas nuvedė jį į pirmininko vietą. Visi giliai nusilenkė ir buvo visiška tyla.

– Ačiū jums, broliai, už jūsų didelę pagarbą ir šią garbę, kurią taip vieningai skyrėte man. Jūsų viltys, kurios dabar lieka su manimi, yra pernelyg glostančios mano savimeilę. Tokiomis reikšmingomis dienomis nėra lengva valdyti tautos laivą, bet aš padarysiu viską, kas yra mano galioje, kad pateisinčiau jūsų pasitikėjimą manimi, sąžiningai atstovausiu jūsų nuomonei. Ačiū, mano broliai, kad mane išsirinkote.

– Valio! Valio! Valio! – rinkėjai griaudėjo iš visų pusių.

Ir dabar, broliai, tikiuosi, kad leisite man pasakyti keletą žodžių apie šį svarbų įvykį. Nėra lengva kentėti tokius skausmus, tokias kančias, kurios mums laukia; nėra lengva turėti kaktą, pažymėtą karšta geležimi. Iš tiesų, ne – tai skausmai, kuriuos ne visi vyrai gali ištverti. Tegul bailiai dreba, tegul jie mirksta iš baimės, tačiau nė akimirkos neturime pamiršti, kad esame drąsių protėvių sūnūs, kad mūsų gyslomis teka taurus kraujas, didvyriškas senelių kraujas, didžiųjų riterių, kurie anksčiau mirė visai negalvodami apie save, už laisvę ir į naudą mums visiems, jų palikuoniams. Mūsų kančia yra menka, jei jūs galvojate apie jų kančią – ar dabar, kai gyvename geriau nei bet kada anksčiau, elgsimės kaip išsigimėlių ir bailių veislių nariai? Kiekvienas tikras patriotas, visi, kurie nenori sugėdinti mūsų tautos prieš visą pasaulį, skausmą pakels kaip žmogus ir didvyris.

– Valio! Tegyvuoja Kleardas.

Po Kleardo buvo keli dar keli užsidegę kalbėtojai; jie padrąsino išsigandusius žmones ir daugmaž pakartojo tai, ką pasakė Kleardas.

Tada paprašė kalbėti blyškus bei pavargęs senukas, raukšlėtu veidu, baltais lyg sniegas plaukas bei barzda. Jo keliai ir rankos drebėjo dėl seno amžiaus. Jo balsas suvirpėjo,o akys blizgėjo nuo ašarų.

– Vaikai, – pradėjo jis, ašaros riedėjo baltais, susiraukšlėjusiais skruostais ir krisdamas ant barzdos, – aš apgailėtinas ir greitai mirsiu, bet man atrodo, kad jūs turėtumėte neleisti tokiai gėdai ateiti. Man šimtas metų ir aš visą gyvenimą gyvenau be to!… Kodėl vergovės prekės ženklas turėtų būti dabar įspaustas į mano išbalusią ir pavargusią galvą?…

– Velniop tą seną nenaudėlį! – sušuko pirmininkas.

– Velniop jį! – kiti šaukė.

– Senas bailys!

– Užuot padrąsinęs jaunus, jis gąsdina visus!

– Jam turėtų būti gėda dėl savo žilų plaukų! Jis gyveno pakankamai ilgai ir vis dar gali bijoti – mes, jauni, esame drąsesni …

– Velniop tą bailį!

– Išvarykite jį!

Įpykusi drąsių, jaunų patriotų minia puolė ant senuko ir ėmė įniršusiai jį stumdyti, traukti ir spardyti. Galiausiai jį paleido dėl jo amžiaus – kitaip jie būtų jį gyvą uždaužę akmenimis.

Taigi jie visi pasižadėjo rytoj būti drąsūs ir pasirodyti verti savo tautos garbės ir šlovės. Žmonės puikia tvarka pradėjo eiti kas sau.

Kaip skirstėsi eiti, jie sakė:

– Rytoj pamatysime, kas yra kas!

– Mes rytoj sutvarkysime pagyrūnus!

– Atėjo laikas, kai verta atskirti save nuo nevertų, kad kiekvienas nenaudėlis negalėtų girtis turintis narsią širdį!

O aš tuo tarpu grįžau į užeigą.

– Ar matei kokie ten žmonės – mano šeimininkas paklausė išdidžiai.

– Tikrai turiu, – atsakiau automatiškai, jaučiant, kad jėgos mane apleido ir kad mano galva ūžė nuo visų tų keistų įspūdžių.

Tą dieną jų laikraštyje perskaičiau pagrindinį straipsnį, kuris atrodė būtent taip:

Piliečiai, atėjo laikas sustabdyti bergždžius pasigyrimus ir svaičiojimus tarp savęs ; atėjo laikas nebevertinti tuščių žodžių, kuriuos vartojame gausiai, norėdami parodyti savo įsivaizduojamas dorybes ir pasiekimus. Atėjo laikas, piliečiai, išbandyti savo žodžius ir parodyti, kas iš tikrųjų vertas, o kas ne! Bet mes tikime, kad tarp mūsų nebus gėdingų bailių, kuriuos teks priverstinai atvežti į paskirtą prekės ženklo vietą. Kiekvienas iš mūsų, kuris savo gyslomis jaučia lašą kilnaus protėvių kraujo, stengsis būti vienas iš pirmųjų, kuris išdidžiai ir tyliai neša skausmą ir kančią, nes tai yra šventas skausmas, tai yra auka dėl gero. mūsų šaliai ir mūsų visų gerovei. Pirmyn, piliečiai, nes rytoj yra kilnaus išbandymo diena!…

Mano šeimininkas tą dieną nuėjo miegoti iškart po susitikimo, kad kitą dieną kuo anksčiau patektų į paskirtą vietą. Tačiau daugelis buvo nuėję tiesiai į rotušę, kad būtų kuo arčiau eilės pradžios.

Kitą dieną aš taip pat nuėjau į rotušę. Ten buvo visi – ir jauni, ir seni, vyrai ir moterys. Kai kurios motinos atsinešė savo mažus kūdikius ant rankų, kad juos būtų galima paženklinti vergovės ženklu, t.y. garbės žodžiu, ir taip gauti didesnę teisę į aukštas pareigas valstybės tarnyboje.

Žmonės keikėsi bei stumdėsi (pastebėjau, kad jie gana panašūs į mus, serbus, ir aš, kažkaip tuo džiaugiausi), ir visi stengėsi būti pirmi prie durų. Kai kurie net ėmė kitus už gerklės, kad pasiektų savo tikslą.

Ten juos ženklino parinktas valstybės tarnautojas su baltu oficialiu kostiumu ir švelniai priekaištavo žmonėms:

– Nekelkit chaoso, dėl Dievo meilės, ateis visų eilė, – jūs nesate gyvuliai, manau, mes galime susitvarkyti nesistumdydami.

Ženklinimas prasidėjo. Vieni verkė, kiti tik aimanavo iš skausmo, bet niekas iš jų neiškentėjo neišleisdamas jokio garso, kol aš ten dalyvavau.

Negalėjau ilgai žiūrėti į šį kankinimą, todėl grįžau į užeigą, tačiau kai kurie jų jau buvo grįžę, valgė ir gėrė.

– Tai jau baigta! – tarė vienas iš jų.

– Na, mes visai nerėkėm, bet Talbas bliovė kaip tikras!… – atsakė kitas.

– Jūs matote, koks tas jūsų Talbas, ir norėjote, kad vakar jis būtų posėdžio pirmininkas.

– Ah, niekas nebūtų pagalvojęs!

Jie kalbėjo, nors viduje dejuodami iš skausmo, bet bandydami tai nuslėpti vienas nuo kito, nes kiekvienam buvo gėda manyti, jog jis yra bailys.

Kleardas apsigėdino save, nes jis dejavo, o žmogus, vardu Learas, buvo didvyris, nes jis paprašė, kad ant kaktos būtų išspausti netgi du ženklai ir niekada negirdėjo jokio skausmo. Visas miestas su didžiausia pagarba kalbėjo apie jį.

Kai kurie žmonės pabėgo, ir dėl to miesto žmonės juos niekino.

Po kelių dienų tas, kurio kaktoje buvo du prekių ženklai, vaikščiojo aukštai iškelta galva, oriai ir savigarbai, kupinas šlovės ir pasididžiavimo, ir kad ir kur eitų, visi nusilenkė ir nusimetė kepurę, kad pasveikintų dienos herojų.

Vyrai, moterys ir vaikai bėgo paskui jį gatvėje, norėdami pamatyti didžiausią tautos vyrą. Kur jis nuėjo, baimės įkvėptas šnabždesys jį sekė: „Learai, Learai!… Tai jis!… Tai didvyris, kuris neišleido jokio garso, o du ženklinimai buvo įspausti ant jo kaktos! “Jis buvo laikraščių antraštėse, giriamas ir šlovinamas.

Ir jis nusipelnė žmonių meilės.

Visur girdėjau tokias pagyras ir pradėjau iš tiesų jausti, kad mano gyslomis teka senas, kilnus serbų kraujas. Mūsų protėviai buvo didvyriai, jie mirė užmušti laisvės kuolais; mes taip pat turime didvyrišką praeitį ir savo Kosovą. Aš degiau iš nacionalinio pasididžiavimo ir tuštybės, norėjau parodyti, kokia drąsi mano kilmė, ir skubėti į Rotušę bei šaukti:

– Kodėl giriate savo Learą?… Niekada nematėte tikrų herojų! Ateikite ir įsitikinkite, koks taurus serbų kraujas! Išdeginkit man ant galvos dešimt tų ženklų, ne tik du!

Valstybės tarnautojas baltu kostiumu priartino savo įkaitintą įspaudą prie mano kaktos ir aš ties ta akimirka… pabudau iš miego.

Iš baimės patryniau kaktą ir persižegnojau, stebėdamasis keistais dalykais, kurie vyko mano sapnuose.

– Aš beveik nustelbiau jų Learo šlovę, – pagalvojau bei patenkintai apsiverčiau ant kito šono, ir man kažkaip buvo gaila, kad mano sapnas taip ir liko neužbaigtas.

 

Belgrade, 1899.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.

Paprasto Serbiško jaučio mąstymas

Šiame pasaulyje pasitaiko daugybė stebuklų, o mūsų šalis, kaip daugelis sako, yra perpildyta stebuklais tiek, kad stebuklai nebe atrodo kaip stebuklai. Čia yra labai aukštas pareigas užimančių žmonių, kurie visiškai nemąsto, o kaip kompensaciją, o gal dėl kokių nors kitų priežasčių, pradėjo mąstyti paprastas valstiečių jautis, kuris nė trupučio nesiskiria nuo kitų Serbijos jaučių. Dievas žino, kas nutiko, dėl ko šis išradingas gyvūnas išdrįso imtis tokių ypatingų pastangų, juolab buvo įrodyta, kad Serbijoje ši nelemta okupacija gali sukelti tik meškos paslaugą. Tuomet sakykime, kad šis vargšas velniūkštis visu savo naivumu net nežinojo, kad jo tėvynėje ši veikla nėra pelninga, todėl nepriskirsime jam jokios ypatingos pilietinės drąsos. Bet vis tiek lieka paslaptis, kodėl jautis turėtų galvoti, nes jis nėra rinkėjas, nei tarybos narys, nei aukščiausias tarybininkas, nei jis buvo išrinktas deputatu jokiame galvijų asamblėjoje ar net (jei sulauktų tam tikro amžiaus) senatorius. Jei ši vargšė siela kada nors svajojo tapti valstybės ministru bet kurioje galvijų šalyje, jis turėjo žinoti, kad priešingai, jis turėtų praktikuoti, kaip mąstyti kuo įmanoma mažiau, kaip tie puikūs ministrai kai kuriose laimingesnėse šalyse, nors mūsų šaliai netgi tai nesiseka padaryti. Galų gale, kodėl mums turėtų rūpėti, kodėl jautis Serbijoje ėmėsi žmonių apleistos pastangos? Taip pat galėjo atsitikti taip, kad jis pradėjo mąstyti vien dėl kažkokio natūralaus savo instinkto.

Taigi, koks tas jautis? Paprastas jautis, kuris, kaip mus moko zoologija, turi galvą, kūną ir galūnes, kaip ir visi kiti jaučiai; jis traukia vežimėlį, ganosi žolėje, laižo druską, atrajoja ir mykia. Jo vardas yra Pilkutis.

Štai kaip jis pradėjo galvoti. Vieną dieną jo šeimininkas pakinkė jį, o jo bičiulis Juodutis įkėlė į vežimą pavogtus kuoliukus ir nuvežė į miestą parduoti. Beveik iš karto įvažiavęs į miestą, jis pardavė tuos kuoliukus, o tada nuėmė pakinkius nuo Pilkučio ir Juodučio bei užkabino grandinę, kuri juos pririšo prie jungo, užmetė prieš juos kamštinių žolių pynę ir linksmai nuėjo į mažą smuklę atsigaivinti keletai gėrimų. Mieste vyko festivalis, todėl iš visų pusių ėjo vyrai, moterys ir vaikai. Juodutis kitiems jaučiams žinomas kaip šiek tiek paikas, į nieką nežiūrėjo, vietoj to, jis rimtai įsitraukė į savo pietus, pripildė pilvą, šiek tiek sutrypė bei pasiganė iš malonumo ir tada atsigulė. Visi tie praeinantys žmonės jo visai nejaudino. Jis tiesiog snaudė ir ramiai ganėsi (gaila, kad jis nebuvo žmogus, turėdamas kažkokių polinkių į aukštą karjerą). Bet Pilkutis negalėjo užkąsti nė vieno kąsnio. Svajingos jo akys ir liūdna veido išraiška iš pirmo žvilgsnio parodė, kad tai miela, mąstytojo siela.

Serbai ėjo pro šalį, didžiuodamiesi savo didinga praeitimi, vardu, tauta ir šis pasididžiavimas rodė jų griežtumą bei pasitempimą. Pilkutis visa tai stebėjo, ir jo sielą staiga prarijo liūdesys ir skausmas dėl milžiniškos neteisybės, ir jis negalėjo nepasiduoti tokiai stipriai, staigiai ir galingai emocijai; jis graudžiai, skausmingai apsibliovė, o ašaros riedėjo akyse. Dėl didžiulio skausmo Pilkutis pradėjo galvoti:

– Kuo taip didžiuojasi mano šeimininkas ir jo tautiečiai serbai? Kodėl jie taip aukštai pakelia galvas ir žiūri į mano žmones su pasididžiavimu ir panieka? Jie didžiuojasi savo gimtine, didžiuojasi, kad gailestingas likimas suteikė jiems gimti čia, Serbijoje. Mama mane pagimdė ir čia, Serbijoje, o Serbija yra ne tik mano gimtoji, bet ir mano tėvo žemė, o mano protėviai, kaip ir jų, visi kartu yra atvykę į šias žemes iš senosios slavų tėvynės.

Ir vis dėlto nė vienas iš mūsų, jaučių nesididžiuoja tuo, mes tik didžiuojamės savo sugebėjimu pakelti sunkesnį krovinį į kalną; iki šios dienos nė vienas serbų jautis kitam vokiečių jaučiui nėra sakęs: „Ko tu nori iš manęs, aš esu serbiškas jautis, mano gimtinė yra išdidi Serbijos šalis, visi mano protėviai buvo veršiavęsi čia ir šioje žemėje yra mano protėvių kapai. Neduok Dieve, mes niekada tuo nesididžiavome, niekada tai neatėjo jiems į galvą. Keista liaudis!

Šių minčių sujaudintas jautis liūdnai papurtė galvą, suskambėjo varpelis ant kaklo ir sutraškėjo jungas. Juodutis staiga atmerkė akis, pažvelgė į savo draugą ir sumūkė:

– Štai tu vėl pradėjai su savo nesąmonėm! Valgyk, kvailį, užsiaugink riebalų, žiūrėk, kaip visi šonkauliai kyšo; jei būtų gerai visą laiką galvoti, žmonės nebūtų patikėję to mums, jaučiams. Jokiu būdu mums taip nepasisektų!

Pilkutis su gailesčiu pažvelgė į savo bendražygį, nusuko galvą nuo jo ir vėl pasinėrė į savo mintis.

– Jie didžiuojasi savo didinga praeitimi. Jie turi savo Kosovo mūšį. Didelis daiktas, ar mano protėviai net tada netempė vežimėlių su maistu ir ginkluote? Jei ne mes, žmonės būtų turėję tai padaryti patys. Tada yra sukilimas prieš turkus. Didingas, kilnus užsiėmimas, bet kas ten tuo metu buvo? Ar sukilimą kėlė būtent šie niekšai su pakeltomis nosimis, išdidžiai žygiuojantys prieš mane, tarsi tai vienintelių jų nuopelnas? Paimkime pavyzdžiu mano šeimininką. Jis taip pat didžiuojasi ir giriasi sukilimu, ypač tuo, kad jo prosenelis žuvo laisvės kare kaip tikras didvyris. Ir ar tai mano šeimininko nuopelnas? Jo prosenelis turėjo teisę didžiuotis, bet ne jis; jo prosenelis mirė, kad mano šeimininkas ir jo palikuonis, galėtų būti laisvi. Taigi jis yra laisvas ir kaip jis naudojasi savo laisve? Jis vagia kitų žmonių kuolus, sėdi ant vežimėlio, o aš turiu traukti ir jį, ir jo kuolus, kol jis miega prie vadžių. Dabar jis pardavė tuos kuolus, jis geria likerį, nieko neveikia ir didžiuojasi savo didinga praeitimi. Ir kiek mano protėvių buvo nužudyta sukilime, kad pamaitintų karius? Argi mano protėviai tuo metu netraukė ginkluotės, patrankų, maisto, amunicijos? Ir vis dėlto mes nesididžiuojame jų nuopelnais, nes mes visai nepasikeitėme; kantriai ir sąžiningai savo pareigą atliekame ir šiandien, kaip ir mūsų protėviai.

Jie didžiuojasi protėvių kančiomis ir penkiais šimtais vergovės metų. Mano giminė kentėjo per visą mūsų egzistavimo laiką, ir šiandien vis dar kenčiame ir esame pavergti, ir vis dėlto apie tai nerėkiame visa savo krūtine. Jie sako, kad turkai juos kankino, skerdė ir užsmeigė; na, mano protėvius skerdė tiek serbai, tiek turkai, degino oda ir kankino.

Jie didžiuojasi savo religija,bet vis tiek niekuo netiki. Kuo kalta aš ir mano tauta, kad mūsų negali priimti tarp krikščionių? Jų religija sako „nevok“, o mano šeimininkas vagia ir geria už pinigus, kuriuos gavo už vagystes. Jų religija nurodo mylėti savo kaimynus, tačiau jie tik kenkia vieni kitiems. Jiems geriausias dorybės pavyzdys yra tas, kuris nepadaro jokios žalos, ir, žinoma, niekas net nesvarsto prašyti, kad kas nors padarytų ką nors gero, išskyrus tai, kad nepadarė žalos. Jie taip žemai puolė, jog vienintelis jų mąstymas yra kaip nepakenkti.

Jautis giliai atsiduso, o jo atodūsis pakėlė dulkes nuo kelio.

– Taigi, – jautis tęsė liūdnas mintis – ar šiuo atveju aš ar mano giminaitis nėra geresni už visus kitus? Niekada nieko nežudžiau, niekada nieko nešmeižiau, nieko nevogiau, neatleidau iš valstybės tarnybos nekalto žmogaus, nesukūriau valstybės iždo deficito, nevykdžiau bankroto klastotės, aš niekada nesu prirakinęs ar areštavęs nekaltų žmonių, niekada nešmeižiau savo draugų, niekada neprieštaravau savo jaučio principams, niekada nedaviau melagingų liudijimų, niekada nebuvau valstybės ministras ir niekad nekenkiau šaliai. tik nepadariau jokios žalos, net darau gera tiems, kurie man kenkia. Mano mama pagimdė mane, ir tuojau pat pikti vyrai net atėmė iš manęs mano motinos pieną. Dievas bent jau sukūrė žolę jaučiams, o ne žmonėms, ir jie ją atima ir iš mūsų. Vis dėlto, be viso to mušimo, mes traukiame vyrų vežimus, ariame jų laukus ir šeriame duona. Ir vis dėlto niekas nepripažįsta mūsų nuopelnų, kuriuos darome dėl tėvynės…

– Arba paimk pasninką kaip pavyzdį; na, vyrams religija liepia pasninkauti visomis šventinėmis dienomis, ir vis dėlto jie net negali ištverti šio mažo pasninko, o aš ir mano liaudis pasninkaujame visą gyvenimą, nuo tada, kai pirmą kartą esame atjunkyti nuo motinos krūties.

Jautis nuleido galvą, lyg būtų giliai sunerimęs, tada vėl pakėlė, piktai prunkštelėjo ir atrodė, kad kažkas svarbaus grįžta į jo mintis, kankina; staiga jis džiaugsmingai nubaubė:

– O, aš dabar žinau, taip turi būti – ir jis toliau mąstė, – štai kas; jie didžiuojasi savo laisve ir pilietinėmis teisėmis. Turiu rimtai susimąstyti apie tai.

Jis galvojo ir galvojo, bet negalėjo išmąstyti.

– Kokios jų teisės? Jei policija liepia jiems balsuoti, tai jie ir balsuoja, o mes lygiai taip pat lengvai galėtume pasišaipyti: „Kaaa-aa-aam!“ Ir jei jiems nėra liepta, jie nedrįsta balsuoti ar net kibti į politiką, kaip ir mes. Kalėjime jie taip pat kenčia, net jei jie yra visiškai nekalti. Bent jau mes šlubuojame ir mojuojame uodega, o jie net neturi tokios apgailėtinai mažos pilietinės drąsos.

Ir tą akimirką iš smuklės išėjo jo šeimininkas. Jis buvo girtas, uždūmijusiomis akimis, murmėdamas keletą nesuprantamų žodžių, jis vingiuodamas keliavo link vežimėlio.

– Stebėkitės, kaip šis išdidus palikuonis naudojasi laisve, kurią iškovojo savo protėvių krauju? Teisingai, mano šeimininkas yra girtuoklis ir vagis, bet kaip kiti naudojasi šia laisve? Jie tiesiog tinginiauja ir didžiuodamiesi praeitimi bei jų protėvių nuopelnais, į kuriuos neįdėjo tiek pat indėlio, kiek aš. O mes, jaučiai, likome tokie pat darbštūs ir naudingi darbininkai, kokie buvo mūsų protėviai. Mes jaučiai, bet vis tiek galime didžiuotis savo darbštumu ir nuopelnais net ir šiandien.

Jautis giliai atsiduso ir pasiruošė kaklą jungui.

 

Belgrade, 1902.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.

An ceannaire (3/3)

(leathanach roimhe seo)

Mar sin rith an chéad lá, agus lean níos mó laethanta leis an rath céanna. Níor tharla aon rud an-tábhachtach, ach tarluithe fánacha: thit siad a gcloigeann isteach i díog, ansin isteach i trinse; scuab siad i gcoinne fálta agus toir sméara dubha; chas siad ar bhuidéil; bhris roinnt lámh agus cosa; d’fhulaing cuid acu builleanna ar a ceann. Ach tháinig deireadh leis an gcruachás seo go léir. Fágadh cúpla seanfhear ina luí marbh ar an mbóthar. “Bheadh ​​siad tar éis bás a fháil fiú dá bhfanfaidís sa bhaile, gan trácht ar an mbóthar!” a dúirt na hurlabhraithe, ag spreagadh na ndaoine eile chun leanúint ar aghaidh. Cailleadh cúpla leanbh níos lú, bliain go dhá bhliain d’aois. Chuir na tuismitheoirí a gcroí croí faoi chois go stócach toisc gurbh é toil Dé é. “Agus is lú na páistí, is lú an trua. Nuair a bhíonn siad níos óige is lú an brón. Deonaíonn Dia nach gcaillfidh na tuismitheoirí a gcuid leanaí riamh nuair a bhíonn an aois phósta sroichte acu. Má tá na páistí i ndán dóibh, is fearr go bhfaighidh siad bás go luath. Ansin níl an brón chomh mór sin! “ a thug na hurlabhraithe consól dóibh arís. Roinnt éadach fillte timpeall a gcinn agus cuireann siad comhbhrúite fuara ar a gcuid bruiseanna. D’iompair daoine eile a gcuid láimh i slingí. Bhí gach duine briste agus gearrtha suas. Bhí a gcuid éadaí crochta i raibíní, ach mar sin féin bhrúigh siad ar aghaidh go sona sásta. Bheadh ​​sé níos éasca é seo go léir a iompar mura mbeadh ocras orthu arís agus arís eile. Ach b’éigean dóibh coinneáil ar siúl.

Lá amháin, tharla rud éigin níos suntasaí.

Bhí an ceannaire ag siúl chun tosaigh, timpeallaithe ag na fir cróga sa ghrúpa. (Bhí beirt acu ar iarraidh, agus ní raibh a fhios ag aon duine cá raibh siad. Ba é an tuairim ghinearálta gur bhrath siad a gcúis agus theith siad. Uair amháin dúirt an t-urlabhraí rud éigin faoina dtréas náireach. Níor chreid ach cúpla duine go bhfuair an bheirt bás ar ar an mbealach, ach níor labhair siad a dtuairim d’fhonn gan na daoine eile a mhúscailt.) Bhí an chuid eile den ghrúpa ag teacht taobh thiar díobh. Go tobann bhí an chuma ar scornach creagach an-mhór agus domhain – duibheagán fíor. Bhí an fána chomh géar sin nár leomh siad céim chun tosaigh a thógáil. Stopadh fiú na cinn cróga gearr agus d’fhéach siad ar an gceannaire. Ag púic, sáite i smaointe lena cheann síos, chuaigh sé ar aghaidh go dána, ag cnagadh a chána chun tosaigh, ar dtús ar dheis, ansin ar chlé, ina bhealach sainiúil. Dúirt go leor gur chuir sé cuma níos dínit air fós. Níor fhéach sé ar éinne ná ní dúirt sé tada. Ar a aghaidh ní raibh aon athrú ar léiriú ná rian eagla mar a chuaigh sé níos gaire agus níos gaire don imeall. D’éirigh fiú na fir an-dána mar bhás, ach níorbh fhiú le duine rabhadh a thabhairt don cheannaire cróga críonna. Dhá chéim eile agus bhí sé ag an imeall. Ar eagla bás agus le súile leathan oscailte, tháinig crith orthu go léir. Bhí na fir cróga díreach ar tí an ceannaire a choinneáil ar ais, fiú má chiallaigh sé sárú araíonachta, nuair a sheas sé uair amháin, faoi dhó, agus tumadh isteach sa rabhain é. D’eascair ionadh, screadaíl, béicíl; fuair eagla an lámh in uachtar. Thosaigh cuid acu ag teitheadh.

– Fan, a bhráithre! Cad é an deifir? An é seo an bealach a choinníonn tú d’fhocal? Ní mór dúinn an fear ciallmhar seo a leanúint mar tá a fhios aige cad atá á dhéanamh aige. Bheadh ​​sé dÚsachtach é féin a mhilleadh. Ar aghaidh, tar éis leis! Is é seo an ghuais is mó agus b’fhéidir an ghuais dheireanach, an bac deireanach. Cé a fhios? B’fhéidir ar an taobh eile den rabhain seo go bhfaighfimid talamh iontach torthúil a bhí i gceist ag Dia dúinn. Ar aghaidh! Gan íobairt, ní bhfaighfimid áit ar bith! – sin focail chomhairle an urlabhraí agus thóg sé dhá chéim chun tosaigh freisin, ag imeacht isteach sa rabhain. Lean an duine is cróga agus ansin chuaigh gach duine eile isteach.

Bhí caoineadh, gragaíl, titim, gearánach ar fhána géar an scornach ollmhór. Chuirfeadh duine faoi mhionn nach bhfaigheadh ​​aon duine amach beo riamh, i bhfad níos lú gortaithe agus in aon phíosa amháin, ach tá saol an duine fíochmhar. Bhí an t-ádh neamhghnách ar an gceannaire. Crochadh sé ar toir mar a thit sé ionas nár gortaíodh é. D’éirigh leis é féin a tharraingt le chéile agus dreapadh amach. Agus é ag caoineadh, ag casaoid agus ag screadaíl thíos, shuigh sé gan ghluaiseacht, go ciúin ciúin. Thosaigh cúpla duine a bhí buailte agus feargach ag cur mallacht air ach níor thug sé aon aird air. Iad siúd a bhí in ann greim a choinneáil ar tor nó ar chrann agus iad ag titim, thosaigh siad ag iarraidh go dian dreapadh amach. Bhí cinn scáinte ag cuid acu ionas go raibh fuil ag sileadh as a n-aghaidh. Ní raibh aon duine i bpíosa amháin seachas an ceannaire. Chroith siad go léir air go tobann agus bhéic siad i bpian ach níor ardaigh sé a cheann fiú. Bhí sé ina thost agus ghlac sé leis an údar machnamhach a bhain le saoi dáiríre!

Ritheadh ​​roinnt ama. Bhí líon na dtaistealaithe ag éirí níos lú agus níos lú. Thóg gach lá a dola. D’fhág cuid acu an grúpa agus chas siad ar ais.

As an líon mór a thosaigh, níor fhan ach timpeall is fiche. Bhí a n-aghaidheanna gruama, ídithe ina scáthán ar chomharthaí éadóchais, amhrais, tuirse agus ocrais, ach ní dúirt éinne an oiread agus focal. Bhí siad chomh ciúin lena gceannaire agus choinnigh siad ag plodáil leo. Chroith fiú an t-urlabhraí spioradálta a cheann go géar. Bhí an bóthar deacair go deimhin.

Laghdaigh a líon go laethúil go dtí nach raibh ann ach deichniúr. Le haghaidheanna éadóchasacha, ní dhearna siad ach gearán agus gearán in ionad comhrá a dhéanamh.

Bhreathnaigh siad níos cosúla le cripteanna ná fir. Bhí cuid acu ar mhaidí croise. Choinnigh cuid acu a láimh i slingí ceangailte timpeall a gcuid muineál. Bhí bindealáin agus comhbhrúite iomadúla ar a lámha. Fiú dá mba rud é go raibh siad ag iarraidh íobairtí nua a dhéanamh, ní fhéadfaidís toisc nach raibh beagnach aon áit ar a gcorp le haghaidh aon chréacht nua.

Chaill fiú na daoine is láidre agus is cróga ina measc creideamh agus dóchas cheana féin ach bhí siad ag streachailt níos faide fós; is é sin, chuaigh siad ag caitheamh aimsire ar bhealach éigin in éineacht le sár-iarracht, ag gearán, ag crith le pian. Cad eile a d’fhéadfaidís a dhéanamh mura bhféadfaidís dul ar ais? An oiread sin íobairtí agus anois an turas a thréigean?

Tháinig clapsholas anuas. Ag siúl thart ar maidí croise, chonaic siad go tobann nach raibh an ceannaire os a gcomhair níos mó. Céim eile agus tumadh siad go léir isteach i ngort eile.

– Ó, mo chos! Ó, mo lámh! – a chlois siad sa screadaíl agus gearán. Mhallaigh guth lag amháin an ceannaire fiúntach ach ansin d’éirigh sé ina thost.

Nuair a tháinig an ghrian suas, shuigh an ceannaire ann, mar an gcéanna an lá sin nuair a roghnaíodh é. Ní raibh an t-athrú is lú ar a chuma.

Dhreap an t-urlabhraí amach as an rabhain, agus beirt eile ina dhiaidh. Mícheart agus fuilteach, chas siad timpeall le feiceáil cé mhéad a bhí fágtha, ach ba iadsan an t-aon duine. Líon eagla agus dóchas marfach a gcroí. Ní raibh an réigiún anaithnid, cnocach, creagach – gan cosáin in áit ar bith. Dhá lá sular tháinig siad ar bhóthar ach d’fhág siad ina dhiaidh é. Threoraigh an ceannaire iad ar an mbealach sin.

Shíl siad faoin iliomad cairde agus gaolta a fuair bás ar an turas uafásach seo. Rinne brón níos láidre ná an pian ina géaga cripte iad a shárú. Chonaic siad a scrios féin lena súile féin.

Chuaigh an t-urlabhraí suas chuigh an ceannaire agus thosaigh sé ag labhairt le guth tuirseach traochta lán le pian, éadóchas agus searbhas.

– Cá bhfuil muid ag dul anois?

Bhí an ceannaire ina thost.

– Cá bhfuil tú ag dul linn agus cá thug tú linn? Chuireamar muid féin agus ár dteaghlaigh i do lámha agus leanamar thú, ag fágáil taobh thiar dár dtithe agus uaigheanna ár sinsear le súil go bhféadfaimis muid féin a shábháil ón bhfothrach sa talamh lom sin. Ach scrios tú sinn ar bhealach níos measa. Bhí dhá chéad teaghlach i do dhiaidh agus féach anois cé mhéad atá ann!

– An bhfuil tú ag rá nach bhfuil gach duine anseo? – a chogar an ceannaire gan a cheann a ardú.

– Conas is féidir leat a leithéid de cheist mar sin a chur? Féach suas agus féach! Comhairigh cé mhéad againn atá fágtha ar an turas uafásach seo! Féach ar an gcruth ina bhfuil muid! B’fhearr go bhfaigheadh ​​tú bás ná a bheith cripte mar seo.

– Ní féidir liom breathnú ort!

– Cén fáth?

– Tá mé dall.

Ciúnas marbh.

– Ar chaill tú do radharc le linn an turais?

– Rugadh dall mé!

Crochadh an triúr a gcinn in éadóchas.

Shéid gaoth na fhómhair go sinistriúil trí na sléibhte agus thug sí síos na duilleoga feoite. Bhí ceo ag dul trasna na cnoic, agus sciatháin de bhfithíní ag sileadh tríd an aer fuar ceo. Bhí coganta neamhghlan ann. Bhí an ghrian faoi cheilt taobh thiar de na scamaill, a bhí ag rolladh agus ag brostú níos faide agus níos faide i gcéin.

D’fhéach an triúr ar a chéile in uafás iomlán.

– Cá bhféadfaimis dul anois? – a chogar duine go tromchúiseach.

– Níl a fhios againn!

 

I mBéalgrád, 1901.
Don Tionscadal “Radoje Domanović”, aistrithe ag Malachy Reynolds, 2021.

An ceannaire (2/3)

(leathanach roimhe seo)

An lá dar gcionn tháinig gach duine a raibh an misneach acu dul ar thuras fada le chéile. Tháinig níos mó ná dhá chéad teaghlach go dtí an áit cheaptha. Níor fhan ach cúpla duine sa bhaile chun aire a thabhairt don seanáit chónaithe.

Bhí sé brónach, go deimhin, féachaint ar an iliomad daoine trua seo ar chuir an t-ádh searbh orthu an talamh inar rugadh iad a thréigean agus uaigheanna a sinsear a leagan. Bhí a n-aghaidheanna gruama, caite agus grianmhar. Léirigh fulaingt na mblianta fada saothair seo a éifeacht orthu agus léirigh sé pictiúr den ainnise agus den éadóchas searbh. Ach ar an toirt seo chonacthas an chéad ghile dóchais – measctha le cianalas le bheith cinnte. Bhí cuimilt ag sileadh síos éadan rocach cúpla seanfhear a chlis go géar agus a chroith a cheann le haer olc a bhí ag teacht chun tosaigh. B’fhearr leo fanacht ansin ar feadh tamaill níos faide, ionas go bhfaigheadh ​​siadsan bás i measc na gcarraigeacha seo in ionad dúchas níos fearr a lorg. Bhí go leor mná ag caoineadh os ard agus ag slán a fhágáil ag a ngaolta marbha a raibh a n-uaigheanna ag imeacht.

Bhí na fir ag iarraidh éadan cróga a chur suas agus bhí siad ag béicíl, – Bhuel, an bhfuil tú ag iarraidh coinneáil ort ag stánadh sa talamh damnaithe seo agus ag maireachtáil sna botháin seo? – I ndáiríre ba mhaith leo an rud is fearr ar fad a bheith acu an réigiún mallaithe ar fad agus na botháin bochta a thabhairt leo dá mbeadh sé indéanta.

Bhí an torann agus an scairt is gnách ann mar a bhí i ngach mais daoine. Bhí fir agus mná araon míshocair. Bhí na páistí ag crith i gcliabháin ar dhroim a máithreacha. Bhí fiú na beostoic rud beag míshuaimhneach. Ní raibh an iomarca eallach, lao anseo agus ansiúd agus ansin capall caol, gruama le ceann mór agus cosa saille ar a raibh sean-rugaí, málaí agus fiú dhá shaic á luchtú acu thar diallait an phacáiste, ionas go luíonn an t-ainmhí bocht faoin meáchan. Ach d’éirigh leis fanacht suas agus comharsan ó am go ham. Bhí daoine eile ag luchtú asail; bhí na páistí ag tarraingt ar mhadraí ar léasanna. Ag caint, ag béicíl, ag mallachtú, ag caoineadh, ag screadaíl, ag tafann, ag comharsanacht – go leor abú. Rinne fiú asal gragaíl cúpla uair. Ach níor labhair an ceannaire focal, amhail is nach raibh an gnóthas iomlán ina ghnó. Fear fíor ciallmhar!

Shuigh sé díreach go ciúin agus go ciúin, lena cheann síos. Anois agus ansin chaith sé seile ar an talamh; ba é sin go léir. Ach mar gheall ar a iompar aisteach, d’fhás an tóir a bhí air an oiread sin go mbeadh gach rud imithe trí thine agus uisce, mar a deir siad, dó. D’fhéadfaí na comhráite seo a leanas a chloisteáil:

– Ba chóir dúinn a bheith sásta go bhfuaireamar a leithéid de fhear. Dá rachaimis chun tosaigh gan é, níor choisc Dia é! Bheadh ​​bás againn. Tá fíor-intleacht aige, deirim leat! Tá sé ciúin. Níor labhair sé focal fós! – a dúirt duine amháin agus é ag féachaint ar an gceannaire le meas agus le bród.

– Cad ba cheart dó a rá? An té a labhraíonn go leor, ní shíleann sé go mór. Fear cliste, tá sin cinnte! Ní dhéanann sé ach ionadh agus ní deir sé tada, – chuir sé ceann eile leis, agus bhreathnaigh sé freisin ar an gceannaire le hiontas.

– Níl sé éasca an oiread sin daoine a threorú! Caithfidh sé a chuid smaointe a bhailiú toisc go bhfuil post mór idir lámha aige, – a dúirt an chéad cheann arís.

Tháinig an t-am chun tosú. D’fhan siad, áfach, féachaint an n-athródh aon duine eile a intinn agus go dtiocfadh sé leo, ach ó tháinig aon duine, ní fhéadfaidís dul níos faide.

– Nár chóir dúinn dul ar aghaidh? – d’iarr siad ar an gceannaire.

D’éirigh sé gan focal ar bith a rá.

Ghrúpáil na fir is misniúla timpeall air láithreach le bheith ar láimh i gcás contúirte nó éigeandála.

Thóg an ceannaire, ag púic, a cheann síos, cúpla céim, ag luascadh a chána os a chomhair féin ar bhealach dínit. Ghluais an bailiú ina dhiaidh agus ghlaodh sé arís agus arís eile, “Saol fhada do ár gceannaire!” Thóg sé cúpla céim eile agus bhuail sé isteach sa chlaí os comhair halla an tsráidbhaile. Ann sin, go nádúrtha, stad sé; mar sin stad an grúpa freisin. Ansin sheas an ceannaire siar beagán agus shrac sé a chána ar an gclaí arís agus arís eile.

– Cad ba mhaith leat go ndéanfaimis? – d’iarr siad.

Dúirt sé faic.

– Cad ba cheart dúinn a dhéanamh? Cuimilt an fál síos! Sin é atá le déanamh againn! Nach bhfeiceann tú gur thaispeáin sé dúinn lena chána cad atá le déanamh? – a scairt orthu siúd a sheas timpeall an cheannaire.

– Seo é an geata! Seo é an geata! – bhí na páistí ag scread agus dhírigh siad ar an ngeata a bhí os a gcomhair.

– Hush, ciúin, a leanaí!

– A Dhia cabhrú linn, cad atá ar siúl? – beannaigh cúpla bean iad féin.

– Ná rá focal! Tá a fhios aige cad atá le déanamh. Cuimilt an fál síos!

Ar an toirt bhí an fál síos amhail is nach raibh sé ann riamh.

Chuaigh siad thart ar an gclaí.

Ba bheag nár imigh siad céad céim nuair a rith an ceannaire isteach i tor mór dealga agus stad sé. Le deacracht mhór d’éirigh leis é féin a tharraingt amach agus ansin thosaigh sé ag cnagadh a chána i ngach treo. Níor bhac aon duine.

– Agus cad atá an scéal anois? – a scairt iad siúd sa chúl.

– Gearr an tor dealga síos! – ghlaodh na daoine a bhí ina seasamh timpeall an cheannaire.

– Sin é an bóthar, taobh thiar de na toir dealga! Tá sé ann! – scread na páistí agus fiú go leor daoine sa chúl.

– Tá an bóthar ann! Tá an bóthar ann! – iad siúd a chur timpeall ar an gceannaire, ag samhlú go feargach. – Agus conas is féidir a fhios a bheith ag fir dall cá bhfuil sé inár gceannas? Ní féidir le gach duine orduithe a thabhairt. Tá a fhios ag an gceannaire an bealach is fearr agus is dírí. Gearr síos an tor tornapa!

Chuaigh siad isteach láithreach chun an bealach a ghlanadh.

– Ó!, – ghlaodh duine a bhí sáite ina láimh ag dealga agus duine eile ar bhuail brainse sméara dubha a aghaidh.

– A bhráithre, ní féidir rud ar bith a bheith agat gan rud eile. Caithfidh tú brú beag a chur ort féin chun go n-éireoidh leat, – d’fhreagair na daoine cróga sa ghrúpa.

Bhris siad tríd an tor tar éis an-iarracht agus bhog siad ar aghaidh.

Tar éis dóibh fánaíocht a dhéanamh beagán eile, tháinig siad ar claí. Bhí sé seo stróicthe freisin. Ansin lean siad ar aghaidh.

Ní raibh ach fíorbheagán talún clúdaithe an chéad lá mar bhí orthu roinnt constaicí cosúla a shárú. Agus seo ar fad ar bheagán bia toisc nár thug cuid acu ach arán triomaithe agus beagán cáise agus nach raibh ach arán ag cuid eile chun a n-ocras a shásamh. Ní raibh rud ar bith ag cuid acu. Ar ámharaí an tsaoil bhí an samhradh ann ionas go bhfuair siad crann torthaí anseo agus ansiúd.

Mar sin, cé nach raibh ach stráice beag taobh thiar díobh ar an gcéad lá, mhothaigh siad an-tuirseach. Níor tháinig aon chontúirtí móra chun cinn agus ní raibh timpistí ann ach an oiread. Go nádúrtha i ngnóthas chomh mór sin caithfear na himeachtaí seo a leanas a mheas mar mionrudaí: dealga greamaithe i súil chlé bean amháin, a chlúdaigh sí le éadach tais; bhuail páiste amháin a chos ar crann agus mar sin chaoin sé agus léim sé; thit seanfhear os cionn tor sméara dubha agus spréigh sé a rúitín; tar éis oinniún talún a chur air, d’fhulaing an fear go cróga an phian agus, ag cromadh ar a chána, chuaigh sé ar aghaidh go cróga taobh thiar den cheannaire. (Le bheith ionraic, dúirt roinnt daoine go raibh an seanfhear ag insint bréag faoin rúitín, nach raibh sé ag ligean air ach go raibh fonn air dul ar ais.) Go gairid, ní raibh ach cúpla duine nach raibh dealga ina lámh nó a aghaidh scríobtha. D’éirigh na fir ar fad go laoch fad is a mhallaigh na mná an uair an chloig a d’imigh siad agus ghlaodh na páistí, go nádúrtha, toisc nár thuig siad go dtabharfaí luach saothair go maith don brú agus don phian seo.

Ag cur go mór le sonas agus áthas gach duine, níor tharla aon rud don cheannaire ar chor ar bith. I ndáiríre, má táimid chun an fhírinne a rá, bhí sé cosanta go mór, ach fós féin, ní raibh an t-ádh ar an bhfear ach an oiread. Ag campáil an chéad oíche ghuigh gach duine agus ghabh siad buíochas le Dia gur éirigh le turas an lae agus nár tharla aon rud, fiú an mí-ádh ba lú, ar an gceannaire. Ansin thosaigh duine de na fir cróga ag labhairt. Bhí a aghaidh scríobtha ag tor sméar dubh, ach níor thug sé aon aird air.

– Bráithre, – thosaigh sé. – Tá turas lae rathúil taobh thiar dínn, buíochas le Dia. Níl an bóthar éasca, ach caithfimid maireachtáil mar tá a fhios againn go léir go mbeidh sonas mar thoradh ar an mbóthar deacair seo. Go ndéanfadh Dia uilechumhachtach ár gceannaire a chosaint ar aon dochar ionas go leanfaidh sé orainn ag treorú go rathúil.

– Amárach caillfidh mé mo shúil eile má théann rudaí ar aghaidh mar atá siad inniu! – labhair ceann de na mná go feargach.

– Ó, mo chos! – ghlaodh an seanfhear, agus é spreagtha ó ráiteas na mná.

Choinnigh na páistí orthu ag crith agus ag caoineadh, agus bhí am crua ag na máithreacha iad a chur ina dtost ionas go gcloisfí an t-urlabhraí.

– Sea, caillfidh tú do shúil eile, – phléasc sé amach le fearg, – agus seans go gcaillfidh tú na dhá chinn! Ní haon trua mór do bhean amháin a súile a chailleadh ar chúis chomh mór sin. Ba chóir go mbraitheann tú náire ort féin! Nach smaoiníonn tú riamh ar fholláine do leanaí? Lig don leath againn bás san iarracht seo! Cén difríocht a dhéanann sé? Cén tsúil amháin? Cén úsáid a bhaineann do shúile nuair atá duine ann atá ag lorg orainn agus ag tabhairt sonas dúinn? Ar cheart dúinn ár ngealltanas a thréigean díreach mar gheall ar do shúil agus cos an tseanfhir?

– Tá sé ag insint bréag! An sean-fhear ag insint bréag! Níl sé ag ligean air ach go bhféadann sé dul ar ais, – guthanna as gach taobh.

– A bhráithre, cibé duine nach bhfuil ag iarraidh dul níos faide, – a dúirt an t-urlabhraí arís, – lig dó dul ar ais in ionad gearán a dhéanamh agus an chuid eile dínn a mhúscailt. Chomh fada agus a bhaineann sé liom, leanfaidh mé an ceannaire ciallmhar seo chomh fada agus a bheidh aon rud fágtha ionam!

– Leanfaimid go léir é! Leanfaimid go léir é chomh fada is a mhairfimid!

Bhí an ceannaire ina thost.

Thosaigh gach duine ag féachaint air agus ag cogarnaigh:

– Tá sé sáite ina chuid smaointe!

– Fear críonna!

– Féach ar a mhullach!

– Agus púic ar i gcónaí!

– Tromchúiseach!

– Tá sé cróga! Tá sé sin le feiceáil i ngach rud mar gheall air.

– Is féidir leat é sin a rá arís! Fálta, claí, dris – treabhadh sé tríd go léir. Beartaíonn sé a chána go suairc, gan faic a rá, agus ní mór duit buille faoi thuairim a thabhairt dá bhfuil ar intinn aige.

(chéad leathanach eile)