Vadas (3/3)
Taigi pirmoji dieną pasibaigė ir toliau sekė keletas tokių pačių sėkmingų dienų. Nieko įdomaus neįvyko,tik keli nežymus atsitikimai: Jie nuvirto galva į griovį, tada į tranšėją; Jie nusibrozdino į gyvatvores ir krūmus; užlipo ant butelių; keli žmonės susilaužė rankas ar kojas; Kiti susimušė galvas. Bet visa tai buvo ištverta. Keli senoliai buvo palikti mirti ant kelio. “Jie ir taip būtų mirę jei pasiliktų savo namuose, ką jau kalbėti apie!” sakė pašnekovas, drąsindamas kitus tęsti šią kelionę. Taip pat užgeso kelių kūdikių, vienerių ar dviejų metų, gyvybės. Tėvai stoiškai ištvėrė savo širdies skausmą, nes tai buvo Dievo valia. “Kuo mažesni vaikai, tuo mažiau sielvarto. Kai jie jaunesni ir skausmo mažiau. Neduok Dieve prarasti savo vaikus kai jie pasiekia pilnametystę. Jei vaikams lemta mirti, geriau jiems mirti ankščiau. Tada skausmas ne toks siaubingas!” Pašnekovas guodė juos ir vėl. Vieni apsirišo savo galvas drobėmis ir uždėjo šaltus kompresus ant savo žaizdų. Kiti laikė rankas savo diržais. Viskas buvo apdriskę bei apkapota. Jų drabužiai kabojo sudraskyti gabalais, bet jie veržėsi į priekį. Visa tai būtų lengviau iškęsti jei jiems nereikėtų kentėti bado. Bet jiems reikėjo judėti toliau.
Vieną dieną įvyko kai kas labai svarbaus.
Vadas keliavo priekyje, apsuptas drąsiausių vyrų iš grupes. (Du iš jų dingo ir niekas nežinojo kur jie buvo. Manyta, jog jie paprasčiausiai išdavė visą šį užmojį ir pabėgo. Vieną katą tas pats pašnekovas užsiminė apie jų gėdingą išdavystę.Tik keletas iš žmonių patikėjo, jog jie numirė kelyje, o kiti pasirinko neišsakyti savo nuomonės, kad neišsišoktų.) O visi kiti liko sekti iš paskos. Bekeliaujant netikėtai išniro be galo didelis ir akmenuotas tarpeklis – tikra bedugnė. Šlaitai buvo tokie tiesūs, jog nei vienas nepasiryžo žengti į priekį. Net patys drąsiausi stovėjo be žado ir žiūrėjo į vadą. Kaip įprastai, besiraukantis, nuleidęs galvą ir paskendęs mintyse jis drąsiai žengė į priekį vilkdamas savo lazdą tai į dešinę, tai į kairę. Dauguma manė jog tai bedarydamas jis atrodė itin oriai. Niekas nei stebėjo nei sakė kažką jam. Jo veide nesimatė jokių pakitimų ar baimės ženklų, kuomet jis pamažu artėjo skardžio. Net drąsiausių vyrų veidai nubalo lyg mirčiai žiūrint į akis, bet niekas neišdrįso įspėti išmintingo savo vado. Dar du žingsniai ir jis atsirado ant pačio krašto. Dėl liguistos baimės išsipūtusiomis akimis jie visi drebėjo. Drąsuoliai jau buvo pasiruošę sulaikyti vadą atgal, net jei tai reikštų nusižengti disciplinai, kurios taip ištikimai laikėsi. Tačiau nepaisant to jis žengė į priekį ir iš syk nukrito į tą bedugnę. Kilo siaubingas sumišimas, verkimas, šaukimas; baimė įsisiautėjo. Žmonės pradėjo bėgti.
– Palaukite, broliai! Kur skubate? Ar taip laikotės savo žodžio? Mes privalome sekti šį vyrą, nes jis žino ką daro. Jis būtų išprotėjęs jei bandytų save sužlugdyti. Pirmyn, paskui jį! Štai čia yra didžiausią ir turbūt paskutinė mūsų kliūtis, paskutinis. Kas žino? Galbūt kitoj pusėj šio tarpeklio mūsų laukia nuostabi derlinga žemė, kuri buvo mums Dievo skirta. Į priekį! Be pasiaukojimo mes nieko nepasieksime! – Toks buvo pašnekovo patarimas ir žodžiai ir jis žengė du žingsnius ir išnykdamas tarpeklyje. Tuomet drąsiausi šoko, o po jų ir visi likusieji.
Kito siaubingas dejavimas, griūvimas viens ant kito bei vaitojimas ant didžiulo šlaito. Galima buvo prisiekti, jog po šito įvykio niekas neišliks gyvas, tačiau žmogaus gyvybė yra atkakli. Vadui nepaprastai pasisekė. Bekrisdamas jis užsikabino už krūmų ir rimtai nesusižeidė. Galiausiai jis sugebėjo išsikapstyti. Kol vaitojimas ir dejavimas sklido iš apačios, jis atsisėdo ant žemės ir pasiliko ramiai tylėti. Keletas žmonių klaikiai sužeisti pradėjo jį piktai keikti, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio. Keliems žmonėms taip pat pasisekė ir jiems išėjo pasilaikant už medžių ir krūmų išropoti į viršų. Vieni iš jų buvo suskeltomis galvomis, iš kurių plūdo kraujas. Niekas nebuvo sveikas išskyrus vadą. Žmonės nenustojo pykti, raukytis ir dejuoti bet jis nė syko nepakėlė galvos.
Šiek tiek laiko praėjo, o keliautojų numeriai mažėjo ir mažėjo. Kiekvieną dieną blogėjo. Kai kurie paliko grupę ir apsisuko grįžti atgal.
Iš virš dviejų šimtų šeimų liko tik apie dvidešimt žmonių. Jų išvargusiuose veiduose ir kūnuose pasimatė neviltis, abėjonės ir neapsakomas išsekimas bei alkis, bet niekas nepratarė nė žodžio. Jie tapo lygiai taip tylūs kaip ir jų vadas ir slinko toliau. Net ir entuziastingas pašnekovas judino galvą desperatiškai. Kelias tapo be galo sunkus.
Keliautojų skaičius mažėjo kasdien kol jų beliko tik dešimt. Prislėgtais veidais jie tik dūsavo bei skundėsi užuot šnekėję tarpusavyje.
Jie labiau priminė luošius nei vyrus. Vieni susirado ramentus, kiti diržais per kaklus susivarstė rankas. O tos rankos nusėtos pleistrais ir kompresais. Net jei ir reiktų vėl aukotis jie fiziškai negalėtų to pakelti, kadangi nebuvo vietos ant jų kūnų naujoms žaizdoms.
Netgi stipriausi ir atkakliausi iš grupės prarado visas viltis, tačiau jie nenustojo keliauti toliau. Žinoma jie paprasčiausiai šlubavo su dideliu sunkumu, priversti kęsti neįtikėtiną skausmą. Kas jiems beliko daryti, kai jie nebegalėjo grįžti atgal kai buvo tiek daug paaukota.
Nusileido saulė. Bešlubuodami į priekį, jie staiga pastebėjo, jog jų vadas jau nebebuvo priekyje. Žengę dar vieną žingsnį jie ir vėl sugriuvo į dar vieną griovą.
– O, mano koja! O, mano ranka! – sklido raudos. Pasigirdo silpnas balsas, kuris keikė taip gerbtą vadą, ir tada nutilo.
Kai patekėjo saulė, atsirado vadas ir ramiai sau sėdėjo, ir atrodė jis lygiai taip pat kaip pirmą kelionės dieną, be visai jokių išorės pakitimų.
Pašnekovas pagaliau išsiropštė iš įdubos, kartu su dar dviem sekėjais. Subjauroti ir apsikraujavę, jie apsisuko žiūrėti kiek jų liko gyvų, tačiau jie buvo vienintėliai išgyvenę. Mirtinga baimė ir siaubinga neviltis pervėrė jų širdis. Regionas jiems buvo visiškai nežinomas, kalnuotas, akmenuotas, nė jokio kelio matyt. Prieš dvi dienas jie buvo radę keliuką, bet vadas juos nuvedė į visai kitą pusę.
Jie dabar galvojo apie savo daugelį draugų, bei giminaičių, kurie pražuvo šioje nelemtingoje kelionėje. Skausmas skaudesnis už bet kokį fizinį skausmą jų kūnuose iš syk įveikė juos. Dabar jiems teko akis į akį susidurti su savo žlugimu.
Tad pašnekovas priėjo prie savo vado ir pradėjo kalbėti išsekintu bei drebančiu balsu, pilnu skausmo bei kartumo.
– Kur gi dabar mes einame?
Vadas tylėjo.
– Kur tu mus vedi ir kur mus iš viso atvedei? Mes patikėjome save, savo vaikus ir šeimas į tavo rankas bei sekėme tave, palikdami savo namus ir protėvių kapus, su ta viltimi, jog tu mums padėsi išsigelbėti iš sausos nederlingos žemės ir alkio. Bet tu mus dar siaubingiau sunaikinai. Ten buvo virš dviejų šimtų šeimų už tavęs, o žiūrėk kiek mūsų liko!
– Kaip suprast, ar jūs ne visi čia? – sumurmėjo vadas.
– Kaip tu gali mūsų to klausti? Pakelk akis ir pasižiūrėk į mus! Paskaičiuok kiek mūsų liko šitoje nelemtoje kelionėje! Pasižiūrėk kokioje stadijoje mes esame! Geriau būtų numirti, jei likti tokiems suluošintiems.
– Aš negaliu į jus pažiūrėti!
– Kodėl?
– Aš aklas.
Kilo mirtina tyla.
– Ar tapai aklas po šios kelionės?
– Aš gimiau aklas!
Trys likusieji nuleido galvas iš beviltiškumo.
Rudens vėjas pūtė tarp kalnų ir sklaidė sudžiuvusius lapus žemyn. Rūkas sklandė aplink kalvas ir varnos sklandė pro šaltą ūkanotą orą. Lyg negeras ženklas, nemalonus varnų kranksėjimas nuaidėjo per laukus. Saulė slėpėsi už debesų, kurie skubėdami vis slinko į priekį.
Trys visišku siaubu žiūrėjo į vienas kitą.
– Kur mums dabar eiti? – ištarė vienas jų.
– Mes nežinome!
Belgrade, 1901.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.
Vadas (2/3)
Kitą dieną visi, sukaupę drąsą keliauti ilgą kelionę susirinko lauke. Daugiau nei du šimtai šeimų atvyko į parinktą. Tik keli pasiliko sergėti savo senuosius namus.
Buvo iš tiesų apgailėtina matyti šią masę nelaimingų žmonių, kuriuos karti nelaimė privertė apleisti savo tėvynę, kurioje gimė bei kurioje stovėjo jų protėvių ir senolių kapai. Jų veidai išsekę ir išvargę, saulės nudeginti. Visas ilgametis vargas dabar pasirodė juose ir perteikė tikrų tikriausią kančią ir neviltį. Bet būtent tą akimirką užgimė pirmoji viltis, tačiau žinoma jausmai buvo sutirštinti namų ilgesiu. Ašaros nubėgo kelių senų vyrų akimis kurie giliai atsiduso ir judino savo galvas, lyg nujausdami blogą nuojautą. Dabar jie susimąstė, kad galėtų pasilikti savo žemėje ilgiau, iki tol kol sulauktų savo mirties šalia šių plytinčių akmenų, nei ieškotų geresnės žemelės sau. Dauguma moterų graudžiai apraudojo mirusius artimuosius, kurių kapus reikės greitai apleisti.
Na, o vyrai bandė palaikyti drąsų frontą ir gyvai šūkavo, – Ką jūs norit toliau badauti šitoje prakeiktoje žemėje ir gyventi tarp šitų lūšnų? – Tikriausiai jie iš visos širdies norėtų pasiimti su savimi visą šitą prakeiktą regioną su tomis apgriuvusiomis lūšnomis, jei tik galėtų.
Natūralu, jog buvo daug triukšmo, ir šūkavimo tarp žmonių. Ir vyrai ir moterys nesugebėjo rasti sau vietos. Kūdikiai žviegė ant moterų nugarų. Netgi gyvuliai atrodė nesavi. Šie žmonės neturėjo daug gyvulių, kelias karvutes bei kuiną apšepusį arklį su didele galva ir kojomis ant kurių buvo užversti seni skarmalai ir ant jo kupros užmesti du didžiuliai maišai, taip kad vargšas arklys siūbavo nuo jų svorio. Bet vis dėl to sužvengdamas karts nuo karto, sugebėjo išstovėti. Kiti krovė savo daiktus ant asilų nugarų; o vaikai traukė šunis už pavado. Kalbėjimas, rėkimas, keiksmai, dejavimas bei verkimas iš syk akompanavo lojimą ir arklių žvengimą. Net asilas bliovė kartu. Tačiau vadovas neištarė nė vieno žodžio, lyg visa tai nebūtų jo reikalas. Be galo išmintingas vyras!
Jis tiesiog sėdėjo tyliai susimąstęs bei nuleidęs galvą. Tada spjovė ant žemės; ir tai buvo viskas. Nepaisant tokio jo elgesio, jo populiarumas augo tarp žmonių. Toliau girdėjosi tokios kalbos:
– Turėtume džiaugtis, kad radome tokį vyrą. Neduok Dieve būtume išėję be jo! Mes būtume pražuvę. Jis turi auksinį protą, sakau jums! Jis tylus. Neištarė nei vieno žodžio! – pasakė vienas iš žmonių, stebėdamas vadą su pagarbą ir pasididžiavimu.
– O ką jam sakyti? Kas daug šneką, mažai galvoja. Protingas vyras, iš tiesų! Jis tik mąsto, o nieko nesako, – pridėjo kitas, kuris žiūrėjo į vadą su nuostaba.
– Nelengva vesti šitiek žmonių! Jis turi viską gerai apgalvoti, kadangi turi nemažą darbą ant savo pečių, – pridėjo pirmasis.
Atėjo laikas pradėti. Jie laukė, stebėdami ar kažkas išdrįstų persigalvoti, tačiau niekam nesiryžus nebuvo prasmės daugiau lūkuriuoti.
– Ar neturėtume keliauti? – žmonės klausė vado.
Jis pasikėlė neištardamas žodžio.
Patys drąsiausi vyrai iš syk apspito aplink jį, kad būtų šalia vos prireikus.
Besiraukantis ir vis dar nuleidęs galvą, vadas žengė kelis žingsnius, oriai mosavo lazda prieš save. Visa eilė žmonių pradėjo judėti paskui jį, ir skandavo “Ilgai gyvuok, vade!” Po dar kelių žingsnių jis atsitrenkė į tvorą šalia kaimo rotušės. Ten jis ir sustojo taigi ir visa eilė jį sekusių žmonių. Vadas atsigręžė kelis žingsnius atgal ir keletą kartų perbraukė tvorą su savo lazda.
– Ką dabar mums daryti? – klasė žmonės.
Jis nieko neatsakė
– Ką mums daryti? Išgriauti tą tvorą! Va ką mes darysime! Kaip jūs nesuprantate, kad jis su lazda mums rodo ką daryti? – suriko tie kas stovėjo arčiausiai vado.
– Ten vartai! Štai ten yra vartai! – šaukė vaikai rodydami į vartus, kurie stovėjo priešais juos.
– Nusiraminkite, vaikai!
– Dieve padėk, kas vyksta? – Kelios moterys peržegnojo save.
– Nė žodžio! Jis puikiai žino ką daryti. Nugriaukite tvorą!
Taigi iš syk tvora buvo nugriauta, lyg jos niekada ten ir nebuvo.
Jie keliavo į priekį.
Nepraėjus net šimtą žingsnių vadas vėl sustojo įkliuvo į didžiulį spygliuotą krūmą. Didelėmis pastangomis jis išsinarpliojo iš jo bei pradėjo braukti lazdą į žemę. Niekas nesukrutėjo.
– Kas dabar? – šaukė žmonės pačiame gale.
– Nupjaukite tą krūmą! – paliepė stovintys šalia vado.
– yra kelias už krūmo! Štai čia! – šaukė vaikai ir žmonės.
– Štai ten kelias! Yra kelias! – pajuokiant mėgdžiojo juos vyrai priekyje. – Kaip mes galime žinoti kur jis mus veda? Visi negali vadovauti. Vadas geriausiai žino kelią. Kirskit krūmą!
Vyrai iš syk nėrėsi į priekį pjauti krūmo.
– Au! – šaukė tas kuris įstrigo už rankos į gervuogių krūmą.
– Broliai, mes negalime gauti kažko nepaaukojus nieko. Turime ir nudegti šiek tiek, kad pasiektume kažką gero, – atsakė drąsiausias iš minios.
Pagaliau po daugelio pastangų jie prasiplėšė kelią per krūmą ir pajudėjo toliau.
Šiek tiek pasibastę į priekį jie priėjo apipintą tvorą, ir ši buvo nugriauta.
Mažai buvo be nukeliauta pirmają dieną nes jie vis susidurdavo su tokiomis kliūtimis. Jie keliavo vargiai turėdami maisto, tik džiovintos duonos, kiti turėjo trupuį sūrio, tačiau dauguma turėjo išgyventi tik iš duonos, kad numalšintų alkį, o kiti visai nieko neturėjo. Laimei buvo vasara, taigi pakeliui jiems šen bei ten pavyko rasti vaisių.
Taigi po pirmos dienos tik mažas atstumas buvo nukeliautas, bet žmonės buvo jau gerokai nuvargę. Nebuvo jokių rimtų pavojų ir nelaimių neįvyko. Natūralu, kad po tokio svarbaus pasiryžimo iškeliauti visa tai kas įvyko buvo smulkmenos: spyglys įstrigo moters akyje, kurį ji uždengė sušlapinta drobele, vaikas susimušė koją į rąstą, tad jis šlubavo; Senolis užkliuvo už gervuogių krūmo ir pasitempė kulkšnį; po to kai jam buvo uždėtas maltas svogūnas jis drąsiai kentė skausmą, remdamasis į savo lazdą, šlubavo pirmyn už vado. (Jei atvirai keletas žmonių įtarė, jog senolis meluoja, nes jis tiesiog norėjo grįžti atgal į kaimą.) Galiausiai, beliko tik keletas tų, kurie neturėjo spyglių rankose, kojose ar ant veido. Vyrai herojiškai iškentė viską, kol moterys keikėsi nuo pirmos valandos kuomet jos išvyko, taip pat verkė vaikai, tačiau jie nesuprato, kad skausmas kurį jie patiria bus gausiai atlygintas.
Visų laimei niekas neatsitiko vadui. Atvirai pasakius, jis buvo puikiai apsaugotas, bet už vis vyrui tiesiog sekėsi. Pirmąją kelionės naktį visi susibūrė pasimelsti ir padėkoti Dievui, jog kelionė kol kas buvo sėkminga ir, kad vadas išvengė bet kokios nelaimės kelyje. Vienas iš drąsiausių vyrų pradėjo kalbėti. Jo veidas subraižytas gervuogių krūmo, bet jam buvo nė motais.
– Broliai, – jis pradėjo. – Vienos dienos kelionė jau už mūsų, ačiū Dievui. Tai nelengva, bet mes turime kentėti šį sunkų kelią, kad jis mus nuvestų į laimę Tegu visagalis Dievas apsaugo mus nuo bet kokio pavojaus ir jog vestų mus toliau sėkmingai.
– Rytoj prarasiu ir kitą savo akį jeigu taip toliau! – piktai sumurmėjo viena iš moterų.
– Au, mano koja! – senolis skundėsi, padrąsintas moters replika.
Vaikai nenustojo verkti ir skųstis, o jų motinoms sunkiai be pavyko juos nuraminti, kad galėtų girdėti pašnekovą.
– Taip jūs prarasit akį, – pratrūko pykčiu, – ir gal net prarasit abi! Nėra didelė nelaimė, jei viena moteris praras akį dėl tokios didžiulio mūsų užmojo. Jums turėtų būti gėda. Ar jūs negalvojate apie savo vaikų gerbūvį? Galbūt pusę mūsų žus! Koks skirtumas? Ką reiškia viena akis? Kokia iš jų nauda jei turime kas mus lydi į laimę? Ar mes turėtume viską mesti ir apleisti mūsų kelionę tik dėl vienos akies ir senio ?
– Jis meluoja! Senis paprasčiausiai meluoja! Jis apsimetinėja tik kad grįžtų atgal, – Pasigirdo balsai iš visų pusių.
– Broliai, kas nenori keliauti toliau, – atkirto pašnekovas, – Leiskit jiems grįžti atgal, užuot besiklausę jų nusiskundimus, nes jie tik maišo mums. Jei paklaustumėt manęs, aš seksiu išmintingą vadą iki savo paskutinių jėgų.
– Mes visi seksime! Seksime kol esame gyvi!
Vadas buvo tylus.
Visi stebėjo jį ir šnabždėjosi tarpusavyje:
– Jis įnikęs į savo mintis!
– Išmintingas vyras!
– Pažiūrėkite į jo kaktą!
– Ir visada susiraukęs!
– Rimtas!
– Jis drąsus! Tai matosi viskame ką jis daro.
– Tikrų tikriausiai! Tvoros, barjerai, krūmai – Pro viską jis prasibrauna. Jis tik sau ramiai braukia su lazda, nesakydamas nieko, ir mums tik spėlioti kas jo galvoje.
Vadas (1/3)
– Mano broliai ir draugai, aš išklausiau visas jūsų kalbas, taigi dabar prašau jūsų išklausyti ir manęs. Visos mūsų derybos Ir kalbos nieko vertos, kol mes pasiliekame šiame nederlingame regione. Šioje smėlingoje žemėje ir ant šių akmenuotų laukų niekas neauga, net ir per lietingus metus, ką jau bekalbėti apie besitęsiančią sausrą, kurios mes dar neregėjome. Kaip ilgai mes bursimės kartu ir veltui kalbėsime? Gyvuliai miršta be maisto, ir greit mūsų vaikai taip pat badaus. Mes privalome atrasti kitokią, daug geresnę bei gudresnę išeitį. Manau, jog geriausia būtų palikti šias sausumas ir iškeliauti į pasaulį, kad atrastume derlingesnę vietą, nes mes paprasčiausiai nebegalime taip toliau gyventi.
Štai taip prakalbo šios sausos žemės gyventojas nuvargintu balsu. Kokiame susibūrime, kur ir kada, manyčiau, neturi reikšmės nei man nei tau. Svarbu, jog patikėtum manimi, kad tai iš tikrųjų įvyko labai seniai, kažkur, kažkurioje žemėje, ir to visai gana. Būsiu atviras, vienu metu aš maniau, kad vis dėlto pats sukūriau visą šitą istoriją, bet žingsnis po žingsnio ir aš išsilaisvinau iš nemalonaus mąstymo, jog viską aš išsigalvojau ir jog tai tik kliegesiai. Taigi dabar tvirtai tikiu, jog perteiksiu tiesą apie tai kas iš tikrųjų įvyko ar bent turėjo įvykti kažkur, kažkada ir, kad aš niekuo gyvu negalėjau viso to išsigalvoti.
Išblyškę klausytojai tuščiais bei niūriais veidais, iš pradžių pasimetę ir besilaikę rankas po savo diržais kaip mat pagyvėjo išklausę šiuos išmintingus žodžius. Kiekvienas iš jų jau apkerėti pradėjo įsivaizduoti esantys rojiškame krašte, kur varginantis nugaros lenkimas jiems galėtų atnešti gausų derlių.
– Jis teisus! Jis teisus! – iš visų pusių sušnabždėjo minia išvargusiais balsais.
– Ar ta vieta a…r…ti? – iš kampo pasigirdo nežymus murmėjimas.
– Broliai! – Kitas prakalbo gyvesniu balsu. – Mes privalome vadovautis šiuo patarimu tučtuojau, nes toliau taip nebegalime gyventi. Mes šitaip vargome tačiau viskas buvo veltui. Mes sodinome sėklas, kurias verčiau būtume suvalgę, o kai mus pasiekė potvynis jas visas užliejo ir išplovė mūsų sėtus šlaitus, kur beliko tik pliki akmenys. Ar mums pasilikti čia amžinai ir vargti dieną naktį, kad po to liktume alkani ir ištroškę, nuogi ir basi? Mes turime ieškoti geresnės žemės, kur mūsų sunkus darbas būtų apdovanotas apsčiu derliumi.
– Eime! Eikime tučtuojau, nes ši vieta nebetinkama gyventi!
Kilo šnabždesiai ir kiekvienas pradėjo eiti kas sau, visai negalvodami kur keliauja.
– Palaukite, broliai! Kur jūs traukiate? – pirmasis kalbėtojas sušuko. – Žinoma turime eiti, bet tikrai ne taip. Mes turime žinoti kur einame. Kitaip užuot išsigelbėję save atsirasime dar blogesnėje vietoje. Būtų geriausia, kad išsirinktume vadą, kurio turėtume klausyti ir sekti, kuris parodytu mums geriausią bei tiesiausią kelią.
– Pasirinkim! Pasirinkime čia ir dabar, – pasigirdo balsų unisonas.
Tik dabar kilo didelis ginčas, tikras chaosas. Visi kalbėjo vienas per kitą, niekas negalėjo nei girdėti nei būti išgirstas. Jie kaip mat pradėjo skaldytis į grupes, kiekvienas murmėdamas sau, o galiausiai ir tos grupės iširo. Poromis jie pradėjo griebti vienas kitą už rankos, aiškintis, įrodinėti kažką, tampydami rankoves, o kiti mosikuoti rankas tuščiam ore. Po to vėl susirinko į krūvą, dar beburbėdami.
– Nagi Broliai! – Staiga nuaidėjo stipus balsas, kuris kaip mat nutildė visus užkimusius bei prislopintus garsus. – Mes taip niekad nesutarsime. Visi šneka, bet niekas neklauso. Išsirinkime vadą! Ką iš mūsų galime pasirinkti? Kas iš mūsų keliavo pakankamai, kad pažintu tolimus kelius? Pažįstame vienas kitą puikiai, bet aš asmeniškai čia nerandu nei vieno žmogaus kuriam patikėčiau savo gerovę ir savo vaikus. Geriau pasakykite man kas pažįsta tą keliautoją, kuris šį rytą sėdėjo pavėsyje pačiame kelio pakraštyje?
Krito tyla. Visi pasisuko į nepažįstamąjį, nužiūrinėdami jį nuo galvos iki kojų.
Keliautojas, vidutinio amžiaus, niūriu bei susimasčiusiu veidu, kurį uždengė jo ilgi plaukai bei apžėlusi barzda, pasiliko sėdėti toliau, jo tyla nepakito, jis įnikęs savo mintyse, karts nuo karto įbesdavo savo didelę lazdą į gruntą.
– Vakar mačiau tą patį vyrą su jaunu berniuku. Jie laikėsi už rankų, keliaudami gatve. Ir vakar vakare tas berniukas išėjo iš kaimo, o nepažįstamasis pasiliko čia.
– Broli, pamirškime šias bereikšmes smulkmenas užuot švaistę laiką. Kas jis bebūtų, jam teko toli keliauti, niekas iš mūsų jo nepažįsta, bet jis tikriausiai žino trumpiausią ir geriausią kelią mus nuvesti į ten kur norime būti. Mano sprendimu jis labai išmintingas vyras, kadangi jis sėdi tylų tyliausiai ir mąsto. Bet kas kitas jau senų seniausiai butų įsikišęs į mūsų reikalus dešimtis ar daugiau kartų arba būtų bent užkalbinęs vieną iš mūsų, užuot jis visa laiką čia sėdėjo vienišas, nesakydamas nieko.
– Žinoma, vyras tyliai sėdi kadangi mąsto apie kažką. Negali būti kitaip, jis itin protingas, – sutiko kiti, dar kartą tyrinėdami nepažįstamąjį. Kiekvienas iš jų atrado genialių bruožų jame, kurie įrodė jo neįprastą intelektą.
Nebereikėjo daugiau tartis ar kalbėtis, galiausiai visi vienbalsiai sutarė, jog geriausia būtų klausti keliautojo – kuris, kaip jiems atrodė, buvo siųstas pačio Dievo, lydėti juos į pasaulį, ieškant geresnės teritorijos bei derlingesnės žemės. Būtent jis turėtų būti jų vadas, kurio jie klausytų ir vykdytų jo užmojus be jokių klausimų.
Jie parinko dešimt vyrų tarp savęs, kurie eitų pas nepažįstamąjį ir paaiškintų jam šį jų užmojį. Parinkta delegacija turėjo jam atskleisti varganas gyvenimo sąlygas ir paprašyti, jog nepažįstamasis pasiryžtu būti jų vadu.
Taigi dešimt vyrų nuvyko pas jį ir pagarbiai nusilenkė. Vienas iš jų pasakojo apie nevaisingą dirvą, apie daugiametes sausras ir vargą, kurį teko iškęsti. Jis pabaigė šiais žodžiais:
– Šitos sąlygos mus verčia palikti savo namus ir žemę ir iškeliauti į pasaulį atrasti geresnę gimtinę. Šią akimirką, kuomet susitarėm, atrodo lyg pats Dievas parodė mums savo gailestingumą, jog atsiuntė mums jus – išmintingas bei vertas nepažįstamasis – kad jūs išvestumėte mus ir išlaisvintumėte iš viso mūsų vargo. Visų gyventojų vardu prašome būti mūsų vadu. Kur beeitumėte, mes seksime. Jūs žinote kelius, ir be abejo užaugote derlingesnėje bei laimingesnėje gimtinėje. Mes klausysime jūsų ir vykdysime kiekvieną iš jūsų įsakymų. Taigi ar jūs, išmintingas nepažįstamasis, sutiksite išgelbėti šitiek daug sielų iš pražūties? Ar būsite mūsų vadas?
Per visą šitą maldavimą išmintingasis nepažįstamasis niekaip ir nepakėlęs savo galvos. Visą šitą laiką jis pasiliko toje pačioje vietoje, kurioje jį ir rado, beveik nekrutėdamas. Palenkęs galvą jis nežymiai raukėsi ir neištarė nė žodžio. Jis tik karts nuo karto subesdavo savo lazdą į žemę ir giliai mąstė. Kai visos kalbos pasibaigė jis tyliai ištarė visai nejudėdamas:
– Būsiu!
– Ar galime eiti ieškotis geresnės vietos?
– Galite! – jis tęsė toliau visai nekeldamas galvos.
Entuziazmas ir dėkingumas pasirodė jų akyse, tačiau atrodė lyg nepažįstamajam tai buvo visai ne motas, jis neištarė nei žodžio.
Dešimtis vyrų sugrįžo į pirminį susibūrimą pasidalinti žiniomis ir kaip jie iš tiesų pastebėjo šio vyro neįprastą išmintį.
– Jis visai nepajudėjo iš savo vietos ir net nepakėlė galvos, kad pamatytų kas su juo kalba. Jis tiesiog sėdėjo ir tyloje meditavo. Po viso mūsų jausmingo kalbėjimo jis ištarė tik du žodžius.
– Tikras išminčius! Nepakartojamas protas! – iš visų pusių sušuko minia tikėdami jog Dievas atsiuntė jiems angelą iš dangaus juos išgelbėti. Visi buvo įsitikinę sėkme sekant šį vadą, kurio niekas šiame pasaulyje. Taigi buvo nuspręsta, kad visi iškeliaus kitą dieną saulei patekėjus.
Įspaudas
Susapnavau siaubingą sapną. Aš nenoriu gilintis apie patį sapną, verčiau kaip aš išdrįsau sapnuoti tokius bjaurius dalykus, kai esu itin ramus ir garbingas pilietis, paklusnus mūsų kamuojamos Serbijos vaikas, kaip ir visi kiti. Žinoma, jei paklaustumėte ar aš esu išskirtinas kažkuo, viskas būtų kitaip, bet ne, mielas drauge, aš elgiuosi taip kaip ir visi kiti, o kas liečia buvimą atsargiu, niekas man negali prilygti. Kartą pamačiau blizgią policininko uniformos sagą gulinčią ant gatvės, ir įsistebeilijau į jos magišką švytėjimą, beveik ją praeidamas, jausdamas mielus prisiminimus, kai netikėtai mano ranka pradėjo drebėti, iškeldama saliutą; mano galva nusilenkė pačiai žemei, ir mano burna suformavo malonią šypseną, kurią mes visi suformuojame sveikindamiesi su savo viršininkais.
– Kilnus kraujas teka mano venose – Štai kaip yra! – Pamaniau tai tuo pačiu metu, kuomet su panieka pažvelgiau į žvėrį, kuris nerūpestingai užmynė ant tos sagos.
– Žvėris! – ištariau sau karčiai, nusispjoviau, ir tyliai nuėjau, paguostas minties, jog tokių niekšų yra tik keletas; ir džiaugiausi, jog Dievas man suteikė rafinuotą širdį ir kilmingą bei taurų protėvių kraują.
Taigi, jūs matote koks nuostabus vyras esu, niekuo nesiskiriantis nuo kitų garbingų piliečių, todėl jūs be jokių abejonių stebėsitės kaip tokie siaubingi ir kvaili dalykai vyksta mano sapnuose.
Nieko keisto neįvyko tą dieną. Puikiai pavakarieniavau ir po to laisvalaikiu niurksojau sau krapštydamas dantis; gurkšnodamas savo vyną, ir tada, drąsiai naudodamasis savo sąžiningomis piliečio teisėmis, nuėjau atsigulti į lova pagriebę knygą, kad greičiau užmigčiau.
Knyga išslydo man iš rankų, aišku, patenkinusi mano norus, ir po visų atliktų darbų aš kuo nekalčiausiai užmigau lyg avinėlis.
Staiga atsiradau siaurame bei purviname kelyje, vedančiame per kalnus. Šalta, tamsi naktis. Vėjas švilpė tarp nunykusių šakų, kurios draskė lyg peiliukas, palietęs nuogą odą. Dangus juodas, nebylus ir grėsmingas bei sniegas, lyg dulkės, pūtė į akis ir į veidą. Nei vienos gyvos sielos matyti. Aš skubu tolyn ir karts nuo karto paslystu ant to purvo, tai į kairę, tai į dešinę. Aš svirduliuoju bei krentu, kol galiausiai visai pasiklystu, bastausi pirmyn, Dievai žino kur, ir tai jautėsi visai nekaip trumpa paprasta naktis, bet ilga kaip dešimtmetis, ir aš ėjau nežinodamas kur.
Taigi, keliavau į priekį daug metų ir atsiradau kažkokioje nežinomoje pasaulio dalyje, kažkur toli toli nuo savo gimtosios šalies, keistoje žemėje, kurios niekas nežino ir kuri, žinoma, egzistavo tik mano sapnuose.
Besiblaškydamas po laukus priėjau didelį miestą kur gyveno daug žmonių. Turgavietėje grūdosi didelė masė žmonių, kur sklido klaikus triukšmas, nuo kurio lengvai galėtų sprogti ausies būgneliai. Aš apsistojau užeigoje, kuri buvo prieš tą turgavietę ir klausiau savininko, dėl kokios priežasties kilo tokia sumaištis ir kodėl tiek daug žmonių susirinko kartu…
– Mes tylūs ir padorūs žmonės, – jis pradėjo pasakoti, – mes ištikimi ir paklusnūs savo tarybinkui.
– Ar tarybininkas yra jūsų aukščiausias vadovas ? – paklausiau, pertraukdamas jį.
– Tarybininkas valdo viską, jis yra mūsų aukščiausia valdžia; Toliau seka policija.
Nusijuokiau.
– kodėl tu juokiesi?… Ar tu nežinojai?… iš kur tu?
Paaiškinau, jog paprasčiausiai pasiklydau ir kad atvykau iš tolimos šalies – Serbijos.
– Aš žinau apie šitą įžymią šalį! – sušnibždėjo savininkas sau, žiūrėdamas į mane su pagarba, ir ištarė garsiai:
– Tokia tvarka čia, – toliau pasakojo, – tarybininkas valdo kartu su savo policininkais.
– ir kokie tie policininkai?
– Na, būna visokių policininkų – priklauso nuo jų laipsnio. Yra auštesnių i žemesnių rangų… Žinai, mes esame tylūs ir gerbtini žmonės, bet visokių valkatų atsibasto iš artimų apylinkių, jie mus užteršia, moko blogų dalykų. Kad atskirtų mus nuo tų kitų žmonių tarybininkas mums gyventojams vakar įsakė, jog visi privalomė eiti į vietinį teismą, kur kiekvienas iš mūsų gaus įspaudą ant kaktos. Štai kodėl tiek daug žmonių susibūrė – norėdami pasitarti, ką daryti.
Aš suvirpėjau ir pagalvojau, kad turėčiau kuo greičiau pabėgti iš šio keisto krašto, nes aš, nors ir serbas, buvau nepratęs prie tokio riteriškumo dvasios demonstravimo, ir man buvo neramu!
Savininkas geranoriškai nusijuokė, bakstelėjo man per petį ir išdidžiai tarė:
– Ak, nepažįstamasis, ar to pakanka, kad tave išgąsdintų? Nenuostabu, kad turėjote nueiti ilgą kelią, kad rastumėte drąsos, tokios kaip mūsų!– Ir ką gi jūs darysite? – nedrąsiai paklausiau.
– Koks klausimas! Pamatysite, kokie esame drąsūs. Turite nueiti ilgą kelią, kad rastumėte drąsos, tokios kaip mūsų, sakau jums. Jūs keliavote toli ir plačiai bei matėte pasaulį, bet esu įsitikinęs, kad niekada nematėte didesnių herojų nei mes. Eikime ten kartu. Privalau paskubėti.
Mes jau ruošėmės eiti, kai priešais duris išgirdome botago plakimą.
Aš išlindau pasižiūrėti kas vyksta ir prieš mane iškilo įdomus reginys: matėsi vyras su trijų dalių kepure, kurių švietė ant jo galvos,ir apsirengęs įmantriu kostiumu, jojo ant kito vyro nugaros, kuris vilkėjo labai turtingais, bendro, civilio kirpimo drabužiais. Jis sustojo prieš užeigą ir raitelis nusileido.
Savininkas išėjo, nusilenkė ant žemės, o vyras su įmantriu kostiumu nuėjo į užeigą prie specialiai dekoruoto stalo. Tas, kuris vilkėjo civiliais drabužiais, pasiliko priešais užeigą ir laukė. Savininkas žemai nusilenkė ir jam. – Kas čia vyksta? – paklausiau šeimininko, giliai suglumęs.
– Na, užėjęs į užeigą, yra aukšto rango policininkas, o šis žmogus yra vienas iškiliausių mūsų piliečių, labai turtingas ir puikus patriotas, – sušnibždėjo šeimininkas. – Bet kodėl jis leidžia kitam jodinėti ant nugaros?
Šeimininkas papurtė savo galvą ir mes nuėjome šalin. Jis man pašaipiai nusišypsojo ir pasakė:
– Mes manome, kad tai didelė garbė, kurios retas nusipelno! – Be manęs, jis man pasakė labai daug dalykų be to, tačiau aš taip jaudinausi, kad negalėjau visko suprasti. Bet aš gana aiškiai girdėjau, ką jis pasakė pabaigoje: – Tai yra paslauga savo šaliai, kurios kitos tautos dar neišmoko vertinti!
Atėjome į posėdį, kuomet pirmininko rinkimai jau vyko.
Pirmoji grupė išsirinko vyrą, vadinamą Kolbu, jei gerai pamenu vardą, kaip savo kandidatą į pirmininkus; antroji grupė norėjo Talbo, o trečioji turėjo kitą kandidatą.
Kilo baisi painiava; kiekviena grupė norėjo įstumti savo žmogų.
– Manau, kad mes neturime geresnio vyro nei Kolbas tokio svarbaus susitikimo pirmininkui, – tarė balsas iš pirmosios grupės, – nes mes visi puikiai žinome jo, kaip piliečio, dorybes ir didžiulę drąsą. Nemanau, kad tarp mūsų yra kas nors, kas galėtų pasigirti, kad taip dažnai kažkas būtų pakinkytas itin svarbių asmenų…
– Kas tu, kad apie tai kalbėtum, – sušuko kažkas iš antrosios grupės. – Tavimi niekada nebuvo jojęs jaunesnysis policijos tarnautojas!
– Mes žinome, kokios tavo dorybės, – sušuko kažkas iš trečiosios grupės. – Niekada negalėtum patirti vieno botago smūgio be kaukimo!
– Išsiaiškinkime, broliai! – pradėjo Kolbas. – Tiesa, kad prieš dešimt metų man ant nugaros važiavo žymūs žmonės; jie mane plakė ir aš niekada neverkiau, bet gali būti, kad tarp mūsų yra ir daugiau nusipelniusių. Yra galbūt jaunesnių, geresnių.
– Ne, ne, – sušuko jo šalininkai.
– Mes nenorime girdėti pasenusių istorijų! Dešimt metų praėjo, nuo to laiko kai kažkas jojo ant Kolbo, – sušuko balsai iš antrosios grupės.
– Jaunas kraujas tegul perima, tegul seni šunys kramto senus kaulus, – pašaukė kai kurie iš trečiosios grupės.
Staiga nebeliko triukšmo; žmonės judėjo atgal, kairėn ir dešinėn, norėdami išvalyti kelią, ir aš pamačiau maždaug trisdešimties metų jaunuolį. Jam artėjant, visos galvos žemai nusilenkė.
– Kas čia? – sušnibždėjau savo sąvininkui.
– Jis yra populiarus lyderis. Jaunas vyras, bet labai perspektyvus. Pirmosiomis dienomis jis galėjo pasigirti, kad tris kartus nešė tarybininką ant nugaros. Jis yra populiaresnis už kitus.
– Jie galbūt jį išrinks? – pasiteiravau.
– Tai daugiau nei aišku, nes kaip ir visiems kitiems kandidatams – jie visi vyresni, laikas juos aplenkė, o tarybininkas vakar kurį laiką jojo jam ant nugaros.
– Koks jo vardas?
– Kleardas.
Jie skyrė jam garbės vietą.
– Manau, Kolbo balsas nutraukė tylą, – kad negalime rasti geresnio žmogaus šiai pozicijai nei Kleardas. Jis yra jaunas, ir tiesą sakant, nė vienas iš mūsų vyresnių nėra jam lygus.
– Tegyvuoja Kleardas!… – visi balsai ūžė.
Kolbas ir Talbas nuvedė jį į pirmininko vietą. Visi giliai nusilenkė ir buvo visiška tyla.
– Ačiū jums, broliai, už jūsų didelę pagarbą ir šią garbę, kurią taip vieningai skyrėte man. Jūsų viltys, kurios dabar lieka su manimi, yra pernelyg glostančios mano savimeilę. Tokiomis reikšmingomis dienomis nėra lengva valdyti tautos laivą, bet aš padarysiu viską, kas yra mano galioje, kad pateisinčiau jūsų pasitikėjimą manimi, sąžiningai atstovausiu jūsų nuomonei. Ačiū, mano broliai, kad mane išsirinkote.
– Valio! Valio! Valio! – rinkėjai griaudėjo iš visų pusių.
Ir dabar, broliai, tikiuosi, kad leisite man pasakyti keletą žodžių apie šį svarbų įvykį. Nėra lengva kentėti tokius skausmus, tokias kančias, kurios mums laukia; nėra lengva turėti kaktą, pažymėtą karšta geležimi. Iš tiesų, ne – tai skausmai, kuriuos ne visi vyrai gali ištverti. Tegul bailiai dreba, tegul jie mirksta iš baimės, tačiau nė akimirkos neturime pamiršti, kad esame drąsių protėvių sūnūs, kad mūsų gyslomis teka taurus kraujas, didvyriškas senelių kraujas, didžiųjų riterių, kurie anksčiau mirė visai negalvodami apie save, už laisvę ir į naudą mums visiems, jų palikuoniams. Mūsų kančia yra menka, jei jūs galvojate apie jų kančią – ar dabar, kai gyvename geriau nei bet kada anksčiau, elgsimės kaip išsigimėlių ir bailių veislių nariai? Kiekvienas tikras patriotas, visi, kurie nenori sugėdinti mūsų tautos prieš visą pasaulį, skausmą pakels kaip žmogus ir didvyris.
– Valio! Tegyvuoja Kleardas.
Po Kleardo buvo keli dar keli užsidegę kalbėtojai; jie padrąsino išsigandusius žmones ir daugmaž pakartojo tai, ką pasakė Kleardas.
Tada paprašė kalbėti blyškus bei pavargęs senukas, raukšlėtu veidu, baltais lyg sniegas plaukas bei barzda. Jo keliai ir rankos drebėjo dėl seno amžiaus. Jo balsas suvirpėjo,o akys blizgėjo nuo ašarų.
– Vaikai, – pradėjo jis, ašaros riedėjo baltais, susiraukšlėjusiais skruostais ir krisdamas ant barzdos, – aš apgailėtinas ir greitai mirsiu, bet man atrodo, kad jūs turėtumėte neleisti tokiai gėdai ateiti. Man šimtas metų ir aš visą gyvenimą gyvenau be to!… Kodėl vergovės prekės ženklas turėtų būti dabar įspaustas į mano išbalusią ir pavargusią galvą?…
– Velniop tą seną nenaudėlį! – sušuko pirmininkas.
– Velniop jį! – kiti šaukė.
– Senas bailys!
– Užuot padrąsinęs jaunus, jis gąsdina visus!
– Jam turėtų būti gėda dėl savo žilų plaukų! Jis gyveno pakankamai ilgai ir vis dar gali bijoti – mes, jauni, esame drąsesni …
– Velniop tą bailį!
– Išvarykite jį!
Įpykusi drąsių, jaunų patriotų minia puolė ant senuko ir ėmė įniršusiai jį stumdyti, traukti ir spardyti. Galiausiai jį paleido dėl jo amžiaus – kitaip jie būtų jį gyvą uždaužę akmenimis.
Taigi jie visi pasižadėjo rytoj būti drąsūs ir pasirodyti verti savo tautos garbės ir šlovės. Žmonės puikia tvarka pradėjo eiti kas sau.
Kaip skirstėsi eiti, jie sakė:
– Rytoj pamatysime, kas yra kas!
– Mes rytoj sutvarkysime pagyrūnus!
– Atėjo laikas, kai verta atskirti save nuo nevertų, kad kiekvienas nenaudėlis negalėtų girtis turintis narsią širdį!
–
O aš tuo tarpu grįžau į užeigą.
– Ar matei kokie ten žmonės – mano šeimininkas paklausė išdidžiai.
– Tikrai turiu, – atsakiau automatiškai, jaučiant, kad jėgos mane apleido ir kad mano galva ūžė nuo visų tų keistų įspūdžių.
Tą dieną jų laikraštyje perskaičiau pagrindinį straipsnį, kuris atrodė būtent taip:
Piliečiai, atėjo laikas sustabdyti bergždžius pasigyrimus ir svaičiojimus tarp savęs ; atėjo laikas nebevertinti tuščių žodžių, kuriuos vartojame gausiai, norėdami parodyti savo įsivaizduojamas dorybes ir pasiekimus. Atėjo laikas, piliečiai, išbandyti savo žodžius ir parodyti, kas iš tikrųjų vertas, o kas ne! Bet mes tikime, kad tarp mūsų nebus gėdingų bailių, kuriuos teks priverstinai atvežti į paskirtą prekės ženklo vietą. Kiekvienas iš mūsų, kuris savo gyslomis jaučia lašą kilnaus protėvių kraujo, stengsis būti vienas iš pirmųjų, kuris išdidžiai ir tyliai neša skausmą ir kančią, nes tai yra šventas skausmas, tai yra auka dėl gero. mūsų šaliai ir mūsų visų gerovei. Pirmyn, piliečiai, nes rytoj yra kilnaus išbandymo diena!…
–
Mano šeimininkas tą dieną nuėjo miegoti iškart po susitikimo, kad kitą dieną kuo anksčiau patektų į paskirtą vietą. Tačiau daugelis buvo nuėję tiesiai į rotušę, kad būtų kuo arčiau eilės pradžios.
Kitą dieną aš taip pat nuėjau į rotušę. Ten buvo visi – ir jauni, ir seni, vyrai ir moterys. Kai kurios motinos atsinešė savo mažus kūdikius ant rankų, kad juos būtų galima paženklinti vergovės ženklu, t.y. garbės žodžiu, ir taip gauti didesnę teisę į aukštas pareigas valstybės tarnyboje.
Žmonės keikėsi bei stumdėsi (pastebėjau, kad jie gana panašūs į mus, serbus, ir aš, kažkaip tuo džiaugiausi), ir visi stengėsi būti pirmi prie durų. Kai kurie net ėmė kitus už gerklės, kad pasiektų savo tikslą.
Ten juos ženklino parinktas valstybės tarnautojas su baltu oficialiu kostiumu ir švelniai priekaištavo žmonėms:
– Nekelkit chaoso, dėl Dievo meilės, ateis visų eilė, – jūs nesate gyvuliai, manau, mes galime susitvarkyti nesistumdydami.
Ženklinimas prasidėjo. Vieni verkė, kiti tik aimanavo iš skausmo, bet niekas iš jų neiškentėjo neišleisdamas jokio garso, kol aš ten dalyvavau.
Negalėjau ilgai žiūrėti į šį kankinimą, todėl grįžau į užeigą, tačiau kai kurie jų jau buvo grįžę, valgė ir gėrė.
– Tai jau baigta! – tarė vienas iš jų.
– Na, mes visai nerėkėm, bet Talbas bliovė kaip tikras!… – atsakė kitas.
– Jūs matote, koks tas jūsų Talbas, ir norėjote, kad vakar jis būtų posėdžio pirmininkas.
– Ah, niekas nebūtų pagalvojęs!
Jie kalbėjo, nors viduje dejuodami iš skausmo, bet bandydami tai nuslėpti vienas nuo kito, nes kiekvienam buvo gėda manyti, jog jis yra bailys.
Kleardas apsigėdino save, nes jis dejavo, o žmogus, vardu Learas, buvo didvyris, nes jis paprašė, kad ant kaktos būtų išspausti netgi du ženklai ir niekada negirdėjo jokio skausmo. Visas miestas su didžiausia pagarba kalbėjo apie jį.
Kai kurie žmonės pabėgo, ir dėl to miesto žmonės juos niekino.
Po kelių dienų tas, kurio kaktoje buvo du prekių ženklai, vaikščiojo aukštai iškelta galva, oriai ir savigarbai, kupinas šlovės ir pasididžiavimo, ir kad ir kur eitų, visi nusilenkė ir nusimetė kepurę, kad pasveikintų dienos herojų.
Vyrai, moterys ir vaikai bėgo paskui jį gatvėje, norėdami pamatyti didžiausią tautos vyrą. Kur jis nuėjo, baimės įkvėptas šnabždesys jį sekė: „Learai, Learai!… Tai jis!… Tai didvyris, kuris neišleido jokio garso, o du ženklinimai buvo įspausti ant jo kaktos! “Jis buvo laikraščių antraštėse, giriamas ir šlovinamas.
Ir jis nusipelnė žmonių meilės.
–
Visur girdėjau tokias pagyras ir pradėjau iš tiesų jausti, kad mano gyslomis teka senas, kilnus serbų kraujas. Mūsų protėviai buvo didvyriai, jie mirė užmušti laisvės kuolais; mes taip pat turime didvyrišką praeitį ir savo Kosovą. Aš degiau iš nacionalinio pasididžiavimo ir tuštybės, norėjau parodyti, kokia drąsi mano kilmė, ir skubėti į Rotušę bei šaukti:
– Kodėl giriate savo Learą?… Niekada nematėte tikrų herojų! Ateikite ir įsitikinkite, koks taurus serbų kraujas! Išdeginkit man ant galvos dešimt tų ženklų, ne tik du!
Valstybės tarnautojas baltu kostiumu priartino savo įkaitintą įspaudą prie mano kaktos ir aš ties ta akimirka… pabudau iš miego.
Iš baimės patryniau kaktą ir persižegnojau, stebėdamasis keistais dalykais, kurie vyko mano sapnuose.
– Aš beveik nustelbiau jų Learo šlovę, – pagalvojau bei patenkintai apsiverčiau ant kito šono, ir man kažkaip buvo gaila, kad mano sapnas taip ir liko neužbaigtas.
Belgrade, 1899.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.
Радоје Домановић 