Vadas (2/3)

(ankstesnis puslapis)

Kitą dieną visi, sukaupę drąsą keliauti ilgą kelionę susirinko lauke. Daugiau nei du šimtai šeimų atvyko į parinktą. Tik keli pasiliko sergėti savo senuosius namus.

Buvo iš tiesų apgailėtina matyti šią masę nelaimingų žmonių, kuriuos karti nelaimė privertė apleisti savo tėvynę, kurioje gimė bei kurioje stovėjo jų protėvių ir senolių kapai. Jų veidai išsekę ir išvargę, saulės nudeginti. Visas ilgametis vargas dabar pasirodė juose ir perteikė tikrų tikriausią kančią ir neviltį. Bet būtent tą akimirką užgimė pirmoji viltis, tačiau žinoma jausmai buvo sutirštinti namų ilgesiu. Ašaros nubėgo kelių senų vyrų akimis kurie giliai atsiduso ir judino savo galvas, lyg nujausdami blogą nuojautą. Dabar jie susimąstė, kad galėtų pasilikti savo žemėje ilgiau, iki tol kol sulauktų savo mirties šalia šių plytinčių akmenų, nei ieškotų geresnės žemelės sau. Dauguma moterų graudžiai apraudojo mirusius artimuosius, kurių kapus reikės greitai apleisti.

Na, o vyrai bandė palaikyti drąsų frontą ir gyvai šūkavo, – Ką jūs norit toliau badauti šitoje prakeiktoje žemėje ir gyventi tarp šitų lūšnų? – Tikriausiai jie iš visos širdies norėtų pasiimti su savimi visą šitą prakeiktą regioną su tomis apgriuvusiomis lūšnomis, jei tik galėtų.

Natūralu, jog buvo daug triukšmo, ir šūkavimo tarp žmonių. Ir vyrai ir moterys nesugebėjo rasti sau vietos. Kūdikiai žviegė ant moterų nugarų. Netgi gyvuliai atrodė nesavi. Šie žmonės neturėjo daug gyvulių, kelias karvutes bei kuiną apšepusį arklį su didele galva ir kojomis ant kurių buvo užversti seni skarmalai ir ant jo kupros užmesti du didžiuliai maišai, taip kad vargšas arklys siūbavo nuo jų svorio. Bet vis dėl to sužvengdamas karts nuo karto, sugebėjo išstovėti. Kiti krovė savo daiktus ant asilų nugarų; o vaikai traukė šunis už pavado. Kalbėjimas, rėkimas, keiksmai, dejavimas bei verkimas iš syk akompanavo lojimą ir arklių žvengimą. Net asilas bliovė kartu. Tačiau vadovas neištarė nė vieno žodžio, lyg visa tai nebūtų jo reikalas. Be galo išmintingas vyras!

Jis tiesiog sėdėjo tyliai susimąstęs bei nuleidęs galvą. Tada spjovė ant žemės; ir tai buvo viskas. Nepaisant tokio jo elgesio, jo populiarumas augo tarp žmonių. Toliau girdėjosi tokios kalbos:

– Turėtume džiaugtis, kad radome tokį vyrą. Neduok Dieve būtume išėję be jo! Mes būtume pražuvę. Jis turi auksinį protą, sakau jums! Jis tylus. Neištarė nei vieno žodžio! – pasakė vienas iš žmonių, stebėdamas vadą su pagarbą ir pasididžiavimu.

– O ką jam sakyti? Kas daug šneką, mažai galvoja. Protingas vyras, iš tiesų! Jis tik mąsto, o nieko nesako, – pridėjo kitas, kuris žiūrėjo į vadą su nuostaba.

– Nelengva vesti šitiek žmonių! Jis turi viską gerai apgalvoti, kadangi turi nemažą darbą ant savo pečių, – pridėjo pirmasis.

Atėjo laikas pradėti. Jie laukė, stebėdami ar kažkas išdrįstų persigalvoti, tačiau niekam nesiryžus nebuvo prasmės daugiau lūkuriuoti.

– Ar neturėtume keliauti? – žmonės klausė vado.

Jis pasikėlė neištardamas žodžio.

Patys drąsiausi vyrai iš syk apspito aplink jį, kad būtų šalia vos prireikus.

Besiraukantis ir vis dar nuleidęs galvą, vadas žengė kelis žingsnius, oriai mosavo lazda prieš save. Visa eilė žmonių pradėjo judėti paskui jį, ir skandavo “Ilgai gyvuok, vade!” Po dar kelių žingsnių jis atsitrenkė į tvorą šalia kaimo rotušės. Ten jis ir sustojo taigi ir visa eilė jį sekusių žmonių. Vadas atsigręžė kelis žingsnius atgal ir keletą kartų perbraukė tvorą su savo lazda.

– Ką dabar mums daryti? – klasė žmonės.

Jis nieko neatsakė

– Ką mums daryti? Išgriauti tą tvorą! Va ką mes darysime! Kaip jūs nesuprantate, kad jis su lazda mums rodo ką daryti? – suriko tie kas stovėjo arčiausiai vado.

– Ten vartai! Štai ten yra vartai! – šaukė vaikai rodydami į vartus, kurie stovėjo priešais juos.

– Nusiraminkite, vaikai!

– Dieve padėk, kas vyksta? – Kelios moterys peržegnojo save.

– Nė žodžio! Jis puikiai žino ką daryti. Nugriaukite tvorą!

Taigi iš syk tvora buvo nugriauta, lyg jos niekada ten ir nebuvo.

Jie keliavo į priekį.

Nepraėjus net šimtą žingsnių vadas vėl sustojo įkliuvo į didžiulį spygliuotą krūmą. Didelėmis pastangomis jis išsinarpliojo iš jo bei pradėjo braukti lazdą į žemę. Niekas nesukrutėjo.

– Kas dabar? – šaukė žmonės pačiame gale.

– Nupjaukite tą krūmą! – paliepė stovintys šalia vado.

– yra kelias už krūmo! Štai čia! – šaukė vaikai ir žmonės.

– Štai ten kelias! Yra kelias! – pajuokiant mėgdžiojo juos vyrai priekyje. – Kaip mes galime žinoti kur jis mus veda? Visi negali vadovauti. Vadas geriausiai žino kelią. Kirskit krūmą!

Vyrai iš syk nėrėsi į priekį pjauti krūmo.

– Au! – šaukė tas kuris įstrigo už rankos į gervuogių krūmą.

– Broliai, mes negalime gauti kažko nepaaukojus nieko. Turime ir nudegti šiek tiek, kad pasiektume kažką gero, – atsakė drąsiausias iš minios.

Pagaliau po daugelio pastangų jie prasiplėšė kelią per krūmą ir pajudėjo toliau.

Šiek tiek pasibastę į priekį jie priėjo apipintą tvorą, ir ši buvo nugriauta.

Mažai buvo be nukeliauta pirmają dieną nes jie vis susidurdavo su tokiomis kliūtimis. Jie keliavo vargiai turėdami maisto, tik džiovintos duonos, kiti turėjo trupuį sūrio, tačiau dauguma turėjo išgyventi tik iš duonos, kad numalšintų alkį, o kiti visai nieko neturėjo. Laimei buvo vasara, taigi pakeliui jiems šen bei ten pavyko rasti vaisių.

Taigi po pirmos dienos tik mažas atstumas buvo nukeliautas, bet žmonės buvo jau gerokai nuvargę. Nebuvo jokių rimtų pavojų ir nelaimių neįvyko. Natūralu, kad po tokio svarbaus pasiryžimo iškeliauti visa tai kas įvyko buvo smulkmenos: spyglys įstrigo moters akyje, kurį ji uždengė sušlapinta drobele, vaikas susimušė koją į rąstą, tad jis šlubavo; Senolis užkliuvo už gervuogių krūmo ir pasitempė kulkšnį; po to kai jam buvo uždėtas maltas svogūnas jis drąsiai kentė skausmą, remdamasis į savo lazdą, šlubavo pirmyn už vado. (Jei atvirai keletas žmonių įtarė, jog senolis meluoja, nes jis tiesiog norėjo grįžti atgal į kaimą.) Galiausiai, beliko tik keletas tų, kurie neturėjo spyglių rankose, kojose ar ant veido. Vyrai herojiškai iškentė viską, kol moterys keikėsi nuo pirmos valandos kuomet jos išvyko, taip pat verkė vaikai, tačiau jie nesuprato, kad skausmas kurį jie patiria bus gausiai atlygintas.

Visų laimei niekas neatsitiko vadui. Atvirai pasakius, jis buvo puikiai apsaugotas, bet už vis vyrui tiesiog sekėsi. Pirmąją kelionės naktį visi susibūrė pasimelsti ir padėkoti Dievui, jog kelionė kol kas buvo sėkminga ir, kad vadas išvengė bet kokios nelaimės kelyje. Vienas iš drąsiausių vyrų pradėjo kalbėti. Jo veidas subraižytas gervuogių krūmo, bet jam buvo nė motais.

– Broliai, – jis pradėjo. – Vienos dienos kelionė jau už mūsų, ačiū Dievui. Tai nelengva, bet mes turime kentėti šį sunkų kelią, kad jis mus nuvestų į laimę Tegu visagalis Dievas apsaugo mus nuo bet kokio pavojaus ir jog vestų mus toliau sėkmingai.

– Rytoj prarasiu ir kitą savo akį jeigu taip toliau! – piktai sumurmėjo viena iš moterų.

– Au, mano koja! – senolis skundėsi, padrąsintas moters replika.

Vaikai nenustojo verkti ir skųstis, o jų motinoms sunkiai be pavyko juos nuraminti, kad galėtų girdėti pašnekovą.

– Taip jūs prarasit akį, – pratrūko pykčiu, – ir gal net prarasit abi! Nėra didelė nelaimė, jei viena moteris praras akį dėl tokios didžiulio mūsų užmojo. Jums turėtų būti gėda. Ar jūs negalvojate apie savo vaikų gerbūvį? Galbūt pusę mūsų žus! Koks skirtumas? Ką reiškia viena akis? Kokia iš jų nauda jei turime kas mus lydi į laimę? Ar mes turėtume viską mesti ir apleisti mūsų kelionę tik dėl vienos akies ir senio ?

– Jis meluoja! Senis paprasčiausiai meluoja! Jis apsimetinėja tik kad grįžtų atgal, – Pasigirdo balsai iš visų pusių.

– Broliai, kas nenori keliauti toliau, – atkirto pašnekovas, – Leiskit jiems grįžti atgal, užuot besiklausę jų nusiskundimus, nes jie tik maišo mums. Jei paklaustumėt manęs, aš seksiu išmintingą vadą iki savo paskutinių jėgų.

– Mes visi seksime! Seksime kol esame gyvi!

Vadas buvo tylus.

Visi stebėjo jį ir šnabždėjosi tarpusavyje:

– Jis įnikęs į savo mintis!

– Išmintingas vyras!

– Pažiūrėkite į jo kaktą!

– Ir visada susiraukęs!

– Rimtas!

– Jis drąsus! Tai matosi viskame ką jis daro.

– Tikrų tikriausiai! Tvoros, barjerai, krūmai – Pro viską jis prasibrauna. Jis tik sau ramiai braukia su lazda, nesakydamas nieko, ir mums tik spėlioti kas jo galvoje.

(kitas puslapis)

Ознаке:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

About Домановић

https://domanovic.wordpress.com/about/

Оставите одговор

Попуните детаље испод или притисните на иконицу да бисте се пријавили:

WordPress.com лого

Коментаришет користећи свој WordPress.com налог. Одјавите се /  Промени )

Google photo

Коментаришет користећи свој Google налог. Одјавите се /  Промени )

Слика на Твитеру

Коментаришет користећи свој Twitter налог. Одјавите се /  Промени )

Фејсбукова фотографија

Коментаришет користећи свој Facebook налог. Одјавите се /  Промени )

Повезивање са %s

%d bloggers like this: