Lietuvių kalba

Radoje Domanović (Vasario 16, 1873 – Rugpjūčio 17, 1908) Serbų rašytojas, žurnalistas bei mokytojas, labiausiai žinomas dėl savo satyrinių apsakymų.

Radoje Domanovičius gimė Ovsištės kaime centrinėje Serbijoje, vietinio mokytojo ir verslininko Milošo Domanovičiaus ir Persidos Cukić, Pavle Cukić, vieno iš pirmojo ir antrojo Serbijos sukilimo karo vadų, sūnus. Vaikystę jis praleido Jarušice kaime netoli Kragujevac, kur lankė pradinę mokyklą. Jis baigė vidurinę mokyklą Kragujevac ir filosofijos fakultetą Belgrado universitete, kur studijavo serbų kalbą ir istoriją.

1895 m. Domanovičius gavo pirmąjį darbą – mokytojo postą Pirote, Serbijos pietuose, regione, kuris neseniai buvo išlaisvintas iš Osmanų imperijos. Pirote jis susitiko su mokytoja ir aktyviste Jaša Prodanović (1867–1948), padėjusią suformuoti jo politines pažiūras. Ten jis taip pat susitiko su savo būsima žmona Natalija Raketić (1875–1939), nepasiturinčia mokyklos mokytoja iš Sremski Karlovci, kuri palaikys jį per visą trumpą ir audringą gyvenimą, bei su kuria pavyko susilaukti trijų vaikų.

Nuo tada, kai jis įstojo į opozicinę Tautos radikalų partiją, jis konfliktavo su Obrenovičių dinastijos režimu, ir 1895 m. Pabaigoje buvo perkeltas į Vranje, o 1896 m. Domanovičiaus rašytojo karjera taip pat prasidėjo jo mokymo dienomis, 1895 m. Išleidus savo pirmąją realizmo apysaką. Po pirmojo viešo pasirodymo vyriausybėje 1898 m. Abu su žmona buvo atleisti iš valstybės tarnybos, o Domanovičius su šeima persikėlė į Belgradą.

Belgrade jis pradėjo dirbti su bendraautoriais savaitraštyje „Žvaigždė“ ir opoziciniame politiniame laikraštyje „Aidas“. Tuo metu jis pradėjo rašyti ir skelbti savo pirmąsias satyrines istorijas, tokias kaip „Demonas“ ir „Aistrų sunaikinimas“. Radoje išgarsėjo paskelbus garsiausias jo istorijas „Vadas“ (1901) ir „Kančių šalis“ (1902), kuriose jis atvirai puolė ir apnuogino režimo veidmainystę ir klaidas.

Po perversmo, pasibaigusio 1903 m. Aleksandro Obrenovičiaus karaliavimu, populiarumo viršūnėje Domanovičius gavo Rašto žinovo postą Švietimo ministerijoje, o naujoji vyriausybė leido vieneriems specializacijos metams išvykti į Vokietiją, Miuncheną. Grįžęs į Serbiją, Radoje nusivylė tuo, kad visuomenėje nebuvo jokių realių pokyčių. Jis sukūrė savo politinį savaitinį žurnalą „Stradija“ (Kančių šalis), kuriame ir toliau kritikavo naujosios demokratijos silpnybes, tačiau jo rašymas nebeturėjo tokių jėgų ir įkvėpimo, kaip ankščiau.

Radoje Domanovičius mirė pusvalandį po vidurnakčio 1908 m. Rugpjūčio 17 d., Būdamas 35 metų, po ilgos kovos su lėtine pneumonija ir tuberkulioze. Jis buvo palaidotas Belgrado naujosiose kapinėse. Jo likę nepublikuoti darbai buvo prarasti per Pirmąjį pasaulinį karą.

Kūryba

Tarp garsiausių Radoje Domanović kūrinių yra:

  • Aistrų sunaikinimas, 1898
  • Demonas, 1898
  • Įspaudas, 1899
  • Negyvoji jūra, 1902
  • Princas Marko ir vėl tarp serbų, 1901
  • Modernus sukilimas, 1902
  • Paprasto Serbiško jaučio mąstymas, 1902
  • Vadas, 1901

„Radoje Domanović“ projektas sukurtas kokybės inžinieriaus ir literatūros entuziasto Vladimir Živanović, kurio tikslas – skaitmeninti visus serbų rašytojo Radoje Domanović kūrinius ir sudaryti galimybę skaitytojams iš viso pasaulio perskaityti originalius šio autoriaus kūrinius bei jų vertimus. Šios istorijos buvo išverstos specialiai šiam projektui ir čia skelbiamos pirmą kartą:

„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė.

 

 


[Contents of this biographical reference page were written for the “Radoje Domanović” Project with the goal of promoting the life and works of the famous Serbian satirist, Radoje Domanović, and are released into public domain. Editor]

%d bloggers like this: