Архива | Хумор и сатира RSS for this section
05/05/2021  

Abolition of Passions

We Serbs, praise be to the merciful Lord, have settled all of our affairs, and now we can, just like that, in leisure, yawn to our hearts’ content. We can doze, lounge about and sleep, and once we are bored even of that, we can, just for a lark, drop by to see what’s going on in other unfortunate countries. They say – deliver us, God, from all misery and temptation, and keep them away from us! – that there are countries where people still bicker and quarrel about some rights, about some freedom and personal safety. It makes one’s hair stand on end to think about such poor folk that still haven’t dealt with their internal affairs, while we already had the time to set China and Japan in order. Each day we go further and further from our country, and if it goes on like this, our journalists will start bringing reports from Mars, Mercury, or, at the very least, from the Moon.

–

I am also a member of this fortunate nation, so, in order to go with the fad, I wish to tell you about what happened in a far, very far away non-European land, a long, very long time ago.

It is not known exactly where this country was, what was the name of its people, but in all likelihood, it was not in Europe, and the name of the people could have been anything whatsoever, just not Serbs. All earlier historians agree upon this, and modern ones will maybe claim the opposite. Anyway, that is not really our job, so I will leave it at that, even if I have to run afoul to the custom that one must speak even about the things one does not understand, and do the job for which one is not suited.

It is known for certain that these people were very corrupt and wicked, hearts packed with vices and filthy passions, so I will entertain you with all that in this little story.

Of course, my dear readers, you cannot even believe at first that such corrupt people could ever have existed, but you must know that I wrote all this based on ancient manuscripts which I have on me.

Here are, accurately translated, a couple of tip-offs sent to different ministers:

Today, after ploughing, husbandman N. N. from Kar dropped by the tavern, where he drank coffee and passionately read the newspaper which attack incumbent ministers…

Teacher T. from Borak, the moment he leaves school, gathers the peasants around him and tries to persuade them to form a singing band. Other than that, this teacher plays tip-cat[1] with apprentices and tossing buttons with his students, which makes him very harmful and dangerous. He had read books to some peasants and offered them to buy the books. This evil can no longer be tolerated, as he debauches the whole county and incites peaceful and honest citizens to ask for freedom; while in fact it is only he himself who keeps saying that freedom is sweeter than anything else. He is a passionate smoker, and spits while he smokes.

After church service, priest Đ. from Sor went to a political rally in the nearby town.

There, you see, what disgrace occurred in the world!

Look here:

Judge S. cast his vote today in the municipal elections. This disgraceful judge is subscribed to an opposition newspaper, which he reads passionately. He dared telling the court that a peasant who had been accused of slander and defiance to the government was not guilty for saying in front of witnesses that he will not buy anything from magistrate[2] Gabor’s shop. Apart from that, the same judge always looks pensive, which clearly proves that his mind is packed with vices, and must be plotting some major conspiracy against the current regime. He must be accused of lèse-majesté, because he couldn’t possibly be a friend of the dynasty, since he drinks coffee in Mor’s tavern, and Mor’s grandfather was a good friend with Leon’s blood brother[3], who incited that turmoil in Yamb against the aide-the-camp on the court of current ruler’s grandfather!

There were even worse people in this misfortunate land. Have a look at these reports:

Barrister from Tul represented some poor soul whose father had been murdered last year. That barrister passionately drinks beer and goes hunting, and, worst of all, he founded some society for helping poor people in our district. This impertinent degenerate, who says that government spies are the worst of men!

Professor T. was running around town with all sorts of kids stealing pears from the grocer, and yesterday he shot at pigeons with a slingshot and broke a window on a public building. This could still be forgiven to him, but he also attends political rallies, votes in elections, speaks with citizens, reads the newspaper, discusses the state loan, and what other disgrace does he not do to the detriment of education!

Peasants from Var started building a new school, and, it would seem, this vice will infect the whole county. This nasty trend which is detrimental for the country must be suppressed as soon as possible!

Craftsmen from Var have established a reading room and gather therein every night. This passion has become very deeply rooted, especially among younger folk, and the older ones are considering to establish also, besides a reading room, a retirement fund for craftsmen! This cannot be tolerated in our district, as it leads astray all the decent people who do not bad-mouth ministers!… One craftsman is even advocating for division of labour!… Horrendous passions!…

Peasants from Pado are demanding municipal self-government!

Citizens of Troy want free elections.

Multiple local clerks perform their work conscientiously, and besides that one of them plays a flute and knows how to read sheet music!

Scribe Miron passionately dances at parties and eats salted nuts with his beer. He must be sacked so that he could be cured of these passions.

Teacher Hela buys flowers each morning and scandalises the neighbourhood. She can no longer be tolerated, because she will spoil our youth.

–

Who could enumerate all the disgusting passions of these poor people? Suffice to say that there were only ten decent and honest people in the whole land, and the remainder, both male and female, both old and young, corrupt, as they say, to the marrow.

What do you think, how could these ten good and decent people feel in this rotten land?… Difficult, very difficult, especially because they were forced to watch their own country, which they loved so dearly, go to ruin. Worries kept them up on days and nights on end: how can they rectify their sinful compatriots, how to save the country from demise?

Filled with ardent patriotism, virtues and nobility, they were ready to suffer all and any sacrifice for the fortune of their homeland. So, one day they clenched their heroic hearts, bowed their heads before the will of the bitter Fate which imposed such a heavy burden on them, and became ministers, to undertake the noble task of cleansing the country of sins and passions.

All of them were learned men, but still, it was not easy to accomplish such a difficult undertaking.

In the end, the dumbest (which among those people meant wittiest) of them, came to the idea to convene the National Assembly, but to have foreigners make decisions in it. Everybody accepted this wonderful idea, so they rented, at state cost, two hundred people, and they rounded up the same number of foreigners who happened to be in that country by accident, on business. They pleaded and protested, but might makes right!

Thus, they gathered four hundred foreigners to be members of parliament and solve various issues for the fortune of the country, and to express people’s wishes.

Once they have finished this and found a sufficient number of people whom they appointed as members of parliament, they called an election for parliament immediately afterwards. Don’t be amazed at it, since such was the custom of that country.

Parliamentary sessions started. – Decisions, speeches, debates… it is not easy to complete such an important undertaking. Everything went smooth and quickly, but the moment it came to passions, difficulties arose immediately. Right up until someone came up with a suggestion to make a decision to abolish all passions in the country.

– Long live the speaker! Long live! – joyous shouts from all present echoed throughout the hall of parliament.

Everybody accepted the proposal with elation, and the decision was made:

People’s Assembly, seeing as passions hinder popular progress, finds itself prompted to introduce also the following point in the new law, which will read:

„Starting today passions are to cease, and are abolished as perilous for the people and for the country.“

Only five minutes had passed since the law on abolition of passions was enacted, and only the parliamentarians had known about it, but lo and behold what occurred among the people in all counties equally.

Suffice just to relate just a translated segment of one person’s diary.

Here is the diary verbatim:

…I used to be a passionate smoker. The moment I opened my eyes, I would reach for a cigarette immediately. One day I woke up, took the snuff box and (as usual) rolled a cigarette. I felt somewhat uneasy (that was the moment when the MP was putting forward the motion), until I suddenly felt my hand shaking all by itself, and the cigarette dropped to the floor; I glanced at it, and spat with repulsion… “I will never smoke again” – I thought to myself, and tobacco looked so disgusting to me, I could not even look at it. I was astonished what happened and I went out into the yard. And there was a sight to behold! There stood my neighbour, an old drunkard who could not keep away from wine even for one instant, standing there sober, with a blank stare, scratching his head.

– Here’s the wine – said the servant and passed him the bottle, as usual.

My neighbour grabbed the bottle and smashed it into the ground, breaking it into a hundred pieces.

– Bah, nasty thing! – shouted he in disgust, looking at the spilled wine.

He stood for a long while in silence, and then asked for slatko[4] and water.

Servants brought it, he took a spoonful, and went to work.

His wife cried tears of joy seeing her husband’s sudden change for the better.

Another one of my neighbours who passionately read newspapers was sitting by the open window, and he also seemed somewhat transformed, with a strange look on his face.

– Did your newspaper arrive? – I asked him.

– I’d never look at a newspaper again, I’m so disgusted by them! I was just thinking to myself to take up archaeology or Greek grammar!… – he replied, so I passed him by and went into the streets.

The entire town was transformed. One passionate politician had set off to a political rally. He was walking down the street and then all of a sudden, he turned round and ran back, as if he were being chased.

I was surprised at his change, so I asked him what made him go back so abruptly.

– I was heading for a rally, and all of a sudden it came to my mind that it would be better to return home and order a book on agriculture or cottage industry, read it and develop my skills. What is there for me at a rally? – he said, and ran home to study crop farming.

I could not stop wandering to all these strange and sudden occurrences, so I went back home and started browsing through a book on psychology. I wanted to read the part about passions.

I reached the page titled “Passions”. Only the headline could still be seen, and the remainder had paled away, as if nothing had ever been written there!…

– Oh, what is all this, in the name of God?!

Not a single person that was wicked or passionate about anything could be found anywhere about town, even the livestock had become smarter!

Only tomorrow did we read in the newspaper about the act of Parliament on the abolition of all passions.

– A-ha, that’s what it was! – everyone shouted. – We were all wandering what had happened to us, and, there you see, Parliament abolished passions!

This diary is sufficient to show what had happened among the people at the time when Parliament was enacting the law on abolition of passions.

Later it had become known to one and all, so there was no more amazement, and when it came to passions, teachers taught their students like this:

Once upon a time, passions also inhabited human souls, and that was one of the most intricate and most difficult aspects of psychology; but, by an act of Parliament, passions have been abolished, and thus they became absent from psychology, as they are from human souls. Passions were abolished on such-and-such date, such-and-such year.

– Thank God we don’t have to learn these! – students whispered, happy with this act of Parliament, because for the next lesson they only needed to learn:

On such-and-such date, such-and-such year, an act of parliament abolished all passions, thus they no longer exist among the people!…

Once a student recites this unerringly, he gets a top mark.

There you go, thus were these folk abruptly saved from passions. They changed for the better, and, some legends say, it was these people that became angels!…

 

In Belgrade, 1898.
For the “Radoje Domanović” Project translated by Vladimir Živanović, proofread by Adam Levon Brown.

 

Remark: In the last decades of the XIX century, Serbia was in political turmoil. After the abdication of king Milan Obrenović in 1889 and fall of the Radical Party-led government in 1892, the reactionary Liberal Party came into power again, cancelling the otherwise few steps towards democratisation that were taken by the previous government, which eventually lead to Goračići uprising in 1893. Due to the uprising, sixteen-year-old prince Alexander proclaimed himself to be of age, abolishing the Regency and taking authority into his own hands. This was followed by a new, “neutral” government, whose main purpose was “to appease passions”. Appeasing of passions has become a motto of the reactionary forces, and it was invoked regularly while in the background regime persecuted opposition politicians, shut down opposition-leaning newspapers and disbanded political parties.

At the time when this short story was written, another “neutral” government by Vladan Đorđević was propped up by the regime in 1897 with the same goal of “appeasing passions”, and, due to his open allegiance to the People’s Radical Party, Domanović himself was targeted by the government, firstly by transferring him from one city to another, and eventually discharging him from public service in 1898. After his discharge, Domanović moved with his family to Belgrade, quickly becoming one of the leading voices of the opposition in literary circles.

 

 

[1] Tip-cat (Serb. клиса/клисе) is a traditional pastime (or folk sport) which consists of tapping a short billet of wood with a larger stick; the shorter piece is tapered or sharpened on both ends so that it can be “tipped up” into the air when struck by the larger, at which point the player attempts to swing or hit it a distance with the larger stick while it is still in the air. There are numerous local variations of the game in Serbia and worldwide.

[2] In XIX century Serbia, a magistrate (Serb. кмет) was usually a rich, reputable villager who was elected or appointed by the government to arbitrate legal disputes among the peasants in the county. Magistrates were abolished in 1934.

[3] Blood brothers (Serb. побратим) here stands for men that are not related by birth, but have sworn loyalty to each other.

[4] Slatko (Serb. слатко) is a thin fruit preserve made of fruit or rose petals. Traditionally, all guests are greeted with a spoonful of slatko and a cup of water as soon as they are seated.

04/05/2021  

Raġunament ta’ gendus Serb ordinarju

Ħafna għeġubijiet jiġru f’din id-dinja, u pajjiżna huwa, bħalma jgħidu ħafna, imfawwar bl-għeġubijiet sa tali punt li l-għeġubijiet ma jibqgħux għeġubijiet. Hawn nies hawnhekk ta’ pożizzjonijiet għolja, li lanqas biss jaħsbu, u bħala kumpens, jew forsi għal xi raġunijiet oħra, il-gendus ta’ kampanjol ordinarju, li m’għandu l-ebda differenza minn gniedes oħra, beda jaħseb. Alla biss jaf x’ġara li għamel lil dan l-annimal inġenjuż jazzarda biex jibda proġett daqshekk żiemli, speċjalment peress li kien ntwera li fis-Serbja din l-okkupazzjoni sfortunata setgħet biss iġġiblekdisservizz. Ejja ngħidu li dan il-povrudimonju, ta’ vavu li kien, lanqas biss kien jaf li dan ix-xogħol mhuwiex profitabbli f’art twelidu, allura mhuwiex attribwit ma’ qlubija ċivika. Però, jibqa’ misteru għalxiex gendus għandu jaħseb, peress li hu majivvutax, la kien kunsillier, la kien maġistrat, la qatt ġie elett deputat f’xi għaqda baqrija, jew lanqas kien (dejjem jekk kien laħaq ċerta età) senatur. U kieku dan il-povru annimal qatt ħolom isir ministru tal-istat f’xi pajjiż baqri, kellu jkun jaf li bil-kuntrarju, kellu jipprattika kif jaħseb mill-inqas possibbli, bħal dawk il-ministri eċċellenti f’pajjiżi aktar henjin, għalkemm pajjiżna mhuwiex daqshekk fortunat f’dan l-aspett lanqas. Fl-aħħar minn l-aħħar, għalxiex għandu jimpurtana ir-raġuni għala gendus fis-Serbja għażel li jagħmel biċċa xogħol abbandunata min-nies? Barra minn hekk, jista’ jkun beda jaħseb biss minħabba xi istint naturali li kellu.

Allura x’tip ta’ gendus hu? Gendus ordinarju li għandu, bħalma tgħidilna iż-żuwologija; ras, ġisem, dirgħajn u riġlejn, bħal kull gendus ieħor; hu jiġbed il-karrettun, iħaxxex, jilgħaq il-melħ, jixtarr u jonħoq. Jismu Grejjeż.

Hekk ara, beda jaħseb. Ġurnata minnhom, sidu rabtu bil-madmad, lilu u lill-sieħbu Swejjed, għabba xi arbli misruqin fuq il-karrettun u ħadhom sar-raħal biex ibigħhom. Kważi mill-ewwel kif daħal fir-raħal, biegħ l-arbli u neħħa lill-Grejjeż u lil sieħbu minn mal-madmad, qabbad il-katina li torbothom mal-madmad, waddab qatta tiben quddiemhom, u telaq ġo dverna żgħira biex jiffriska ruħu b’xi ftit drinks. Kien hemm festival fir-raħal, allura kien hemm irġiel, nisa u tfal għaddejjin minn kull naħa. Swejjed, li kien magħruf mal-gniedes l-oħra bħala wieħed iblah mhux ħażin, ma kien iħares lejn xejn, minflok, kien jikkonċentra fl-ikel bis-serjetà kollha, kien jimla żaqqu, jinħoq xi ftit bit-tgawdija pura, u wara kien jistrieħ, jongħos u jixtarr. In-nies kollha li kienu għaddejjin, ma kinux jikkonċernawh. Qiegħed jongħos u jixtarr fil-paċi (ħasra mhuwiex bniedem, b’dawn il-predispożizzjonijiet kollha għal karriera siwja). Iżda Grejjeż, lanqas setgħa jieħu gidma waħda. B’għajnejh ħalliemin u bl-espressjoni mnikkta fuq wiċċu, wera eżatt malli tilmħu li huwa kien ħosbien, u li kien ħelu w impressjonabbli. Nies, Serbi, għaddejjin ħdejh, kburin bil-passat glorjuż tagħhom, b’isimhom, bin-nazzjoni tagħhom, u din il-kburija turi mill-imġieba ħarxa tagħhom u minn passithom. Grejjeż osserva dan kollu, u ruħu f’daqqa waħda ġiet ikkunsmatha mid-diqa u l-uġigħ, minħabba dan is-sens t’inġustizzja tremend, u ma setgħatx ma tirbħux emozzjoni f’daqqa daqshekk qawwija u b’saħħitha; hu naħaq imnikket, bid-dmugħ inixxi minn għajnejh. Bl-uġigħ kollu li kellu f’qalbu, Grejjeż beda jaħseb:

– Ta’ xiex huma kburin sidi u l-kompatrijotti tiegħu, is-Serbi? Għalxiex jgħollu rashom daqshekk ‘il fuq u jħarsu lejn niesi b’mod imkabbar u bid-disprezz? Huma kburin t’art twelidhom, kburin li d-destin ħenn għalihom u ppermettilhom jitwieldu hawnhekk fis-Serbja. Ommi wellditnihawn, fis-Serbja wkoll, u s-Serbja mhux biss art twelid, iżda hija wkoll art twelid missieri, bħalma l-antenati tiegħu, eżatt bħal tagħhom, kollha kemm huma, ġejjin minn din l-art Slava. Iżda, ħadd minnha l-gniedes ma qatt konna kburin biha, aħna konna biss kburin bil-kapaċitàli ngħabbu għat-telgħa; s’issa, qatt ma kien hawn gendus li qal lil xi gendus Ġermaniż: “Xi trid mingħandi, jien gendus Serb, art twelidi l-art kburija tas-Serbja, l-antenati tiegħi kollha twieldu hawnhekk, u hawn, f’din l-art, hawn l-oqbra ta’ missirijieti.” Allaħares qatt, qatt ma konna kburin ta’ dan kollu, qatt ma ġietna f’rasna, u huma kburin ta’ dan kollu. X’nies strambi!”

Imħasseb minn dan kollu, il-gendus imnikket, xejjer rasu , bil-qanpiena ddoqq m’għonqu u bil-madmad iqarqaċ. Swejjed fetaħ għajnejh lejn sieħbu u gireż:

– Hemm erġajt bi ħmerijietek! Kul, iblah, żid naqa’ xaħam, għandek il-kustilji ħerġin ‘il barra;  li kieku xi ħaġa tajba li taħseb, in-nies ma kinux iħalluha f’idejna l-gniedes. Żgur ma konniex inkunu daqshekk fortunati!

Grejjeż tħassar lil sieħbu, dawwar rasu minn lejh, u reġa għaddas rasu fi ħsibijietu.

– Huma kburin tal-passat glorjuż tagħhom. Huma għandhom l-Għalqa ta’ Kosovo tagħhom, il-Battalja ta’ Kosovo. Ħaġa kbira…l-antenati tiegħi ma kinux ġarrew il-karrettuni bl-ikel u bl-armamenti anki f’dawk iż-żminijiet? Li kieku ma kienx għalina, in-nies kien ikollhom iġorru kollox huma. Imbagħad hemm ukoll l-irvell kontra it-Torok. Ħaġa nobbli u grandjuża, iżda minn kien magħhom dak iż-żmien? Kienu dawn il-boloh b’imnieħerhomimxammar, li moħħhom biex jiffanfraw quddiemi, daqslikieku mertu tagħhom, li rvellaw? Ħu lil sidi bħala eżempju. Anki hu kburi u jiftaħar bl-irvell, speċjalment bil-fatt li l-bużnannu tiegħu miet fil-gwerra tal-liberazzjoni bħala eroj ta’ veru. U dan mertu ta’ sidi? Il-bużnannu tiegħu kellu d-dritt ikun kburi, mhux hu; iżda il-bużnannu tiegħu miet sabiex sidi, id-dixxendent tiegħu, setgħa jkun liberu. Allura hu liberu, u x’jagħmel bil-libertà tiegħu? Jisraq l-arbli ta’ ħaddieħor, joqgħod bilqiegħda fuq il-karrettun, u jien irrid niġbed kemm lilu u kemm l-arbli, sakemm ikun rieqed. Issa biegħ l-arbli, qed jixrob il-liker, ma jagħmel xejn u kburi bil-passat glorjuż tiegħu. U kemm minn l-antenati tiegħi ġew maqtula waqt l-irvell biex jitimgħu lill-ġellieda? U l-antenati tiegħi dak iż-żmien ma kinux jiġbdu l-armamenti, il-kanuni, l-ikel, u l-munizzjoni? Iżda aħna m’aħniex kburin bil-merti tagħhom għax aħna ma nbdilniex; aħna xorta nagħmlu dmirjietna illum, bħalma kienu jagħmlu l-antenati tagħna, bil-paċenzja u bil-kuxjenza.

Huma kburin bit-tbatijiet ta’ missirijiethom u ta’ ħames mitt sena fl-iskjavitù. Niesi soffrew matul ħajjitna, u anki issa bqajna nsoffru u għadna skjavi, iżda ma nwerżqux ħabba f’hekk. Jgħidu li t-Torok ħaqruhom, qatluhom, u ġerrħuhom; ħeq, l-antenati tiegħi ġew maqtula kemm mis-Serbi, kif ukoll mit-Torok, u mixwijin, u għaddew minn kull tip ta’ ħruxija.

Kburin bir-reliġjon tagħhom, iżda ma jemmnu f’xejn. Għalxiex ma nistgħux niġu aċċettati fost il-Kristjani? Ir-reliġjon tagħhom jgħid “La tisraqx” u hemm arah sidi, jisraq u jberbaq il-flus li għamel minn fuq is-serq għal fuq ix-xorb. Ir-reliġjon tagħhom jisħaq li għandek tħobb lil ġarek, iżda huma jagħmlu biss ħsarat lil xulxin. Għalihom, l-aqwa tal-irġiel, eżempju tal-virtù, huwa dak li ma jagħmilx ħsarat ovvjament, u ovvjament, ħadd ma jikkunsidra jsaqsi lil xi ħadd jagħmel xi ħapa tajba wkoll, apparti milli ma jagħmilx ħsarat. Daqshekk waqgħu fil-baxx li l-eżempji tagħhom tal-virtù ma jammontawx aktar minn oġġett bla użu li ma jagħmilx ħsara.

Il-gendusħa nifs fil-fond, u nifsu għolla t-trab mit-triq.

– Allura – kompla l-gendus bil-ħsibijiet mnikktin li kellu – F’dan il-każ, jien u familti m’aħniex aħjar minnhom kollha? Jien qatt ma qtilt lil ħadd, qatt m’għamilt malafami lil ħadd lanqas il-ħbieb, qatt ma sraqt xejn, qatt ma keċċejt lil ħadd mis-servizz pubbliku, m’għamiltx defiċit fit-teżor tal-istat, ma ddikjarajtx falliment falz, ma rbattx jew arrestajt nies innoċenti, qatt ma mort kontra l-prinċipji tiegħi tal-gniedes, qatt m’għamilt xhieda foloz, jien qatt ma kont ministru tal-istat u qatt m’għamilt ħsarat lill-pajjiż, u mhux talli qatt m’għamilt ħsara, talli ngħin lil dawk li jweġġgħuni. Ommi wellditni, u mill-ewwel, nies kattiviserquli l-ħalib t’ommi mingħandi. Alla almenu ħalaq il-ħaxix għalina l-gniedes, u mhux għall-bniedem, iżda jċaħduna minnu wkoll. Minbarra dak is-swat kollu, xorta nġorrulhom il-karrettuni, naħartulhoml-għelieqi tagħhom u nitimgħuhom il-ħobż. Iżda ħadd ma jammetti l-merti tagħna ta’ dak li nagħmlu f’art twelidna…

– Jew ħu s-sawm bħala eżempju; lill-bnedmin, ir-reliġjon tgħidilhomisumu fil-festi kollha, u lanqas biss għandhom il-ħila jissapporti ftit sawm, waqt li jien u niesi nsumu ħajjitna kollha, mindu konna għadna qed nixorbu l-ħalib ta’ sider ommna.

Il-gendus niżżel rasu bħallikieku kien inkwetat, imbagħad reġa’ tegħlaha, nefaħ bir-rabbja, u deher li xi ħaġa mportanti kienet ġejja lura lejh, tittormentah; f’daqqa waħda, gireż bil-ferħ:

– Oh, issa laqtitni – u kompla jaħseb, – bilfors huma kburin bid-drittijiet ċivili u bil-libertà li għandhom. Irrid npoġġi moħħi fuqha.

U kien qed jaħseb, jaħseb, imma ma setgħax jifhem.

– X’inhuma dawn id-drittijiet tagħhom? Jekk il-pulizija jġiegħluhom jivvutaw, huma jivvutaw, u hekk, nistgħu faċilment nigirżu: “Faaaa-vuuuur!” U jekk ma jordnawlhomx jivvutaw, lanqas biss jissograw jivvutaw, u jindaħlu fil-politika, eżatt bħalna. Fil-ħabs anki jekk ikunu kompletament innoċenti, jiġu msawwta. Almenu aħna nonħquu nxejrudenbna, u huma lanqas biss għandhom dak il-ftit ta’ kuraġġ ċiviku.

U f’dak il-mument, sidu ħareġ minn ġod-dverna. Fis-sakra, għajnejh imċajpra, igedwed xi kliem ma jinftiehemx, huwa serrep lejn il-karrettun.

– Ara, dan kif huwa dixxendent kburi, juża l-libertà li ġiet mirbuħa bid-demm tal-antenati tiegħu? Eżatt, sidi huwa xurban u ħalliel, iżda kif jużaw il-libertà tagħhom l-oħrajn? Biex jieqfu u jkunu kburin bil-passat u bil-metru tal-antenati tagħhom, li ikkontribwixu miegħu daqskemm ikkontribwixejt jien. U aħna l-gniedes, bqajna biżlin u ħaddiema utli, bħalma kienu l-antenati tagħna. Aħna gniedes imma xorta nistgħu nkunu kburin bix-xogħol bieżel u l-merti tagħna, illum.

Il-gendus ħa nifs fil-fond u prepara għonqu għall-madmad.

 

F’Belgrad, 1902.
Għall-Proġett “Radoje Domanović” tradotta bil-Malti minn Christianne Portelli, 2021.

01/05/2021  

Մի հասարակ սերբական եզի մտորումները

Տարատեսակ հրաշքներ են տեղի ունենում աշխարհում, և մեր երկիրը, ինչպես շատերն են ասում, այնքան լեփ-լեցուն է հրաշքներով, որ դրանք այլևս հրաշքի տպավորություն չեն թողնում։ Այստեղ կան այնպիսի մարդիկ, ովքեր, չնայած բարձր պաշտոններ են զբաղեցնում, ընդհանրապես չեն մտածում, ու որպեսզի հավասարակշռություն լինի, կամ, գուցե, այլ պատճառով, մի հասարական գյուղական եզ, որը ոչ մի բանով չի տարբերվում սերբական մյուս եզերից, սկսեց մտածել։ Աստված գիտի, թե ինչն էր ստիպել այս հանճարեղ կենդանուն հանդգնել նման ծանր ջանք գործադրել, հատկապես երբ Սերբիայում արդեն վաղուց համոզվել են, որ այս կործանարար զբաղմունքը կարող է միայն վնաս հասցնել։ Ուրեմն, կարող ենք ասել, որ այս խեղճ արարածը այնքան միամիտ էր, որ չգիտեր, որ այս զբաղմունքը իր հայրենիքում շահութաբեր չի համարվում, ուստի սխալ կլինի նրան վերագրել ինչ-որ քաղաքացիական խիզախություն։ Սակայն դեռ առեղծվածային է մնում այն, թե ինչու պետք է եզը մտածի, եթե նա ո՛չ ընտրող է, ո՛չ համայնքային խորհրդի անդամ, ո՛չ գյուղական ավագանի, ո՛չ էլ երբևէ պատգամավորի պաշտոն է զբաղեցրել որևէ եզային ժողովում, կամ էլ սենատորի (եթե արդեն հասել է այդ տարիքին): Եվ եթե խեղճը երբևէ երազել է դառնալ որևէ եզական երկրի նախարար, նա պետք է որ իմանար, որ այդ դեպքում, ընդհակառակը, պետք է մարզված լինել որքան հնարավոր է քիչ մտածելուն, ինչպես մի շարք համեմատաբար երջանիկ երկրների նախարարներն են անում, չնայած մեր երկրի բախտը այս առումով էլ չի բերել։ Եվ վերջում, մեզ ի՞նչ պետք է մտածել այն մասին, թե ինչու է Սերբիայում եզը մարդկանց կողմից լքված այս զբաղմունքը հանձն առել։ Հնարավոր է նաև, որ նրա այս արարքի հիմքում այդ կենդանու որևէ բնազդներից մեկն է ընկած։

Այսպիսով, ինպիսի՞ եզ էր դա։ Մի սովորական եզ, որը ինչպես կենդանաբանությունից ենք սովորել, ունի գլուխ, մարմին ու վերջույթներ, ինչպես մյուս բոլոր եզերը։ Նա սայլ է քաշում, խոտ է արածում, աղ է լպստում, որոճում է ու զռռում։ Նրա անունն է Սիվոնյա, կամ մոխրագույն եզ։

Ահա թե ինչպես ստացվեց, որ նա սկսեց մտածել։ Մի օր իր տերը սայլին լծեց իրեն ու իր ընկերոջը՝ սևուկ եզ Գալոնյային, սայլը բեռնեց գողացված տախտակներով և տարավ դրանք քաղաքում վաճառելու։ Քաղաք մտնելուց համարյա անմիջապես հետո նա վաճառեց տախտակները, ապա արձակեց Սիվոնյային ու իր ընկերոջը սայլից, ամրացրեց նրանց լծին կապող շղթան, նրանց դիմաց նետեց մի խուրձ սիմինդրի չորացած ցողուններ, և ուրախ-զվարթ քայլեց դեպի մոտակա պանդոկը մի քանի գավաթ խմիչքով իրեն պարգևատրելու համար։ Քաղաքում տոնախմբություն էր ընթանում, ուստի ամեն կողմից անցնում էին տղամարդիկ, կանայք ու երեխաներ։ Գալոնյան, որը մյուս եզերի շրջանում հայտնի էր որպես հիմար եզ, ոչ մի բանի ուշադրություն չէր դարձնում, փոխարենը՝ նա ամենայն լրջությամբ խորացավ իր ուտելիքի մեջ, կուշտ կերավ, մի երջանիկ զռռոց արձակեց, ապա պառկեց՝ անուշ-անուշ նիրհելով ու որոճալով։ Անցորդներից ոչ մեկը նրան չէր հետաքրքրում։ Նա իր համար հանգիստ նիրհում էր ու որոճում (շատ ափսոս, որ նա մարդ չէր, չէ՞ որ, հաջողված կարիերա կերտելու բոլոր նախապայմանները նրա մոտ առկա էին): Բայց Սիվոնյան մի փոքր անգամ չկարողացավ ուտել։ Նրա երազկոտ աչքերն ու դեմքի տխուր արտահայտությունը միանգամից հուշում էին, որ նա մտածող է, զգայուն ու նուրբ մի արարած։ Նրա կողքով անցնում էին սերբերը՝ մարդիկ, ովքեր հպարտանում էին իրենց փառահեղ անցյալով, իրենց անունով ու ազգությամբ, ու այս հպարտությունը արտացոլվում էր նրանց խիստ վարքագծում ու քայլելաձևում։ Սիվոնյան նայում էր այս ամենին, և նրա հոգին հանկարծ պարուրվեց ցավով ու վշտով՝ տեսնելով այս հսկայական անարդարությունները։ Այդ զգացողություններն այնքան ուժեղ, հանկարծակի ու հզոր էին, որ նա այլևս չկարողացավ դիմադրել դրանց և մի տխուր ու ցավագին բառաչոց արձակեց, իսկ աչքրեը լցվեցին արցունքներով։ Եվ այդ խորը ցավն էլ դրդեց Սիվոնյային մտածել․

– Ինչո՞վ են իմ տերն ու իր հայրենակիցները՝ սերբերը, այսքան հպարտ։ Ինչի՞ համար են նրանք իրենց գլուխներն այդքան բարձր պահում ու իմ ցեղին վերաբերում գոռոզությամբ ու արհամարհանքով։ Նրանք հպարտ են իրենց հայրենիքով, հպարտ են, որ բախտը շռայլ է գտնվել նրանց հանդեպ, ու նրանք ծնվել են այստեղ՝ Սերբիայում։ Իմ մայրն էլ է ինձ այստեղ՝ Սերբիայում, ծնունդ տվել, և Սերբիան միայն իմ հայրենիքը չէ, իմ հոր հայրենիքն էլ է, և իմ նախնիները նույնպես, ինչպես նրանցը, բոլորը միասին հին Սլավոնական հայրենիքից եկել են այս հողերը բնակեցնելու։ Սակայն մեզնից դեռ ոչ մի եզ չի հպարտացել դրանով, մենք միայն հպարտացել ենք նրանով, որ ունակ ենք սարը բարձրացնել չափազանց ծանր բեռներ։ Մինչ այսօր ոչ մի եզ որևէ այլ գերմանացի եզի դեռ չի ասել․ «Օ, ի՞նչ ես ասում, ես սերբ եզ եմ, իմ հայրենիքը փառավոր Սերբիան է, իմ բոլոր նախնիները այստեղից են ծնունդ առել, նույնիսկ իմ նախահայրերի գերեզմաններն են այստեղ՝ այս հողում»։ Աստված ի՛մ, մենք երբեք չենք հպարտացել այս ամենով, նույնիսկ մեր մտքով էլ չի անցել դա անել, իսկ նրանք հպարտանում են դրանով։ Տարօրինակ մարդիկ են։

Այս մտքերով տարված եզը տխրությամբ տարուբերեց գլուխը, որից նրա վզի զանգը զրնգաց, իսկ սայլը ճռռաց։ Գալոնյան բացեց աչքերը, նայեց ընկերոջը ու բառաչեց․

— Էլի դու քո անմտություններով ես տարված։ Կեր, հիմա՛ր, մի քիչ քաշ հավաքիր, տե՛ս, թե ոնց են կողոսկրերդ արդեն դուրս ցցվել։ Եթե մտածելը լավ բան լիներ, մարդիկ չէին թողնի, որ մենք՝ եզներս, դա անենք։ Մենք նման բախտի երբեք չէինք արժանանա։

Սիվոնյան ափսոսանքով նայեց ընկերոջը, գլուխը թեքեց նրանից ու կրկին խուրասուզվեց իր մտքերի մեջ։

– Հպարտանում են իրենց փառահեղ անցյալով․ իրենք Կոսովոյի դաշտ ունեն, Կոսովոյի ճակատամարտ են տեսել։ Զարմացրին։ Չէ որ մեր նախնիները նունիսկ դրանից առաջ էլ զորքի համար սնունդ ու զինամթերք են սայլերով քարշ տվել։ Եթե մենք չլինեինք, մարդիկ ստիպված կլինեին դա ինքնուրույն անել։ Հետո թուրքերի դեմ ապստամբությունը տեղի ունեցավ։ Հզոր ու վեհանձն քայլ էր, բայց ո՞վ էր այնտեղ այդ ժամանակ։ Մի՞թե այս քիթները ցից պահած հիմարներն էին, ովքեր հպարտ-հպարտ քայլում են դիմացովս, կարծես թե, իրենք էին այդ ապստամբությունը բարձրացնողները եղել։ Ահա, օրինակներից մեկն էլ իմ տերն է։ Նա նույնպես այդ հպարտներից մեկն է ու պարծենում է այդ ապստամբությամբ, ու հատկապես այն փաստով, որ իր նախապապն էլ է զոհվել ազատության համար մղվող այդ ճակատամարտում՝ որպես իսկական հերոս։ Բայց նա՞ պետք է դրանով հպարտանա։ Նրա նախապապն ունի իրավունք դրանով հպարտանալու, բայց ոչ նա։ Իր նախապապը զոհվել է, որպեսզի իր ժառանգը՝ իմ տերը, կարողանա ազատ երկրում ապրել։ Իսկ հիմա նա ազատ է ու ինչի՞ համար է օգտագործում իր ազատությունը։ Նա գողանում է ուրիշների տախտակները, նստում է սայլին, և ես պետք է քարշ տամ հա՛մ նրան, հա՛մ էլ տախտակները, իսկ նա այդ ընթացքում իր հանգիստ քունը վայելի սայլի վրա։ Իսկ հիմա նա վաճառել է տախտակները, լիկյոր է խմում ու ոչ մի օգտակար բանով չի զբաղվում, բայց հպարտ է իր փառավոր անցյալով։ Իմ նախնիներից քանի՜ քանիսն են այդպես զոհվել աբստամբության ժամանակ, երբ զորքի համար ուտելիք էին տանում։ Մի՞թե իմ նախնիները այդ ժամանակ պատերազմի դաշտ քարշ չեն տվել զենքեր, թնդանոթներ, սննդամթերք, փամփուշտներ։ Եվ ինչպես տեսնում եք մենք նրանց արածներով չենք պարծենում, մենք չենք փոխվել։ Մենք մինչ այսօր էլ մեր պարտականություններն ենք կատարում, ճիշտ այն նույն համբերատարությամբ ու բարեխղճությամբ, ինչպես մեր նախնիներն են արել։

Նրանք հպարտանում են իրենց նախնիների տանջանքներով և հինգ հարյուր տարի ստրկության մեջ ապրած լինելու փաստով։ Իմ ցեղը իր ողջ գոյության ընթացքում է տանջանքներ կրել, և նույնիսկ այսօր էլ մենք դեռ տառապանքների ու ստրկության մեջ ենք, և չնայած դրան, մենք այդ մասին չենք բղավում մեր ամբողջ ձայնով։ Նրանք ասում են, որ թուրքերը տանջել, կոտորել ու ջարդել են իրենց։ Իսկ իմ նախնիները և՛ թուրքերի կողմից են ջարդվել, և՛ սերբերի։ Նրանք մեզ տապակել են և էլ ինչ տանջանքների ասես, որ չեն ենթարկել։

Նրանք հպարտ են իրենց կրոնով, սակայն ոչնչի չեն հավատում։ Ո՞րն է իմ ու իմ ժողովրդի մեղքը, որ քրիստոնյաները մեզ չեն ընդունում։ Նրանց կրոնական պատվիրաններից մեկն ասում է՝ «Մի գողացիր», իսկ ահա իմ տերը, գողացել է, վաճառել է ու այդ գողացված ապրանքի վաճառքի փողով նստած խմում է։ Նրանց կրոնն ասում է իրենց, որ սիրեն հարևանին, սակայն նրանք իրար միայն վնաս են պատճառում։ Նրանց համար ամենալավ մարդը, առաքինության տիպարը նա է, ով ոչ մի վնաս չի պատճառում։ Եվ, իհարկե, ոչ ոք ոչ ոքի չի էլ խնդրում ինչ-որ լավ բան անել, միայն թե, վատը չանեն։ Ահա, թե ինչ ցածր մակարդակի է հասել նրանց առաքինության մարմնավորումը՝ հավասարվելով մի ինչ-որ անպետ իրի, որը ոչ մի վնաս չի տալիս։

Եզը խորը հոգոց հանեց, և նրա հառաչանքից փողոցում փոշի բարձրացավ։

– Այսպիսով, – շարունակեց եզը իր տխուր մտքերը, – այս դեպքում, ես ու իմ ցեղը սրանցից յուրաքանչյուրից ավելի լավը չե՞նք։ Ես երբեք ոչ ոքի չեմ սպանել, չեմ անարգել, ոչինչ չեմ գողացել, անմեղ մարդուն իր հասարակական ծառայությունից չեմ հեռացրել, պետական գանձարանում պակասորդ չեմ առաջացրել, կեղծ սնանկություն չեմ հայտարարել, երբեք չեմ կալանավորել ու ձերբակալել անմեղ մարդկանց, երբեք իմ ընկերներին չեմ զրպարտել։ Երբեք իմ եզային սկզբունքներին դեմ չեմ գնացել, երբեք կեղծ վկայություններ չեմ տվել, երբեք նախարար չեմ եղել, ու պետությանը երբեք ոչ մի վնաս չեմ հասցրել։ Եվ ոչ միայն ոչ մի վնաս չեմ հասցրել, այլ ընդհակառակը՝ նույնիսկ օգնել եմ նրանց, ովքեր ինձ են վնասել։ Հենց իմ մայրը ինձ կյանք է տվել, չար մարդիկ միանգամից խլել են մորս կաթը ինձնից։ Աստված մեզ համար, գոնե, խոտ էր ստեղծել, որը, ճիշտ է, մարդկանց համար չէր նախատեսված, բայց նրանք նույնիսկ դրանից են մեզ զրկել։ Ու չնայած այդ ողջ տանջանքներին, մենք քարշ ենք տալիս նրանց սայլերը, հերկում ենք նրանց հողերը ու նրանց հացով ենք ապահովում։ Բայց, միևնույն է, ոչ ոք չի ընդունում այն արժանիքները, որոնք մենք ծառայեցնում ենք մեր հայրենիքին։

– Կամ, օրինակ, վերցնենք պաս պահելը։ Կրոնը մարդկանց ասում է, որ նրանք պետք է հետևեն պաս պահելու բոլոր շրջաններին, իսկ նրանք նույնիսկ չեն ուզում դիմանալ պաս պահելու այդ կարճատև փուլին, մինչդեռ ես և իմ ժողովուրդը մեր ողջ կյանքի ընթացքում ենք պաս պահում, սկսած այն պահից, երբ մենք կտրվում ենք մայրական կաթից։

Եզը գլուխը վշտացած կախեց, ապա կրկին բարձրացրեց, զայրացած փնչացրեց և կարծես, ինչ-որ կարևոր բան հիշելով, որը նրան չարչարում էր, հանկարծ աշխուժորեն բառաչեց։

– Ա՜, հիմա հասկացա, պետք է որ այդպես լինի, – և նա շարունակեց մտածելը, – ահա, թե ինչումն է բանը․ նրանք հպարտանում են իրենց ազատությամբ ու քաղաքացիական իրավունքներով։ Ես պետք է դրա շուրջ լրջորեն մտածեմ։

Եվ նա մտածեց, մտածեց, բայց այդպես էլ չկարողացավ գլուխ հանել։

– Ի՞նչ իրավունքներ են դրանք։ Երբ ոստիկանությունը նրանց կարգադրում է քվեարկել, նրանք քվեարկում են, բայց այդ նույն հեշտությամբ, մենք էլ ենք կարողանում բառաչել․ «Հաաա-աա-մաա՜ր»։ Եվ եթե նրանց չեն կարգադրում, նրանք չեն համարձակվի ընտրել, ոչ էլ նույնիսկ կհանդգնեն հետաքրքրվել քաղաքականությամբ, ինչպես մենք։ Նրանք նաև բանտում են տանջանքների ենթարկվում, նույնիսկ երբ լիովին անմեղ են։ Մենք, գոնե, կարողանում ենք բառաչել ու թափահարել մեր պոչերը, նրանք, նույնիսկ, այդ փոքր խիզախությունը չեն կարող դրսևորել։

Հենց այդ մտքերի վրա էր եզը, երբ նրա տերը դուրս եկավ պանդոկից։ Հարբած, երերալով, աղոտ տեսողությամբ, ու ինչ-որ անհասկանալի բառեր դես ու դեն մռթմռթալով, նա շարժվեց դեպի սայլը։

– Հապա՜ մի այստեղ նայեք, ահա, թե ինչպես է այս հպարտ ժառանգը օգտագործում իր ազատությունը, որը վաստակել է իր նախնիների արյան գնով։ Ճիշտ է, իմ տերը հարբեցող է ու գող, բայց ինչպե՞ս են մյուսները օգտագործում այդ ազատությունը։ Պարզապես պարապուրդի մատնվելով և անցյալով ու իրենց նախնիների արժանիքներով պարծենալով․ այն արժանիքներով, որոնցում նրանց մատն այնքանով է խառը, որքանով որ իմը։ Եվ որպես եզներ, մենք մնացել ենք նույնչափ աշխատասեր ու օգտակար աշխատուժ, որքան որ մեր նախնիներն են եղել։ Մենք եզներ ենք, բայց մենք, միևնույնն է, հպարտանում ենք մեր ծանր աշխատանքով ու այսօրվա ունեցած արժանիքներով։

Եզը խորը հառաչեց ու պատրաստեց իր պարանոց լծվելու համար։

 

Բելգրադում, 1902։
«Ռադոյե Դոմանովիչ» ծրագրի համար, թարգմանեց Տաթևիկ Չուխուրյանը, 2021։

20/04/2021  

Ýolbaşçy (3/3)

(geçen sahypa)

Şeýlelik bilen ýene bir gün geçdi we şol bir üstünlik bilen has köp gün geçdi. Örän möhüm zat bolmady, diňe ownuk-uşak hadysalar boldy: araçäklere we garaguş gyrymsy agaçlaryna garşy çişdiler; tikenlere basdylar; birnäçe elleri we aýaklary döwüldi; käbirleriniň kellesine urgy boldy. Emma bu azaplaryň hemmesi çydadylar. Birnäçe garry ýolda öli bolup galdy. „Öýde galan bolsalar-da, ýolda ýatmazdylar!“ Diýip metbugat wekilleri beýlekileri dowam etdirmäge çagyrdylar. Bir-iki ýaş aralygyndaky birnäçe kiçi çagalar hem heläk boldy. Ene-atalar ýürek agyrylaryny stoiki taýdan basyp ýatyrdylar, sebäbi bu Hudaýyň islegi. “Çagalar näçe kiçi bolsa, hasrat az bolýar. Ýaş bolansoň hasrat az bolýar. Ene-atalara durmuşa çykmak ýaşyna ýetenlerinde çagalaryny hiç wagt ýitirmesin. Çagalar şeýle niýetli bolsa, ir ölenleri has gowudyr. Onda hasrat beýle uly däl!” wekil olara ýene teselli berdi. Käbiri kellelerine örtülen matalar we gögermelerine sowuk basdyrmalar goýýarlar. Beýlekiler bolsa ellerini gysýardylar. Hemmesini ýyrtyp, kesdiler. Egin-eşikleri asyldy, ýöne şonda-da bagty öňe iteklediler. Bularyň hemmesini açlyk bilen doýmadyk bolsalar, bularyň hemmesini götermek has aňsat bolardy. Emma dowam etmeli boldular.

Bir gün has möhüm bir zat boldy.

Birden gaty uly we çuň, gaýaly jülge peýda boldy – hakyky çukur.Eňňit şeýle bir dikdi welin, öňe ädim ätmäge het edip bilmediler. Iň batyrlaram gysga durup, ýolbaşçynyň ýüzüne seretdiler. Başyny aşak egip, gözlerini gamaşdyryp, batyrgaýlyk bilen öňe ädim ätdi, hasasyny öňe, saga, soň çepe, häsiýetli görnüşde kakdy. Köpler munuň hemmesiniň özüni has abraýly görýändigini aýtdy. Ol hiç kime seretmedi, ne-de bir zat aýtmady. Çökgünlige ýakynlaşdygyça ýüzlerinde aňlatma ýa-da gorky yzy ýokdy. Toparyň galanlary onuň arkasynda durdular. Iň batyrgaý adamlar-da ölüm ýaly reňkli boldular, ýöne hiç kim batyr, paýhasly ýolbaşçyny durdurmaga het edip bilmedi.Ýolbaşçy, toparyň iň batyr adamlary bilen gurşalan ýoldady, ýöne beýlekileri gorkuzmazlyk üçin öz pikirini aýtmady.Ýene iki ädim ätdi we gyrada duran Aljyraňly gorky we açyk gözler bilen hemmesi oňa serediň. Iň batyrgaý adamlar, bir gezek, iki gezek ädimläp, jülgä çümüp gideninde, tertip-düzgüni bozmagy aňladýan bolsa-da, ýolbaşçyny saklamak isleýärdiler. Aljyraňňylyk, aglamak, gykylyk boldy; Gorky ýeňdi. Käbirleri gaçyp başladylar.

– Saklanyň, doganlar! Näme howlukdyrýar? Bu sözüňi berjaý etmegiň usulymy? Bu akylly adama eýermeli, sebäbi näme edýändigini bilýär. Özüni heläk etmek üçin däli bolardy. Ondan soň, Bu iň uly we belki iň soňky howp, iň soňky päsgelçilikdir. Kim bilýär? Belki, bu jülgäniň beýleki tarapynda Hudaýyň biziň üçin göz öňünde tutan ajaýyp, hasylly topragyny taparys. Öňe! Gurbanlyk bolmasa, hiç ýere gitmeris! – metbugat sekretarynyň beren sözleri şeýledi, ol hem iki ädim öňe gitdi we jülgede ýitdi. Iň batyrlar ony yzarlady, soň hemmeler içeri girdi.

Bu ägirt jülgäniň dik eňňidinde aglamak, iňňildemek, ýykylmak, nalamak köp boldy. Hiç kim hiç haçan diri çykmajakdygyna, has az zyýanly we bir bölekde çykjakdygyna ant içerdi, ýöne adamlaryň ömri kyn. Ýolbaşçy adatdan daşary şowsuzlyk boldy. Zeper ýetmezligi üçin ýykylanda gyrymsy agaçlara asyldy. Özüni bir ýere jemläp, çykmagy başardy.

Aşakda iňňildäp aglaýarkalar, hereketsiz, gaharly dymdy. Urlan we gaharlanan birnäçe adam oňa näletläp başlady, ýöne muňa gulak asmady.

Bagtymyza, ýykylanda bir gyrymsy agaja ýa-da agaja ýapyşyp bilýänler, çykmak üçin güýçli synanyşyp başladylar. Käbirleri kellelerini ýaryp, ýüzlerinden gan akýardy. Ýolbaşçysyna başga hiç kim ýokdy. Olaryň hemmesi birden oňa gözlerini gamaşdyryp, iňňildediler, ýöne başyny galdyrmady. Ol dymdy we hakyky akyldaryň şöhlelendiriji duruşyny kabul etdi!

Birneme wagt geçdi. Syýahatçylaryň sany barha azalýardy. Her gün zyýan çekdiler. Käbirleri topardan çykyp, yza gaýdyp geldiler.

Başlan köp sanly adamyň diňe ýigrimi töweregi galypdy. Olaryň keýpsiz, halys ýüzi umytsyzlygyň, şübhelenmegiň, ýadawlygyň we açlygyň alamatlaryny görkezýärdi, ýöne hiç kim bir söz aýtmady. Ýolbaşçy ýaly dymdylar, bile oturdylar. Hatda ruhdan düşen metbugat sekretary-da umytsyz başyny ýaýkady. Bu ýol hakykatdanam kyn boldy.

Olaryň sany diňe on bolýança azalýardy. Umytsyz ýüzler bilen diňe gürleşmegiň ýerine iňňildäp, zeýrenýärdiler.

Erkeklere garanyňda maýyp ýalydy. Käbirleri taýakda, Käbirleri ellerini boýnuna daňylan gysgyçlarda tutdular. Olaryň ellerinde köp sanly sargy we basdyrma bardy. Täze gurban bermek isleseler-de, bedenlerinde täze ýaralara ýer ýok diýen ýaly edip bilmediler.

Olaryň arasynda iň güýçli we batyr adamlarda imany we umydyny ýitiripdi, ýöne şonda-da has uzak göreşdiler; Ýagny, nähilidir bir usul bilen köp zähmet çekip, zeýrenip, agyrydan gorkdular. Yza gaýdyp bilmeseler başga näme edip bilerdiler? Şunça gurban we indi syýahatdan ýüz öwürmek üçin?

Garaňky düşdi. Çeňňeklere çümüp, birden ýolbaşçynyň indi ýokdugyny gördüler. Ýene bir ädim we oaryň hemmesi başga bir jülge çümdüler.

– Aý aýagym! Wah elim! – diýişip iňňildäp. Bir gowşak ses hatda mynasyp ýolbaşçyny näletledi, ýöne dymdy.

Gün doganda, saýlanan günündäki ýaly ýolbaşçy oturdy. Daş keşbinde iň az üýtgeşiklik bolmady.

Metbugat sekretary jülgeden çykdy, yzyndan ýene iki adam geldi. Düzülen we ganly, näçesiniň galandygyny görmek üçin yzyna öwrüldiler, ýöne ýeke-täk adamlardy. Ölüm gorkusy we umytsyzlyk olaryň ýüreklerini doldurdy. Sebit näbelli, depe, gaýaly – hiç ýerde ýol ýok. Iki gün, öň bir ýoldan geçip, ony yzda galdyrdylar. Ýolbaşçy olary şeýle alyp bardy.

Bu elhenç syýahatda ölen köp dostlary we garyndaşlary hakda pikir etdiler. Maýyp ellerindäki agyrydan has güýçli hasrat olary ýeňdi. Öz heläkçiligine öz gözleri bilen şaýat boldular.

Metbugat sekretary ýolbaşçynyň ýanyna baryp, agyrydan, umytsyzlykdan we ajydan doly ýadaw, titreýän ses bilen gürläp başlady.

– Indi nirä barýarys?

Ýolbaşçy dymdy.

– Bizi nirä alyp barýarsyňyz we nirä getirdiňiz? Özümizi we maşgalalarymyzy seniň eliňe berdik we öýsüz-öwzarsyz toprakdaky harabalykdan halas bolup bileris diýip umyt edip, öýlerimizi we ata-babalarymyzyň mazarlaryny terk etdik. Ýöne sen bizi has erbet ýagdaýda ýok etdiň. Arkaňyzda iki ýüz maşgala bardy, indi näçeräkdigine serediň!

– Hemmeler bu ýerde däl diýjek bolýarsyňyzmy? – başyny galdyrman ýolbaşçy  sesini çykardy

– Şeýle soragy nädip berip bilersiňiz? Serediň we görüň! Bu betbagt syýahatda näçeräk galandygymyzy hasaplaň! Biziň keşbimize serediň! Munuň ýaly maýyp bolmakdan öleniň gowy bolardy.

– Men saňa seredip bilemok!

– Näme üçin beýle däl?

– Men kör.

Öli dymyşlyk.

– Syýahat wagtynda gözüňizi ýitirdiňizmi?

– Men kör bolup doguldym!

Üçüsi umytsyzlyk bilen kellelerini asdylar.Güýz şemaly daglaryň üstünden güýçli öwüsdi we gurap giden ýapraklary aşak inderdi. Depeleriň üstünde duman bolup, gargalaryň ganatlary sowuk, dumanly howada uçup gitdi. Uzakdan bir ses çykdy. Gün bulutlaryň aňyrsynda gizlenip, has uzaklara aýlanýardy.

Üçüsi gaty gorkunç ýagdaýda biri-birine seretdiler.

– Indi nirä gidip bileris? – birigaty gürledi.

– Bilmeýäris!

 

Belgradda, 1901.
“Radoýe Domanowiç” taslamasy üçin Serdar Rejepaew tarapyndan terjime edildi, 2021.

18/04/2021  

Ýolbaşçy (2/3)

(geçen sahypa)

Ertesi gün uzak ýola gitmäge batyrgaý bolanlaryň hemmesi ýygnandy. Bellenen ýere iki ýüzden gowrak maşgala geldi. Köne jaýa seretmek üçin diňe az sanlysy öýde galdy.

Ajy betbagtlygyň doglan we ata-babalarynyň mazarlaryny goýan topragyny terk etmäge mejbur bolan bu betbagt adamlara seretmek hakykatdanam gynandyryjydy. Ýüzleri keýpsiz we güne ýanýardy. Uzak zähmet çeken ýyllaryň görgülileri olara täsirini görkezdi we görgüleriň we ajy umytsyzlygyň suratyny berdi. Bu bir şol pursatda ilkinji umyt ummasyz göründi – hökman küýsemek bilen garyşdy. Umytsyz dem alýan we erbet sözleriň howasy bilen başyny ýaýkadýan az sanly garrylaryň gyrmyzy ýüzünden gözýaş döküldi. Olar has gowy watan gözlemegiň ýerine bu gaýalaryň arasynda ölüp biler ýaly, has uzak wagtlap şol ýerde galmak islärdiler. Aýallaryň köpüsi gaty agladylar we mazarlaryny terk edip ölen ýakynlary bilen hoşlaşdylar. Erkekler batyrgaý öňden ýöreýän goragçy topar düzmäge synanyşýardylar we gygyrýardylar: – Bolýar, bu gargalan toprakda açlyk çekip, bu ýerlerde ýaşamak isleýärsiňizmi? – Aslynda, iň gowusy, näletlenen sebiti we mümkin boldugyça garyplary özleri bilen alyp gitmegi gowy görerdiler.

Adamlaryň köpüsinde bolşy ýaly adaty ses we gykylyk boldy. Erkeklerem, aýallaram rahat däldi. Çagalar ejeleriniň arkasyndaky beşikde gygyrýardylar. Hatda mallaram birneme biynjalyk boldular. Bu ýerde gaty köp mal, bir göle, soňam köne halylary, sumkalary we hatda iki halta ýük eýeriniň üstüne ýükleýän, kellesi we semiz aýakly arkaýyn, gyrymsy at ýokdy, garyp haýwan siňip gitdi. Şeýle-de bolsa, wagtal-wagtal durup, kösenýänlere goňşy bolmagy başardy. Beýlekiler çeşmeleriň üstüne ýükleýärdiler; Çagalar itlere kakýardylar. Gepleşmek, gygyrmak, näletlemek, aglamak, üýrmek, gorkmak – bularyň hemmesi köpeldi. Hatda eşek hem birnäçe gezek dyrmaşdy. Emma ýolbaşçy bir söz aýtmady, edil ähli iş onuň işi däl ýaly. Hakyky akylly adam!

Ol diňe kellesini aşak egip, sessiz-üýnsüz oturdy. Indi bolsa ýere tüýküriň; bularyň hemmesi boldy. Bu bir geň gylyk-häsiýet sebäpli meşhurlygy şeýle bir artdy welin, hemmeleriň aýdyşy ýaly otdan we suwdan geçerdi. Aşakdaky gepleşikleri diňlemek mümkin:

– Şeýle adamy tapanymyza begenmeli. Biz onsuz öňe giden bolsak, Hudaý saklasyn! Biz heläk bolardyk. Hakyky akly bar, saňa aýdýaryn! Ol dymýar. Ol entek bir sözem gürlemedi! – diýip, birine hormat we buýsanç bilen seredýär.

– Ol näme diýmeli? Kim köp gürlese, kän pikir edenok. Akylly adam, elbetde diňe pikirlenýär we hiç zat diýmeýär – diýip, başga birini goşdy we özi hem ýolbaşçysyna haýran galmak bilen seretdi.

– Köp adamy alyp barmak aňsat däl! Pikirlerini ýygnamaly, sebäbi elinde uly iş bar – diýip, ýene birinjisi aýtdy.

Başlamagyň wagty geldi. Muňa garamazdan, başga biriniň pikirini üýtgedip, özleri bilen geljekdigini ýa-da gelmejekdigini bilmek üçin biraz garaşdylar, ýöne hiç kim gelmänsoň, olar uzak durup bilmediler.

– Biz gitmeli dälmi? – diýip soradylar.

Ol bir söz aýtman ýerinden turdy.

Ýolbaşçy, ýüzüni gaşap, başyny aşak egip, taýagyny abraýly ýagdaýda silkip, birnäçe ädim ätdi. Adamlar onuň arkasyndan geçdi we birnäçe gezek gygyrdy: “Ýaşasyn ýolbaşçymyz”! Ýene birnäçe ädim ätdi we obaň medeniýet öýüniň öňündäki diwara çümdi. Elbetde, ol saklandy. Şonuň üçin topar hem saklandy. Soňra ýolbaşçy birneme yza çekildi we hasasyny haýat bilen birnäçe gezek çitdi.

– Näme etmegimizi isleýärsiňiz? – diýip soradylar.

Ol hiç zat diýmedi.

– Näme etmeli? Çit ýykyň! Bu biziň etmeli zadymyz! Özüniň hasasy bilen bize näme etmelidigini görkezmeli dälmi? – diýip, ýolbaşçynyň töwereginde duranlar gygyrdy.

– Derweze bar! Derweze bar! – diýip gygyrdy we garşysynda duran derwezäni görkezdi.

– Huş, ümsüm, çagalar!

– Hudaý bize kömek et, näme bolýar? – birnäçe aýal gorkunjundan huşundan gitdiler .

– Söz däl! Näme etmelidigini bilýär. Çit ýykyň!

Derrew haýat hiç wagt ýok ýaly aşak düşdi.

Çitden geçdiler.

Ýolbaşçy ullakan tikenli gyrymsylyga ylgap gelip, saklananda ýüz ädim ätmedi. Uly kynçylyk bilen özüni çekip bildi, soň bolsa hasasyny ähli tarapa kakyp başlady. Hiç kim çişmedi.

– Indi näme boldy? – yzdakylar gygyrdy.

– Tiken gyrymyny kesiň!

– Tiken gyrymsylaryny alyň, ýol bar Ol ýerde! – diýip gygyrdy. Çagalar we hatda arkadaky köp adamlar hem:

– Ýol bar! ! Ýol bar! –diýip gahar-gazap bilen ýolbaşçynyň töweregindäkileri masgaralady. – We kör adamlar onuň nirä alyp barýandygyny nädip bileris? Her kim sargyt berip bilmez. Ýolbaşçy iň gowy we iň göni ýoly bilýär. Tiken gyrymsylygyny kes!

Ýoly arassalamak üçin içeri girdiler.

– Wah, – diýip, eli tiken bilen ýapyşan biri we ýüzüne garaguş şahasy degen biri aglady.

– Doganlar, biderek zat bolup bilmersiňiz. Üstünlik gazanmak üçin özüňizi birneme süzmeli bolarsyňyz – diýip, topardaky iň batyr jogap berdi.

Köp zähmetden soň gyrymsy agaçdan geçdiler we öňe gitdiler.

Az salym ýöränlerinden soň, bir topar bir üýşmeleňe duş geldiler. Bular hem gapdala taşlandy. Soň bolsa dowam etdiler.

Ilkinji günde gaty az ýer örtüldi, sebäbi birnäçe meňzeş päsgelçilikleri ýeňip geçmeli boldular. Bularyň hemmesi az iýmitiň üstünde, sebäbi käbirleri diňe guradylan çörek we azajyk peýnir getiripdi, beýlekileriň açlygyny kanagatlandyrmak üçin diňe çörek bardy. Käbirlerinde asla hiç zat ýokdy. Bagtymyza, tomus paslydy, şonuň üçin bu ýerde miweli agaç tapdylar. Uly howp abanmady we heläkçilik hem bolmady. Şeýlelik bilen, birinji gün olaryň arkasynda diňe kiçijik bir uzynlyk bar bolsa-da, özlerini gaty ýadatdylar. Elbetde, şeýle uly işde aşakdaky wakalary ownuk-uşak hasaplamaly: bir aýalyň çep gözüne çygly mata bilen örtülen tiken; bir çaga aýagyny agaja urdy, şonuň üçin ol çaşdy we agsady; bir garry gara gyrymsy agajyň üstünden ýykyldy we topugyna sepdi; üstüne  sogan goýlandan soň, adam agyrylara batyrgaýlyk bilen çydady we hasasyna bil baglap, başda duran ýolbaşçynyň arkasynda batyrgaý öňe gitdi. Dogrusyny aýtsam, birnäçe adam gojanyň topugynyň üstünde ýalan sözleýändigini, diňe özüniň bardygyny aýtdy,yza gaýdyp gelmek isleýänligi üçin özüni görkezýär.) Tizara, goltugynda tiken ýa-da dyrnagy bolmadyklar az boldy. Erkekler muňa gahrymanlyk bilen çydadylar, aýallar giden sagadyny näletlediler we çagalar agladylar, sebäbi bu zähmetiň hemmesine düşünmediler we ahyry köp sylaglanar.

Her kimiň bagty we şatlygy üçin ýolbaşçydan asla hiç zat bolmadyk ýaly hereketler dowam etdi. Dogrusyny aýtsak, hakykaty aýtsak, ol gaty goralypdy, ýöne şonda-da adam bagtlydy.

Ilkinji gijeki düşelgede hemmeler doga etdiler we günüň syýahatynyň üstünlikli geçendigi we ýolbaşçynyň başyna hiç zat, hatda azajyk betbagtlyk hem ýetmändigi üçin Hudaýa şükür etdiler. Soň iň batyr erkekleriň biri gürläp başlady. Ýüzüni gara gyrymsy agaç gyrpdy, ýöne oňa üns bermedi.

– Doganlar, – diýip başlady. – Bir günlük syýahat üstünlikli yzymyzda, Hudaýa şükür. Easy ýol aňsat däl, ýöne çydamaly bolýarys, sebäbi bu kyn ýoluň bagta eltjekdigini hemmämiz bilýäris. Gudratygüýçli Hudaý ýolbaşçymyzy bize üstünlikli alyp barmagy üçin islendik zyýandan gorasyn.

– Ertir şu günki ýaly bolsa, başga gözümi ýitirerin! – aýallaryň biri gaharly aýtdy.

– Wah, aýagym! – garry aýalyň aýdanlaryndan tolgunyp aglady.

Çagalar aglaýardylar we aglaýardylar, enelere sözçiniň eşidilmegi üçin olary dymdyrmak kyn boldy.

– Hawa, başga gözüňi ýitirersiň – diýip, gaharly çykdy-da, ikisini hem ýitirip bilersiň! Bir aýalyň şeýle uly sebäp üçin gözüni ýitirmegi uly betbagtlyk däl. Özüňden utanmaly! Çagalaryňyzyň abadançylygy hakda hiç wagt pikir etmeýärsiňizmi? Geliň, bu işde ýarymyz heläk bolalyň! Munuň näme tapawudy bar? Bir göz näme? Bizi gözleýän we bizi bagtlylyga alyp barýan biri bar bolsa, gözleriň näme peýdasy bar? Diňe gözüň we gojanyň aýagy sebäpli eden işimizden ýüz öwürmelimi?

– Ol ýalan sözleýär! Garry ýalan sözleýär! Ol diňe yza gaýdyp biljekdigi üçin özüni görkezýär, – diýip, her tarapdan sesler eşidildi.

– Doganlar, kim mundan beýläk gitmek islemeýär – diýip, adamlaryň arasyndan bir batyrgaý gaty seslendi, – nägilelik bildirmegiň we galanlarymyzy garyşdyrmagyň ýerine yzyna gaýdyň. Özüm barada aýtsam, içimde bir zat galýança, bu paýhasly ýolbaşçynyň yzyna düşerin!

– Biziň hemmämiz yzarlarys! We ýaşasak hemmämiz onuň yzyna düşeris!

Ýolbaşçy dymdy.

Hemmeler oňa seredip, pyşyrdap başladylar:

– Pikirlerine siňdi!

– Akylly adam!

– Maňlaýyna serediň!

– Hemişe gaşlary bir ýerde!

– Çynlakaý!

– Ol batyr! Ol hakda hemme zat görünýär.

– Muny ýene aýdyp bilersiňiz! haýat, diwar, grymsy agaç  – bularyň hemmesini sürýär. Hiç zat diýmän, hasasyny kakýar we onuň näme pikir edýändigini çaklamaly.

(indiki sahypa)

17/04/2021  

Ýolbaşçy (1/3)

– Doganlar, ähli çykyşlaryňyzy diňledim, şonuň üçin indi meni diňlemegiňizi haýyş edýärin. Bu boş sebitde galýançak, ähli ara alyp maslahatlaşmalarymyz we gepleşiklerimiz hiç zat bolmaz. Bu çägeli toprakda we bu gaýalarda ýagyşly ýyllar bolanda-da hiç zat ösüp bilmedi, bu gurakçylykda hiç birimiziň görmedik zatlarymyzy goýalyň. Haçana çenli şunuň ýaly ýygnanyp, biderek gürleşeris? Mallar azyksyz ölýärler, basym biz we çagalarymyz hem açlyk çekeris. Has gowy we has manyly başga bir çözgüt tapmalydyrys. Bu gurak topragy terk edip, has gowy we hasylly toprak tapmak üçin dünýäniň ähli ýerine  gitmek iň gowusy diýip pikir edýärin, sebäbi indi beýle ýaşap bilmeris.

Onuň  diýenlerinden, dogrusyny aýtsam, bir wagtlar bu hekaýany nädip oýlap tapdym öýdüpdim, ýöne kem-kemden bu nejis aldawdan halas boldum. Indi hakykatdanam bolup geçen we bir ýerde we bir wagt bolup geçen zatlary gürrüň berjekdigime we hiç haçan asla düzedip bilmejekdigime berk ynanýaryn.

Elleri guşaklarynyň aşagy bilen reňkli, aljyraňly we boş, garaňky, düşnüksiz diýen ýaly diňleýjiler bu paýhasly sözlerde janly ýalydy. Olaryň hersi eýýäm haýsydyr bir jadyly, jennetli toprakdadygyny, yza gaýdyp gelen işleriň sogabynyň baý hasyl boljakdygyny göz öňüne getirýärdi.

– Dogry aýdýar! Dogry aýdýar! – tükeniksiz sesler hemme tarapdan pyşyrdadyp gelýärdi.

– Bu ýereýakynrak tarapyndan? – bir burçdan çekilen hüňňürdilik eşidildi.

– Doganlar! – beýlekisi birneme güýçli ses bilen başlady. – Bu maslahaty derrew ýerine ýetirmeli, sebäbi mundan beýläk gidip bilmeris. Özümize zähmet çekdirdik we dartdyrdyk, ýöne hemmesi biderek boldy. Iýmit üçin ulanyp boljak tohum ekdik, ýöne suw joşmalary gelip, tohumy we topragy eňňitlerden ýuwdy, diňe ýalaňaç gaýalar galdy. Bu ýerde baky galmaly we ertirden agşama çenli diňe aç we suwsuz, ýalaňaç we ýalaňaç galmalymy? Zähmetiň bol hasyl berjek has gowy we hasylly topragy gözlemeli.

– Ýör gideliň! Derrew gideliň, sebäbi bu ýer indi ýaşamaga laýyk däl! – Pyşyrdaşmalar peýda boldy we hersi nirä barýanyny pikir etmän gidip başlady.

– Maňa serediň, doganlar! Nirä barýaňyz?– birinji gürrüň berýän täzeden başlady. – Elbetde gitmeli, ýöne beýle däl. Nirä barýandygymyzy bilmeli. Ýogsam özümizi halas etmegiň ýerine has erbet ýagdaýa düşürip bileris. Hemmämiz boýun bolmaly we bize iň gowy we iň göni ýoly görkezjek ýolbaşçy saýlamagy maslahat berýärin.

– Geliň, saýlalyň! Geliň, derrew birini saýlalyň! – hemme ýerde eşidildi.

Ýöne indi jedel ýüze çykdy, hakyky bulam-bujarlyk başlandy. Hemmeler gürleşýärdi, hiç kim birek biregi diňlemeýärdi ýa eşitmeýärdi. Toparlara bölünip başladylar, her kim öz aralarynda hüňürdedi, hatda toparlaram dargady. Iki bolup, biri-biri bilen gürleşip başladylar, subut etjek boldular. Birazdan, elleri bilen biri-birini çekip, agzlary bilen dymdylar. Soň hemmesi ýuwaşlyk bilen gürleşip, täzedengürleşmegiň dowam etdiler.

– Doganlar! Diýip – birden beýleki gykylykly, samsyk sesleri gark eden has güýçli ses ýaňlandy. – Munuň ýaly haýsydyr bir ylalaşyk gazanyp bilmeris. Hemmeler gürleşýär we hiç kim birek biregi diňlänok. Geliň, lider saýlalyň! Aramyzda kimi saýlap bileris? Aramyzda kim ýollary bilmek üçin ýeterlik syýahat etdi? Biziň hemmämiz biri-birimizi gowy tanaýarys, şonuň üçinem özümi we çagalarymy bu ýerde ýekeje adamyň ýolbaşçylygynda goýmaýaryn. Has dogrusy, şu gün irden ýoluň gyrasynda kölegede oturan syýahatçyny gördüm, onuň kimdigini aýdyň?

Ümsümlik azaldy. Hemmesi nätanyş tarapa öwrülip, ony başyndan aýagyna çenli synladylar.

Sakgaly we uzyn saçlary sebäpli gaty bir ýüzi açyk görünmeýän, orta ýaşly syýahatçy oturdy we öňküsi ýaly dymdy, pikirlere siňdi we wagtal-wagtal ullakan hasasyny ýere degirdi.

– Düýn şol adamy ýaş oglan bilen gördüm. Biri-birini tutup, köçä çykýardylar. Düýn gije oglan obadan çykdy, ýöne nätanyş adam şu ýerde galdy.

– Doganlar, geliň, bu manysyz zatlary ýatdan çykaralyň, şonuň üçin wagtymyzy ýitirmeris. Kim bolsa-da, uzakdan gelýär, sebäbi hiç birimiz ony tanamaýarys we elbetde bizi alyp barmagyň iň gysga we iň gowy ýoluny bilýär. Meniň pikirimçe, ol gaty akylly adam, sebäbi ol ýerde ümsüm oturýar we pikirlenýär. Başga biri şu wagta çenli on gezek ýa-da ondanam köp işimizi öwrenerdi ýa-da birimiz bilen söhbetdeşlige başlardy, ýöne ol hemişe ýeke özi otyrdy we hiç zat diýmedi.

– Elbetde, adam bir zat hakda pikir edýändigi üçin arkaýyn oturýar. Beýlekiler bilen ylalaşdy we nätanyş adamy täzeden gözden geçirip başlady. Olaryň her birinde ajaýyp bir häsiýet tapyldy, adatdan daşary akyllylygynyň subutnamasydy.

Gepleşmek üçin has köp wagt sarp edilmedi, şonuň üçin hemmeler bu syýahatçydan has gowy ýerler we has oňat topraklar gözlemek üçin olary dünýäniň çäklerine ugratmak üçin bu syýahatçydan soramagyň iň gowusydygyna ylalaşdylar. Ol olaryň ýolbaşçysy bolmalydy, olar ony diňlärdiler we soragsyz oňa gulak asardylar.

Olar özlerinden kararlaryny düşündirmek üçin nätanyş adamyň ýanyna gitmeli on adamy saýladylar. Bu barlag topar weiliyet oňa ýaramaz ýagdaýy görkezmek we onuň ýolbaşçy bolmagyny haýyş etmekdi.

Şeýdip, on adam geçip, kiçigöwünlilik bilen baş egdiler. Olaryň biri sebitiň öndürijiliksiz topragy, gurak ýyllar we hemmesiniň başdan geçiren görgüleri hakda gürleşip başlady. Ol aşakdaky görnüşde tamamlady:

– Bu şertler öýlerimizi we topragymyzy terk etmäge we has gowy watan tapmak üçin dünýäniň iň gowy ýerine göçmäge mejbur edýär. Iň soňunda ylalaşyga gelen pursatymyzda, Hudaýyň bize rehimdarlyk edendigi, sizi bize – akylly we mynasyp nätanyş adam iberendigi we bizi gowy toprakly ýerle alyp barjakdygyňyz we görgülerimizden halas etjekdigiňiz görünýär. Bu ýerdäki ýaşaýjylaryň hemmesiniň adyndan, baştutanymyz bolmagyňyzy haýyş edýäris. Nirä gitseňizem yzyňyzda galmarys siziň bilen gideris. Ýollary bilýärsiňiz, elbetde siz has bagtly biri bolupdogulypsyňyzwe has gowy watana baş bolarsyňyz. Biz sizi diňläris we buýruklaryňyzyň hersine boýun bolarys. Akylly nätanyş, köp adamy heläkçilikden halas etmäge razy bolarmy? Siz biziň ýolbaşçymyz bolarsyňyzmy?

Bu ýalbarýan sözleriň dowamynda akylly nätanyş hiç wagt başyny galdyrmady. Bütin wagt onuňtapyp oturan ýerinde galdy. Kellesi aşak egildi, gözlerini gamaşdyrdy, hiç zat diýmedi. Wagtal-wagtal hasasyny ýere degirýärdi we pikirlenýärdi. Çykyş gutaransoň, ýerini üýtgetmän ýuwaş-ýuwaşdan seslendi:

– Ederin!

– Onda seniň bilen gidip, has gowy ýer gözläp bilerismi?

– Başararsyňyz! – başyny galdyrman dowam etdi.

Höwes we minnetdarlyk bildirmek indi ýüze çykdy, ýöne nätanyş hiç birine söz aýtmady.

On adam we üstünlikleriniň ýygnanandygyny habar berdiler we diňe şu adamyň bu beýik paýhasa eýe bolandygyny indi görendiklerini aýtdylar.

– Ol hatda kim bilen gürleşýändigini görmek üçin ýerden ýa-da kellesini galdyrmady. Ol diňe arkaýyn oturdy we oýlandy. Gepleşigimize we minnetdarlygymyza diňe iki  söz aýtdy.

– Hakyky akyldar! Seýrek akyl! – Hudaýyň hut özüni halas etmek üçin gökden perişde hökmünde iberendigini aýdyp, ähli tarapdan begenip gygyrdylar. Dünýäde hiç zady biynjalyk edip bilmeýän şeýle ýolbaşçynyň ýolbaşçylygynda üstünlik gazanjakdyklaryna hemmeler berk ynanýardylar.

Şeýdip, ertesi gün daň bilen ýola çykmak kararyna gelindi.

(indiki sahypa)

11/04/2021  

Vadas (3/3)

(ankstesnis puslapis)

Taigi pirmoji dieną pasibaigė ir toliau sekė keletas tokių pačių sėkmingų dienų. Nieko įdomaus neįvyko,tik keli nežymus atsitikimai: Jie nuvirto galva į griovį, tada į tranšėją; Jie nusibrozdino į gyvatvores ir krūmus; užlipo ant butelių; keli žmonės susilaužė rankas ar kojas; Kiti susimušė galvas. Bet visa tai buvo ištverta. Keli senoliai buvo palikti mirti ant kelio. “Jie ir taip būtų mirę jei pasiliktų savo namuose, ką jau kalbėti apie!” sakė pašnekovas, drąsindamas kitus tęsti šią kelionę. Taip pat užgeso kelių kūdikių, vienerių ar dviejų metų, gyvybės. Tėvai stoiškai ištvėrė savo širdies skausmą, nes tai buvo Dievo valia. “Kuo mažesni vaikai, tuo mažiau sielvarto. Kai jie jaunesni ir skausmo mažiau. Neduok Dieve prarasti savo vaikus kai jie pasiekia pilnametystę. Jei vaikams lemta mirti, geriau jiems mirti ankščiau. Tada skausmas ne toks siaubingas!” Pašnekovas guodė juos ir vėl. Vieni apsirišo savo galvas drobėmis ir uždėjo šaltus kompresus ant savo žaizdų. Kiti laikė rankas savo diržais. Viskas buvo apdriskę bei apkapota. Jų drabužiai kabojo sudraskyti gabalais, bet jie veržėsi į priekį. Visa tai būtų lengviau iškęsti jei jiems nereikėtų kentėti bado. Bet jiems reikėjo judėti toliau.

Vieną dieną įvyko kai kas labai svarbaus.

Vadas keliavo priekyje, apsuptas drąsiausių vyrų iš grupes. (Du iš jų dingo ir niekas nežinojo kur jie buvo. Manyta, jog jie paprasčiausiai išdavė visą šį užmojį ir pabėgo. Vieną katą tas pats pašnekovas užsiminė apie jų gėdingą išdavystę.Tik keletas iš žmonių patikėjo, jog jie numirė kelyje, o kiti pasirinko neišsakyti savo nuomonės, kad neišsišoktų.) O visi kiti liko sekti iš paskos. Bekeliaujant netikėtai išniro be galo didelis ir akmenuotas tarpeklis – tikra bedugnė. Šlaitai buvo tokie tiesūs, jog nei vienas nepasiryžo žengti į priekį. Net patys drąsiausi stovėjo be žado ir žiūrėjo į vadą. Kaip įprastai, besiraukantis, nuleidęs galvą ir paskendęs mintyse jis drąsiai žengė į priekį vilkdamas savo lazdą tai į dešinę, tai į kairę. Dauguma manė jog tai bedarydamas jis atrodė itin oriai. Niekas nei stebėjo nei sakė kažką jam. Jo veide nesimatė jokių pakitimų ar baimės ženklų, kuomet jis pamažu artėjo skardžio. Net drąsiausių vyrų veidai nubalo lyg mirčiai žiūrint į akis, bet niekas neišdrįso įspėti išmintingo savo vado. Dar du žingsniai ir jis atsirado ant pačio krašto. Dėl liguistos baimės išsipūtusiomis akimis jie visi drebėjo. Drąsuoliai jau buvo pasiruošę sulaikyti vadą atgal, net jei tai reikštų nusižengti disciplinai, kurios taip ištikimai laikėsi. Tačiau nepaisant to jis žengė į priekį ir iš syk nukrito į tą bedugnę. Kilo siaubingas sumišimas, verkimas, šaukimas; baimė įsisiautėjo. Žmonės pradėjo bėgti.

– Palaukite, broliai! Kur skubate? Ar taip laikotės savo žodžio? Mes privalome sekti šį vyrą, nes jis žino ką daro. Jis būtų išprotėjęs jei bandytų save sužlugdyti. Pirmyn, paskui jį! Štai čia yra didžiausią ir turbūt paskutinė mūsų kliūtis, paskutinis. Kas žino? Galbūt kitoj pusėj šio tarpeklio mūsų laukia nuostabi derlinga žemė, kuri buvo mums Dievo skirta. Į priekį! Be pasiaukojimo mes nieko nepasieksime! – Toks buvo pašnekovo patarimas ir žodžiai ir jis žengė du žingsnius ir išnykdamas tarpeklyje. Tuomet drąsiausi šoko, o po jų ir visi likusieji.

Kito siaubingas dejavimas, griūvimas viens ant kito bei vaitojimas ant didžiulo šlaito. Galima buvo prisiekti, jog po šito įvykio niekas neišliks gyvas, tačiau žmogaus gyvybė yra atkakli. Vadui nepaprastai pasisekė. Bekrisdamas jis užsikabino už krūmų ir rimtai nesusižeidė. Galiausiai jis sugebėjo išsikapstyti. Kol vaitojimas ir dejavimas sklido iš apačios, jis atsisėdo ant žemės ir pasiliko ramiai tylėti. Keletas žmonių klaikiai sužeisti pradėjo jį piktai keikti, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio. Keliems žmonėms taip pat pasisekė ir jiems išėjo pasilaikant už medžių ir krūmų išropoti į viršų. Vieni iš jų buvo suskeltomis galvomis, iš kurių plūdo kraujas. Niekas nebuvo sveikas išskyrus vadą. Žmonės nenustojo pykti, raukytis ir dejuoti bet jis nė syko nepakėlė galvos.

Šiek tiek laiko praėjo, o keliautojų numeriai mažėjo ir mažėjo. Kiekvieną dieną blogėjo. Kai kurie paliko grupę ir apsisuko grįžti atgal.

Iš virš dviejų šimtų šeimų liko tik apie dvidešimt žmonių. Jų išvargusiuose veiduose ir kūnuose pasimatė neviltis, abėjonės ir neapsakomas išsekimas bei alkis, bet niekas nepratarė nė žodžio. Jie tapo lygiai taip tylūs kaip ir jų vadas ir slinko toliau. Net ir entuziastingas pašnekovas judino galvą desperatiškai. Kelias tapo be galo sunkus.

Keliautojų skaičius mažėjo kasdien kol jų beliko tik dešimt. Prislėgtais veidais jie tik dūsavo bei skundėsi užuot šnekėję tarpusavyje.

Jie labiau priminė luošius nei vyrus. Vieni susirado ramentus, kiti diržais per kaklus susivarstė rankas. O tos rankos nusėtos pleistrais ir kompresais. Net jei ir reiktų vėl aukotis jie fiziškai negalėtų to pakelti, kadangi nebuvo vietos ant jų kūnų naujoms žaizdoms.

Netgi stipriausi ir atkakliausi iš grupės prarado visas viltis, tačiau jie nenustojo keliauti toliau. Žinoma jie paprasčiausiai šlubavo su dideliu sunkumu, priversti kęsti neįtikėtiną skausmą. Kas jiems beliko daryti, kai jie nebegalėjo grįžti atgal kai buvo tiek daug paaukota.

Nusileido saulė. Bešlubuodami į priekį, jie staiga pastebėjo, jog jų vadas jau nebebuvo priekyje. Žengę dar vieną žingsnį jie ir vėl sugriuvo į dar vieną griovą.

– O, mano koja! O, mano ranka! – sklido raudos. Pasigirdo silpnas balsas, kuris keikė taip gerbtą vadą, ir tada nutilo.

Kai patekėjo saulė, atsirado vadas ir ramiai sau sėdėjo, ir atrodė jis lygiai taip pat kaip pirmą kelionės dieną, be visai jokių išorės pakitimų.

Pašnekovas pagaliau išsiropštė iš įdubos, kartu su dar dviem sekėjais. Subjauroti ir apsikraujavę, jie apsisuko žiūrėti kiek jų liko gyvų, tačiau jie buvo vienintėliai išgyvenę. Mirtinga baimė ir siaubinga neviltis pervėrė jų širdis. Regionas jiems buvo visiškai nežinomas, kalnuotas, akmenuotas, nė jokio kelio matyt. Prieš dvi dienas jie buvo radę keliuką, bet vadas juos nuvedė į visai kitą pusę.

Jie dabar galvojo apie savo daugelį draugų, bei giminaičių, kurie pražuvo šioje nelemtingoje kelionėje. Skausmas skaudesnis už bet kokį fizinį skausmą jų kūnuose iš syk įveikė juos. Dabar jiems teko akis į akį susidurti su savo žlugimu.

Tad pašnekovas priėjo prie savo vado ir pradėjo kalbėti išsekintu bei drebančiu balsu, pilnu skausmo bei kartumo.

– Kur gi dabar mes einame?

Vadas tylėjo.

– Kur tu mus vedi ir kur mus iš viso atvedei? Mes patikėjome save, savo vaikus ir šeimas į tavo rankas bei sekėme tave, palikdami savo namus ir protėvių kapus, su ta viltimi, jog tu mums padėsi išsigelbėti iš sausos nederlingos žemės ir alkio. Bet tu mus dar siaubingiau sunaikinai. Ten buvo virš dviejų šimtų šeimų už tavęs, o žiūrėk kiek mūsų liko!

– Kaip suprast, ar jūs ne visi čia? – sumurmėjo vadas.

– Kaip tu gali mūsų to klausti? Pakelk akis ir pasižiūrėk į mus! Paskaičiuok kiek mūsų liko šitoje nelemtoje kelionėje! Pasižiūrėk kokioje stadijoje mes esame! Geriau būtų numirti, jei likti tokiems suluošintiems.

– Aš negaliu į jus pažiūrėti!

– Kodėl?

– Aš aklas.

Kilo mirtina tyla.

– Ar tapai aklas po šios kelionės?

– Aš gimiau aklas!

Trys likusieji nuleido galvas iš beviltiškumo.

Rudens vėjas pūtė tarp kalnų ir sklaidė sudžiuvusius lapus žemyn. Rūkas sklandė aplink kalvas ir varnos sklandė pro šaltą ūkanotą orą. Lyg negeras ženklas, nemalonus varnų kranksėjimas nuaidėjo per laukus. Saulė slėpėsi už debesų, kurie skubėdami vis slinko į priekį.

Trys visišku siaubu žiūrėjo į vienas kitą.

– Kur mums dabar eiti? – ištarė vienas jų.

– Mes nežinome!

 

Belgrade, 1901.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.

10/04/2021  

Vadas (2/3)

(ankstesnis puslapis)

Kitą dieną visi, sukaupę drąsą keliauti ilgą kelionę susirinko lauke. Daugiau nei du šimtai šeimų atvyko į parinktą. Tik keli pasiliko sergėti savo senuosius namus.

Buvo iš tiesų apgailėtina matyti šią masę nelaimingų žmonių, kuriuos karti nelaimė privertė apleisti savo tėvynę, kurioje gimė bei kurioje stovėjo jų protėvių ir senolių kapai. Jų veidai išsekę ir išvargę, saulės nudeginti. Visas ilgametis vargas dabar pasirodė juose ir perteikė tikrų tikriausią kančią ir neviltį. Bet būtent tą akimirką užgimė pirmoji viltis, tačiau žinoma jausmai buvo sutirštinti namų ilgesiu. Ašaros nubėgo kelių senų vyrų akimis kurie giliai atsiduso ir judino savo galvas, lyg nujausdami blogą nuojautą. Dabar jie susimąstė, kad galėtų pasilikti savo žemėje ilgiau, iki tol kol sulauktų savo mirties šalia šių plytinčių akmenų, nei ieškotų geresnės žemelės sau. Dauguma moterų graudžiai apraudojo mirusius artimuosius, kurių kapus reikės greitai apleisti.

Na, o vyrai bandė palaikyti drąsų frontą ir gyvai šūkavo, – Ką jūs norit toliau badauti šitoje prakeiktoje žemėje ir gyventi tarp šitų lūšnų? – Tikriausiai jie iš visos širdies norėtų pasiimti su savimi visą šitą prakeiktą regioną su tomis apgriuvusiomis lūšnomis, jei tik galėtų.

Natūralu, jog buvo daug triukšmo, ir šūkavimo tarp žmonių. Ir vyrai ir moterys nesugebėjo rasti sau vietos. Kūdikiai žviegė ant moterų nugarų. Netgi gyvuliai atrodė nesavi. Šie žmonės neturėjo daug gyvulių, kelias karvutes bei kuiną apšepusį arklį su didele galva ir kojomis ant kurių buvo užversti seni skarmalai ir ant jo kupros užmesti du didžiuliai maišai, taip kad vargšas arklys siūbavo nuo jų svorio. Bet vis dėl to sužvengdamas karts nuo karto, sugebėjo išstovėti. Kiti krovė savo daiktus ant asilų nugarų; o vaikai traukė šunis už pavado. Kalbėjimas, rėkimas, keiksmai, dejavimas bei verkimas iš syk akompanavo lojimą ir arklių žvengimą. Net asilas bliovė kartu. Tačiau vadovas neištarė nė vieno žodžio, lyg visa tai nebūtų jo reikalas. Be galo išmintingas vyras!

Jis tiesiog sėdėjo tyliai susimąstęs bei nuleidęs galvą. Tada spjovė ant žemės; ir tai buvo viskas. Nepaisant tokio jo elgesio, jo populiarumas augo tarp žmonių. Toliau girdėjosi tokios kalbos:

– Turėtume džiaugtis, kad radome tokį vyrą. Neduok Dieve būtume išėję be jo! Mes būtume pražuvę. Jis turi auksinį protą, sakau jums! Jis tylus. Neištarė nei vieno žodžio! – pasakė vienas iš žmonių, stebėdamas vadą su pagarbą ir pasididžiavimu.

– O ką jam sakyti? Kas daug šneką, mažai galvoja. Protingas vyras, iš tiesų! Jis tik mąsto, o nieko nesako, – pridėjo kitas, kuris žiūrėjo į vadą su nuostaba.

– Nelengva vesti šitiek žmonių! Jis turi viską gerai apgalvoti, kadangi turi nemažą darbą ant savo pečių, – pridėjo pirmasis.

Atėjo laikas pradėti. Jie laukė, stebėdami ar kažkas išdrįstų persigalvoti, tačiau niekam nesiryžus nebuvo prasmės daugiau lūkuriuoti.

– Ar neturėtume keliauti? – žmonės klausė vado.

Jis pasikėlė neištardamas žodžio.

Patys drąsiausi vyrai iš syk apspito aplink jį, kad būtų šalia vos prireikus.

Besiraukantis ir vis dar nuleidęs galvą, vadas žengė kelis žingsnius, oriai mosavo lazda prieš save. Visa eilė žmonių pradėjo judėti paskui jį, ir skandavo “Ilgai gyvuok, vade!” Po dar kelių žingsnių jis atsitrenkė į tvorą šalia kaimo rotušės. Ten jis ir sustojo taigi ir visa eilė jį sekusių žmonių. Vadas atsigręžė kelis žingsnius atgal ir keletą kartų perbraukė tvorą su savo lazda.

– Ką dabar mums daryti? – klasė žmonės.

Jis nieko neatsakė

– Ką mums daryti? Išgriauti tą tvorą! Va ką mes darysime! Kaip jūs nesuprantate, kad jis su lazda mums rodo ką daryti? – suriko tie kas stovėjo arčiausiai vado.

– Ten vartai! Štai ten yra vartai! – šaukė vaikai rodydami į vartus, kurie stovėjo priešais juos.

– Nusiraminkite, vaikai!

– Dieve padėk, kas vyksta? – Kelios moterys peržegnojo save.

– Nė žodžio! Jis puikiai žino ką daryti. Nugriaukite tvorą!

Taigi iš syk tvora buvo nugriauta, lyg jos niekada ten ir nebuvo.

Jie keliavo į priekį.

Nepraėjus net šimtą žingsnių vadas vėl sustojo įkliuvo į didžiulį spygliuotą krūmą. Didelėmis pastangomis jis išsinarpliojo iš jo bei pradėjo braukti lazdą į žemę. Niekas nesukrutėjo.

– Kas dabar? – šaukė žmonės pačiame gale.

– Nupjaukite tą krūmą! – paliepė stovintys šalia vado.

– yra kelias už krūmo! Štai čia! – šaukė vaikai ir žmonės.

– Štai ten kelias! Yra kelias! – pajuokiant mėgdžiojo juos vyrai priekyje. – Kaip mes galime žinoti kur jis mus veda? Visi negali vadovauti. Vadas geriausiai žino kelią. Kirskit krūmą!

Vyrai iš syk nėrėsi į priekį pjauti krūmo.

– Au! – šaukė tas kuris įstrigo už rankos į gervuogių krūmą.

– Broliai, mes negalime gauti kažko nepaaukojus nieko. Turime ir nudegti šiek tiek, kad pasiektume kažką gero, – atsakė drąsiausias iš minios.

Pagaliau po daugelio pastangų jie prasiplėšė kelią per krūmą ir pajudėjo toliau.

Šiek tiek pasibastę į priekį jie priėjo apipintą tvorą, ir ši buvo nugriauta.

Mažai buvo be nukeliauta pirmają dieną nes jie vis susidurdavo su tokiomis kliūtimis. Jie keliavo vargiai turėdami maisto, tik džiovintos duonos, kiti turėjo trupuį sūrio, tačiau dauguma turėjo išgyventi tik iš duonos, kad numalšintų alkį, o kiti visai nieko neturėjo. Laimei buvo vasara, taigi pakeliui jiems šen bei ten pavyko rasti vaisių.

Taigi po pirmos dienos tik mažas atstumas buvo nukeliautas, bet žmonės buvo jau gerokai nuvargę. Nebuvo jokių rimtų pavojų ir nelaimių neįvyko. Natūralu, kad po tokio svarbaus pasiryžimo iškeliauti visa tai kas įvyko buvo smulkmenos: spyglys įstrigo moters akyje, kurį ji uždengė sušlapinta drobele, vaikas susimušė koją į rąstą, tad jis šlubavo; Senolis užkliuvo už gervuogių krūmo ir pasitempė kulkšnį; po to kai jam buvo uždėtas maltas svogūnas jis drąsiai kentė skausmą, remdamasis į savo lazdą, šlubavo pirmyn už vado. (Jei atvirai keletas žmonių įtarė, jog senolis meluoja, nes jis tiesiog norėjo grįžti atgal į kaimą.) Galiausiai, beliko tik keletas tų, kurie neturėjo spyglių rankose, kojose ar ant veido. Vyrai herojiškai iškentė viską, kol moterys keikėsi nuo pirmos valandos kuomet jos išvyko, taip pat verkė vaikai, tačiau jie nesuprato, kad skausmas kurį jie patiria bus gausiai atlygintas.

Visų laimei niekas neatsitiko vadui. Atvirai pasakius, jis buvo puikiai apsaugotas, bet už vis vyrui tiesiog sekėsi. Pirmąją kelionės naktį visi susibūrė pasimelsti ir padėkoti Dievui, jog kelionė kol kas buvo sėkminga ir, kad vadas išvengė bet kokios nelaimės kelyje. Vienas iš drąsiausių vyrų pradėjo kalbėti. Jo veidas subraižytas gervuogių krūmo, bet jam buvo nė motais.

– Broliai, – jis pradėjo. – Vienos dienos kelionė jau už mūsų, ačiū Dievui. Tai nelengva, bet mes turime kentėti šį sunkų kelią, kad jis mus nuvestų į laimę Tegu visagalis Dievas apsaugo mus nuo bet kokio pavojaus ir jog vestų mus toliau sėkmingai.

– Rytoj prarasiu ir kitą savo akį jeigu taip toliau! – piktai sumurmėjo viena iš moterų.

– Au, mano koja! – senolis skundėsi, padrąsintas moters replika.

Vaikai nenustojo verkti ir skųstis, o jų motinoms sunkiai be pavyko juos nuraminti, kad galėtų girdėti pašnekovą.

– Taip jūs prarasit akį, – pratrūko pykčiu, – ir gal net prarasit abi! Nėra didelė nelaimė, jei viena moteris praras akį dėl tokios didžiulio mūsų užmojo. Jums turėtų būti gėda. Ar jūs negalvojate apie savo vaikų gerbūvį? Galbūt pusę mūsų žus! Koks skirtumas? Ką reiškia viena akis? Kokia iš jų nauda jei turime kas mus lydi į laimę? Ar mes turėtume viską mesti ir apleisti mūsų kelionę tik dėl vienos akies ir senio ?

– Jis meluoja! Senis paprasčiausiai meluoja! Jis apsimetinėja tik kad grįžtų atgal, – Pasigirdo balsai iš visų pusių.

– Broliai, kas nenori keliauti toliau, – atkirto pašnekovas, – Leiskit jiems grįžti atgal, užuot besiklausę jų nusiskundimus, nes jie tik maišo mums. Jei paklaustumėt manęs, aš seksiu išmintingą vadą iki savo paskutinių jėgų.

– Mes visi seksime! Seksime kol esame gyvi!

Vadas buvo tylus.

Visi stebėjo jį ir šnabždėjosi tarpusavyje:

– Jis įnikęs į savo mintis!

– Išmintingas vyras!

– Pažiūrėkite į jo kaktą!

– Ir visada susiraukęs!

– Rimtas!

– Jis drąsus! Tai matosi viskame ką jis daro.

– Tikrų tikriausiai! Tvoros, barjerai, krūmai – Pro viską jis prasibrauna. Jis tik sau ramiai braukia su lazda, nesakydamas nieko, ir mums tik spėlioti kas jo galvoje.

(kitas puslapis)

08/04/2021  

Vadas (1/3)

– Mano broliai ir draugai, aš išklausiau visas jūsų kalbas, taigi dabar prašau jūsų išklausyti ir manęs. Visos mūsų derybos Ir kalbos nieko vertos, kol mes pasiliekame šiame nederlingame regione. Šioje smėlingoje žemėje ir ant šių akmenuotų laukų niekas neauga, net ir per lietingus metus, ką jau bekalbėti apie besitęsiančią sausrą, kurios mes dar neregėjome. Kaip ilgai mes bursimės kartu ir veltui kalbėsime? Gyvuliai miršta be maisto, ir greit mūsų vaikai taip pat badaus. Mes privalome atrasti kitokią, daug geresnę bei gudresnę išeitį. Manau, jog geriausia būtų palikti šias sausumas ir iškeliauti į pasaulį, kad atrastume derlingesnę vietą, nes mes paprasčiausiai nebegalime taip toliau gyventi.

Štai taip prakalbo šios sausos žemės gyventojas nuvargintu balsu. Kokiame susibūrime, kur ir kada, manyčiau, neturi reikšmės nei man nei tau. Svarbu, jog patikėtum manimi, kad tai iš tikrųjų įvyko labai seniai, kažkur, kažkurioje žemėje, ir to visai gana. Būsiu atviras, vienu metu aš maniau, kad vis dėlto pats sukūriau visą šitą istoriją, bet žingsnis po žingsnio ir aš išsilaisvinau iš nemalonaus mąstymo, jog viską aš išsigalvojau ir jog tai tik kliegesiai. Taigi dabar tvirtai tikiu, jog perteiksiu tiesą apie tai kas iš tikrųjų įvyko ar bent turėjo įvykti kažkur, kažkada ir, kad aš niekuo gyvu negalėjau viso to išsigalvoti.

Išblyškę klausytojai tuščiais bei niūriais veidais, iš pradžių pasimetę ir besilaikę rankas po savo diržais kaip mat pagyvėjo išklausę šiuos išmintingus žodžius. Kiekvienas iš jų jau apkerėti pradėjo įsivaizduoti esantys rojiškame krašte, kur varginantis nugaros lenkimas jiems galėtų atnešti gausų derlių.

– Jis teisus! Jis teisus! – iš visų pusių sušnabždėjo minia išvargusiais balsais.

– Ar ta vieta a…r…ti? – iš kampo pasigirdo nežymus murmėjimas.

– Broliai! – Kitas prakalbo gyvesniu balsu. – Mes privalome vadovautis šiuo patarimu tučtuojau, nes toliau taip nebegalime gyventi. Mes šitaip vargome tačiau viskas buvo veltui. Mes sodinome sėklas, kurias verčiau būtume suvalgę, o kai mus pasiekė potvynis jas visas užliejo ir išplovė mūsų sėtus šlaitus, kur beliko tik pliki akmenys. Ar mums pasilikti čia amžinai ir vargti dieną naktį, kad po to liktume alkani ir ištroškę, nuogi ir basi? Mes turime ieškoti geresnės žemės, kur mūsų sunkus darbas būtų apdovanotas apsčiu derliumi.

– Eime! Eikime tučtuojau, nes ši vieta nebetinkama gyventi!

Kilo šnabždesiai ir kiekvienas pradėjo eiti kas sau, visai negalvodami kur keliauja.

– Palaukite, broliai! Kur jūs traukiate? – pirmasis kalbėtojas sušuko. – Žinoma turime eiti, bet tikrai ne taip. Mes turime žinoti kur einame. Kitaip užuot išsigelbėję save atsirasime dar blogesnėje vietoje. Būtų geriausia, kad išsirinktume vadą, kurio turėtume klausyti ir sekti, kuris parodytu mums geriausią bei tiesiausią kelią.

– Pasirinkim! Pasirinkime čia ir dabar, – pasigirdo balsų unisonas.

Tik dabar kilo didelis ginčas, tikras chaosas. Visi kalbėjo vienas per kitą, niekas negalėjo nei girdėti nei būti išgirstas. Jie kaip mat pradėjo skaldytis į grupes, kiekvienas murmėdamas sau, o galiausiai ir tos grupės iširo. Poromis jie pradėjo griebti vienas kitą už rankos, aiškintis, įrodinėti kažką, tampydami rankoves, o kiti mosikuoti rankas tuščiam ore. Po to vėl susirinko į krūvą, dar beburbėdami.

– Nagi Broliai! – Staiga nuaidėjo stipus balsas, kuris kaip mat nutildė visus užkimusius bei prislopintus garsus. – Mes taip niekad nesutarsime. Visi šneka, bet niekas neklauso. Išsirinkime vadą! Ką iš mūsų galime pasirinkti? Kas iš mūsų keliavo pakankamai, kad pažintu tolimus kelius? Pažįstame vienas kitą puikiai, bet aš asmeniškai čia nerandu nei vieno žmogaus kuriam patikėčiau savo gerovę ir savo vaikus. Geriau pasakykite man kas pažįsta tą keliautoją, kuris šį rytą sėdėjo pavėsyje pačiame kelio pakraštyje?

Krito tyla. Visi pasisuko į nepažįstamąjį, nužiūrinėdami jį nuo galvos iki kojų.

Keliautojas, vidutinio amžiaus, niūriu bei susimasčiusiu veidu, kurį uždengė jo ilgi plaukai bei apžėlusi barzda, pasiliko sėdėti toliau, jo tyla nepakito, jis įnikęs savo mintyse, karts nuo karto įbesdavo savo didelę lazdą į gruntą.

– Vakar mačiau tą patį vyrą su jaunu berniuku. Jie laikėsi už rankų, keliaudami gatve. Ir vakar vakare tas berniukas išėjo iš kaimo, o nepažįstamasis pasiliko čia.

– Broli, pamirškime šias bereikšmes smulkmenas užuot švaistę laiką. Kas jis bebūtų, jam teko toli keliauti, niekas iš mūsų jo nepažįsta, bet jis tikriausiai žino trumpiausią ir geriausią kelią mus nuvesti į ten kur norime būti. Mano sprendimu jis labai išmintingas vyras, kadangi jis sėdi tylų tyliausiai ir mąsto. Bet kas kitas jau senų seniausiai butų įsikišęs į mūsų reikalus dešimtis ar daugiau kartų arba būtų bent užkalbinęs vieną iš mūsų, užuot jis visa laiką čia sėdėjo vienišas, nesakydamas nieko.

– Žinoma, vyras tyliai sėdi kadangi mąsto apie kažką. Negali būti kitaip, jis itin protingas, – sutiko kiti, dar kartą tyrinėdami nepažįstamąjį. Kiekvienas iš jų atrado genialių bruožų jame, kurie įrodė jo neįprastą intelektą.

Nebereikėjo daugiau tartis ar kalbėtis, galiausiai visi vienbalsiai sutarė, jog geriausia būtų klausti keliautojo – kuris, kaip jiems atrodė, buvo siųstas pačio Dievo, lydėti juos į pasaulį, ieškant geresnės teritorijos bei derlingesnės žemės. Būtent jis turėtų būti jų vadas, kurio jie klausytų ir vykdytų jo užmojus be jokių klausimų.

Jie parinko dešimt vyrų tarp savęs, kurie eitų pas nepažįstamąjį ir paaiškintų jam šį jų užmojį. Parinkta delegacija turėjo jam atskleisti varganas gyvenimo sąlygas ir paprašyti, jog nepažįstamasis pasiryžtu būti jų vadu.

Taigi dešimt vyrų nuvyko pas jį ir pagarbiai nusilenkė. Vienas iš jų pasakojo apie nevaisingą dirvą, apie daugiametes sausras ir vargą, kurį teko iškęsti. Jis pabaigė šiais žodžiais:

– Šitos sąlygos mus verčia palikti savo namus ir žemę ir iškeliauti į pasaulį atrasti geresnę gimtinę. Šią akimirką, kuomet susitarėm, atrodo lyg pats Dievas parodė mums savo gailestingumą, jog atsiuntė mums jus – išmintingas bei vertas nepažįstamasis – kad jūs išvestumėte mus ir išlaisvintumėte iš viso mūsų vargo. Visų gyventojų vardu prašome būti mūsų vadu. Kur beeitumėte, mes seksime. Jūs žinote kelius, ir be abejo užaugote derlingesnėje bei laimingesnėje gimtinėje. Mes klausysime jūsų ir vykdysime kiekvieną iš jūsų įsakymų. Taigi ar jūs, išmintingas nepažįstamasis, sutiksite išgelbėti šitiek daug sielų iš pražūties? Ar būsite mūsų vadas?

Per visą šitą maldavimą išmintingasis nepažįstamasis niekaip ir nepakėlęs savo galvos. Visą šitą laiką jis pasiliko toje pačioje vietoje, kurioje jį ir rado, beveik nekrutėdamas. Palenkęs galvą jis nežymiai raukėsi ir neištarė nė žodžio. Jis tik karts nuo karto subesdavo savo lazdą į žemę ir giliai mąstė. Kai visos kalbos pasibaigė jis tyliai ištarė visai nejudėdamas:

– Būsiu!

– Ar galime eiti ieškotis geresnės vietos?

– Galite! – jis tęsė toliau visai nekeldamas galvos.

Entuziazmas ir dėkingumas pasirodė jų akyse, tačiau atrodė lyg nepažįstamajam tai buvo visai ne motas, jis neištarė nei žodžio.

Dešimtis vyrų sugrįžo į pirminį susibūrimą pasidalinti žiniomis ir kaip jie iš tiesų pastebėjo šio vyro neįprastą išmintį.

– Jis visai nepajudėjo iš savo vietos ir net nepakėlė galvos, kad pamatytų kas su juo kalba. Jis tiesiog sėdėjo ir tyloje meditavo. Po viso mūsų jausmingo kalbėjimo jis ištarė tik du žodžius.

– Tikras išminčius! Nepakartojamas protas! – iš visų pusių sušuko minia tikėdami jog Dievas atsiuntė jiems angelą iš dangaus juos išgelbėti. Visi buvo įsitikinę sėkme sekant šį vadą, kurio niekas šiame pasaulyje. Taigi buvo nuspręsta, kad visi iškeliaus kitą dieną saulei patekėjus.

(kitas puslapis)

07/04/2021  

Įspaudas

Susapnavau siaubingą sapną. Aš nenoriu gilintis apie patį sapną, verčiau kaip aš išdrįsau sapnuoti tokius bjaurius dalykus, kai esu itin ramus ir garbingas pilietis, paklusnus mūsų kamuojamos Serbijos vaikas, kaip ir visi kiti. Žinoma, jei paklaustumėte ar aš esu išskirtinas kažkuo, viskas būtų kitaip, bet ne, mielas drauge, aš elgiuosi taip kaip ir visi kiti, o kas liečia buvimą atsargiu, niekas man negali prilygti. Kartą pamačiau blizgią policininko uniformos sagą gulinčią ant gatvės, ir įsistebeilijau į jos magišką švytėjimą, beveik ją praeidamas, jausdamas mielus prisiminimus, kai netikėtai mano ranka pradėjo drebėti, iškeldama saliutą; mano galva nusilenkė pačiai žemei, ir mano burna suformavo malonią šypseną, kurią mes visi suformuojame sveikindamiesi su savo viršininkais.

– Kilnus kraujas teka mano venose – Štai kaip yra! – Pamaniau tai tuo pačiu metu, kuomet su panieka pažvelgiau į žvėrį, kuris nerūpestingai užmynė ant tos sagos.

– Žvėris! – ištariau sau karčiai, nusispjoviau, ir tyliai nuėjau, paguostas minties, jog tokių niekšų yra tik keletas; ir džiaugiausi, jog Dievas man suteikė rafinuotą širdį ir kilmingą bei taurų protėvių kraują.

Taigi, jūs matote koks nuostabus vyras esu, niekuo nesiskiriantis nuo kitų garbingų piliečių, todėl jūs be jokių abejonių stebėsitės kaip tokie siaubingi ir kvaili dalykai vyksta mano sapnuose.

Nieko keisto neįvyko tą dieną. Puikiai pavakarieniavau ir po to laisvalaikiu niurksojau sau krapštydamas dantis; gurkšnodamas savo vyną, ir tada, drąsiai naudodamasis savo sąžiningomis piliečio teisėmis, nuėjau atsigulti į lova pagriebę knygą, kad greičiau užmigčiau.

Knyga išslydo man iš rankų, aišku, patenkinusi mano norus, ir po visų atliktų darbų aš kuo nekalčiausiai užmigau lyg avinėlis.

Staiga atsiradau siaurame bei purviname kelyje, vedančiame per kalnus. Šalta, tamsi naktis. Vėjas švilpė tarp nunykusių šakų, kurios draskė lyg peiliukas, palietęs nuogą odą. Dangus juodas, nebylus ir grėsmingas bei sniegas, lyg dulkės, pūtė į akis ir į veidą. Nei vienos gyvos sielos matyti. Aš skubu tolyn ir karts nuo karto paslystu ant to purvo, tai į kairę, tai į dešinę. Aš svirduliuoju bei krentu, kol galiausiai visai pasiklystu, bastausi pirmyn, Dievai žino kur, ir tai jautėsi visai nekaip trumpa paprasta naktis, bet ilga kaip dešimtmetis, ir aš ėjau nežinodamas kur.

Taigi, keliavau į priekį daug metų ir atsiradau kažkokioje nežinomoje pasaulio dalyje, kažkur toli toli nuo savo gimtosios šalies, keistoje žemėje, kurios niekas nežino ir kuri, žinoma, egzistavo tik mano sapnuose.

Besiblaškydamas po laukus priėjau didelį miestą kur gyveno daug žmonių. Turgavietėje grūdosi didelė masė žmonių, kur sklido klaikus triukšmas, nuo kurio lengvai galėtų sprogti ausies būgneliai. Aš apsistojau užeigoje, kuri buvo prieš tą turgavietę ir klausiau savininko, dėl kokios priežasties kilo tokia sumaištis ir kodėl tiek daug žmonių susirinko kartu…

– Mes tylūs ir padorūs žmonės, – jis pradėjo pasakoti, – mes ištikimi ir paklusnūs savo tarybinkui.

– Ar tarybininkas yra jūsų aukščiausias vadovas ? – paklausiau, pertraukdamas jį.

– Tarybininkas valdo viską, jis yra mūsų aukščiausia valdžia; Toliau seka policija.

Nusijuokiau.

– kodėl tu juokiesi?… Ar tu nežinojai?… iš kur tu?

Paaiškinau, jog paprasčiausiai pasiklydau ir kad atvykau iš tolimos šalies – Serbijos.

– Aš žinau apie šitą įžymią šalį! – sušnibždėjo savininkas sau, žiūrėdamas į mane su pagarba, ir ištarė garsiai:

– Tokia tvarka čia, – toliau pasakojo, – tarybininkas valdo kartu su savo policininkais.

– ir kokie tie policininkai?

– Na, būna visokių policininkų – priklauso nuo jų laipsnio. Yra auštesnių i žemesnių rangų… Žinai, mes esame tylūs ir gerbtini žmonės, bet visokių valkatų atsibasto iš artimų apylinkių, jie mus užteršia, moko blogų dalykų. Kad atskirtų mus nuo tų kitų žmonių tarybininkas mums gyventojams vakar įsakė, jog visi privalomė eiti į vietinį teismą, kur kiekvienas iš mūsų gaus įspaudą ant kaktos. Štai kodėl tiek daug žmonių susibūrė – norėdami pasitarti, ką daryti.

Aš suvirpėjau ir pagalvojau, kad turėčiau kuo greičiau pabėgti iš šio keisto krašto, nes aš, nors ir serbas, buvau nepratęs prie tokio riteriškumo dvasios demonstravimo, ir man buvo neramu!

Savininkas geranoriškai nusijuokė, bakstelėjo man per petį ir išdidžiai tarė:

– Ak, nepažįstamasis, ar to pakanka, kad tave išgąsdintų? Nenuostabu, kad turėjote nueiti ilgą kelią, kad rastumėte drąsos, tokios kaip mūsų!– Ir ką gi jūs darysite? – nedrąsiai paklausiau.

– Koks klausimas! Pamatysite, kokie esame drąsūs. Turite nueiti ilgą kelią, kad rastumėte drąsos, tokios kaip mūsų, sakau jums. Jūs keliavote toli ir plačiai bei matėte pasaulį, bet esu įsitikinęs, kad niekada nematėte didesnių herojų nei mes. Eikime ten kartu. Privalau paskubėti.

Mes jau ruošėmės eiti, kai priešais duris išgirdome botago plakimą.

Aš išlindau pasižiūrėti kas vyksta ir prieš mane iškilo įdomus reginys: matėsi vyras su trijų dalių kepure, kurių švietė ant jo galvos,ir apsirengęs įmantriu kostiumu, jojo ant kito vyro nugaros, kuris vilkėjo labai turtingais, bendro, civilio kirpimo drabužiais. Jis sustojo prieš užeigą ir raitelis nusileido.

Savininkas išėjo, nusilenkė ant žemės, o vyras su įmantriu kostiumu nuėjo į užeigą prie specialiai dekoruoto stalo. Tas, kuris vilkėjo civiliais drabužiais, pasiliko priešais užeigą ir laukė. Savininkas žemai nusilenkė ir jam. – Kas čia vyksta? – paklausiau šeimininko, giliai suglumęs.

– Na, užėjęs į užeigą, yra aukšto rango policininkas, o šis žmogus yra vienas iškiliausių mūsų piliečių, labai turtingas ir puikus patriotas, – sušnibždėjo šeimininkas. – Bet kodėl jis leidžia kitam jodinėti ant nugaros?

Šeimininkas papurtė savo galvą ir mes nuėjome šalin. Jis man pašaipiai nusišypsojo ir pasakė:

– Mes manome, kad tai didelė garbė, kurios retas nusipelno! – Be manęs, jis man pasakė labai daug dalykų be to, tačiau aš taip jaudinausi, kad negalėjau visko suprasti. Bet aš gana aiškiai girdėjau, ką jis pasakė pabaigoje: – Tai yra paslauga savo šaliai, kurios kitos tautos dar neišmoko vertinti!

Atėjome į posėdį, kuomet pirmininko rinkimai jau vyko.

Pirmoji grupė išsirinko vyrą, vadinamą Kolbu, jei gerai pamenu vardą, kaip savo kandidatą į pirmininkus; antroji grupė norėjo Talbo, o trečioji turėjo kitą kandidatą.

Kilo baisi painiava; kiekviena grupė norėjo įstumti savo žmogų.

– Manau, kad mes neturime geresnio vyro nei Kolbas tokio svarbaus susitikimo pirmininkui, – tarė balsas iš pirmosios grupės, – nes mes visi puikiai žinome jo, kaip piliečio, dorybes ir didžiulę drąsą. Nemanau, kad tarp mūsų yra kas nors, kas galėtų pasigirti, kad taip dažnai kažkas būtų pakinkytas itin svarbių asmenų…

– Kas tu, kad apie tai kalbėtum, – sušuko kažkas iš antrosios grupės. – Tavimi niekada nebuvo jojęs jaunesnysis policijos tarnautojas!

– Mes žinome, kokios tavo dorybės, – sušuko kažkas iš trečiosios grupės. – Niekada negalėtum patirti vieno botago smūgio be kaukimo!

– Išsiaiškinkime, broliai! – pradėjo Kolbas. – Tiesa, kad prieš dešimt metų man ant nugaros važiavo žymūs žmonės; jie mane plakė ir aš niekada neverkiau, bet gali būti, kad tarp mūsų yra ir daugiau nusipelniusių. Yra galbūt jaunesnių, geresnių.

– Ne, ne, – sušuko jo šalininkai.

– Mes nenorime girdėti pasenusių istorijų! Dešimt metų praėjo, nuo to laiko kai kažkas jojo ant Kolbo, – sušuko balsai iš antrosios grupės.

– Jaunas kraujas tegul perima, tegul seni šunys kramto senus kaulus, – pašaukė kai kurie iš trečiosios grupės.

Staiga nebeliko triukšmo; žmonės judėjo atgal, kairėn ir dešinėn, norėdami išvalyti kelią, ir aš pamačiau maždaug trisdešimties metų jaunuolį. Jam artėjant, visos galvos žemai nusilenkė.

– Kas čia? – sušnibždėjau savo sąvininkui.

– Jis yra populiarus lyderis. Jaunas vyras, bet labai perspektyvus. Pirmosiomis dienomis jis galėjo pasigirti, kad tris kartus nešė tarybininką ant nugaros. Jis yra populiaresnis už kitus.

– Jie galbūt jį išrinks? – pasiteiravau.

– Tai daugiau nei aišku, nes kaip ir visiems kitiems kandidatams – jie visi vyresni, laikas juos aplenkė, o tarybininkas vakar kurį laiką jojo jam ant nugaros.

– Koks jo vardas?

– Kleardas.

Jie skyrė jam garbės vietą.

– Manau, Kolbo balsas nutraukė tylą, – kad negalime rasti geresnio žmogaus šiai pozicijai nei Kleardas. Jis yra jaunas, ir tiesą sakant, nė vienas iš mūsų vyresnių nėra jam lygus.

– Tegyvuoja Kleardas!… – visi balsai ūžė.

Kolbas ir Talbas nuvedė jį į pirmininko vietą. Visi giliai nusilenkė ir buvo visiška tyla.

– Ačiū jums, broliai, už jūsų didelę pagarbą ir šią garbę, kurią taip vieningai skyrėte man. Jūsų viltys, kurios dabar lieka su manimi, yra pernelyg glostančios mano savimeilę. Tokiomis reikšmingomis dienomis nėra lengva valdyti tautos laivą, bet aš padarysiu viską, kas yra mano galioje, kad pateisinčiau jūsų pasitikėjimą manimi, sąžiningai atstovausiu jūsų nuomonei. Ačiū, mano broliai, kad mane išsirinkote.

– Valio! Valio! Valio! – rinkėjai griaudėjo iš visų pusių.

Ir dabar, broliai, tikiuosi, kad leisite man pasakyti keletą žodžių apie šį svarbų įvykį. Nėra lengva kentėti tokius skausmus, tokias kančias, kurios mums laukia; nėra lengva turėti kaktą, pažymėtą karšta geležimi. Iš tiesų, ne – tai skausmai, kuriuos ne visi vyrai gali ištverti. Tegul bailiai dreba, tegul jie mirksta iš baimės, tačiau nė akimirkos neturime pamiršti, kad esame drąsių protėvių sūnūs, kad mūsų gyslomis teka taurus kraujas, didvyriškas senelių kraujas, didžiųjų riterių, kurie anksčiau mirė visai negalvodami apie save, už laisvę ir į naudą mums visiems, jų palikuoniams. Mūsų kančia yra menka, jei jūs galvojate apie jų kančią – ar dabar, kai gyvename geriau nei bet kada anksčiau, elgsimės kaip išsigimėlių ir bailių veislių nariai? Kiekvienas tikras patriotas, visi, kurie nenori sugėdinti mūsų tautos prieš visą pasaulį, skausmą pakels kaip žmogus ir didvyris.

– Valio! Tegyvuoja Kleardas.

Po Kleardo buvo keli dar keli užsidegę kalbėtojai; jie padrąsino išsigandusius žmones ir daugmaž pakartojo tai, ką pasakė Kleardas.

Tada paprašė kalbėti blyškus bei pavargęs senukas, raukšlėtu veidu, baltais lyg sniegas plaukas bei barzda. Jo keliai ir rankos drebėjo dėl seno amžiaus. Jo balsas suvirpėjo,o akys blizgėjo nuo ašarų.

– Vaikai, – pradėjo jis, ašaros riedėjo baltais, susiraukšlėjusiais skruostais ir krisdamas ant barzdos, – aš apgailėtinas ir greitai mirsiu, bet man atrodo, kad jūs turėtumėte neleisti tokiai gėdai ateiti. Man šimtas metų ir aš visą gyvenimą gyvenau be to!… Kodėl vergovės prekės ženklas turėtų būti dabar įspaustas į mano išbalusią ir pavargusią galvą?…

– Velniop tą seną nenaudėlį! – sušuko pirmininkas.

– Velniop jį! – kiti šaukė.

– Senas bailys!

– Užuot padrąsinęs jaunus, jis gąsdina visus!

– Jam turėtų būti gėda dėl savo žilų plaukų! Jis gyveno pakankamai ilgai ir vis dar gali bijoti – mes, jauni, esame drąsesni …

– Velniop tą bailį!

– Išvarykite jį!

Įpykusi drąsių, jaunų patriotų minia puolė ant senuko ir ėmė įniršusiai jį stumdyti, traukti ir spardyti. Galiausiai jį paleido dėl jo amžiaus – kitaip jie būtų jį gyvą uždaužę akmenimis.

Taigi jie visi pasižadėjo rytoj būti drąsūs ir pasirodyti verti savo tautos garbės ir šlovės. Žmonės puikia tvarka pradėjo eiti kas sau.

Kaip skirstėsi eiti, jie sakė:

– Rytoj pamatysime, kas yra kas!

– Mes rytoj sutvarkysime pagyrūnus!

– Atėjo laikas, kai verta atskirti save nuo nevertų, kad kiekvienas nenaudėlis negalėtų girtis turintis narsią širdį!

–

O aš tuo tarpu grįžau į užeigą.

– Ar matei kokie ten žmonės – mano šeimininkas paklausė išdidžiai.

– Tikrai turiu, – atsakiau automatiškai, jaučiant, kad jėgos mane apleido ir kad mano galva ūžė nuo visų tų keistų įspūdžių.

Tą dieną jų laikraštyje perskaičiau pagrindinį straipsnį, kuris atrodė būtent taip:

Piliečiai, atėjo laikas sustabdyti bergždžius pasigyrimus ir svaičiojimus tarp savęs ; atėjo laikas nebevertinti tuščių žodžių, kuriuos vartojame gausiai, norėdami parodyti savo įsivaizduojamas dorybes ir pasiekimus. Atėjo laikas, piliečiai, išbandyti savo žodžius ir parodyti, kas iš tikrųjų vertas, o kas ne! Bet mes tikime, kad tarp mūsų nebus gėdingų bailių, kuriuos teks priverstinai atvežti į paskirtą prekės ženklo vietą. Kiekvienas iš mūsų, kuris savo gyslomis jaučia lašą kilnaus protėvių kraujo, stengsis būti vienas iš pirmųjų, kuris išdidžiai ir tyliai neša skausmą ir kančią, nes tai yra šventas skausmas, tai yra auka dėl gero. mūsų šaliai ir mūsų visų gerovei. Pirmyn, piliečiai, nes rytoj yra kilnaus išbandymo diena!…

–

Mano šeimininkas tą dieną nuėjo miegoti iškart po susitikimo, kad kitą dieną kuo anksčiau patektų į paskirtą vietą. Tačiau daugelis buvo nuėję tiesiai į rotušę, kad būtų kuo arčiau eilės pradžios.

Kitą dieną aš taip pat nuėjau į rotušę. Ten buvo visi – ir jauni, ir seni, vyrai ir moterys. Kai kurios motinos atsinešė savo mažus kūdikius ant rankų, kad juos būtų galima paženklinti vergovės ženklu, t.y. garbės žodžiu, ir taip gauti didesnę teisę į aukštas pareigas valstybės tarnyboje.

Žmonės keikėsi bei stumdėsi (pastebėjau, kad jie gana panašūs į mus, serbus, ir aš, kažkaip tuo džiaugiausi), ir visi stengėsi būti pirmi prie durų. Kai kurie net ėmė kitus už gerklės, kad pasiektų savo tikslą.

Ten juos ženklino parinktas valstybės tarnautojas su baltu oficialiu kostiumu ir švelniai priekaištavo žmonėms:

– Nekelkit chaoso, dėl Dievo meilės, ateis visų eilė, – jūs nesate gyvuliai, manau, mes galime susitvarkyti nesistumdydami.

Ženklinimas prasidėjo. Vieni verkė, kiti tik aimanavo iš skausmo, bet niekas iš jų neiškentėjo neišleisdamas jokio garso, kol aš ten dalyvavau.

Negalėjau ilgai žiūrėti į šį kankinimą, todėl grįžau į užeigą, tačiau kai kurie jų jau buvo grįžę, valgė ir gėrė.

– Tai jau baigta! – tarė vienas iš jų.

– Na, mes visai nerėkėm, bet Talbas bliovė kaip tikras!… – atsakė kitas.

– Jūs matote, koks tas jūsų Talbas, ir norėjote, kad vakar jis būtų posėdžio pirmininkas.

– Ah, niekas nebūtų pagalvojęs!

Jie kalbėjo, nors viduje dejuodami iš skausmo, bet bandydami tai nuslėpti vienas nuo kito, nes kiekvienam buvo gėda manyti, jog jis yra bailys.

Kleardas apsigėdino save, nes jis dejavo, o žmogus, vardu Learas, buvo didvyris, nes jis paprašė, kad ant kaktos būtų išspausti netgi du ženklai ir niekada negirdėjo jokio skausmo. Visas miestas su didžiausia pagarba kalbėjo apie jį.

Kai kurie žmonės pabėgo, ir dėl to miesto žmonės juos niekino.

Po kelių dienų tas, kurio kaktoje buvo du prekių ženklai, vaikščiojo aukštai iškelta galva, oriai ir savigarbai, kupinas šlovės ir pasididžiavimo, ir kad ir kur eitų, visi nusilenkė ir nusimetė kepurę, kad pasveikintų dienos herojų.

Vyrai, moterys ir vaikai bėgo paskui jį gatvėje, norėdami pamatyti didžiausią tautos vyrą. Kur jis nuėjo, baimės įkvėptas šnabždesys jį sekė: „Learai, Learai!… Tai jis!… Tai didvyris, kuris neišleido jokio garso, o du ženklinimai buvo įspausti ant jo kaktos! “Jis buvo laikraščių antraštėse, giriamas ir šlovinamas.

Ir jis nusipelnė žmonių meilės.

–

Visur girdėjau tokias pagyras ir pradėjau iš tiesų jausti, kad mano gyslomis teka senas, kilnus serbų kraujas. Mūsų protėviai buvo didvyriai, jie mirė užmušti laisvės kuolais; mes taip pat turime didvyrišką praeitį ir savo Kosovą. Aš degiau iš nacionalinio pasididžiavimo ir tuštybės, norėjau parodyti, kokia drąsi mano kilmė, ir skubėti į Rotušę bei šaukti:

– Kodėl giriate savo Learą?… Niekada nematėte tikrų herojų! Ateikite ir įsitikinkite, koks taurus serbų kraujas! Išdeginkit man ant galvos dešimt tų ženklų, ne tik du!

Valstybės tarnautojas baltu kostiumu priartino savo įkaitintą įspaudą prie mano kaktos ir aš ties ta akimirka… pabudau iš miego.

Iš baimės patryniau kaktą ir persižegnojau, stebėdamasis keistais dalykais, kurie vyko mano sapnuose.

– Aš beveik nustelbiau jų Learo šlovę, – pagalvojau bei patenkintai apsiverčiau ant kito šono, ir man kažkaip buvo gaila, kad mano sapnas taip ir liko neužbaigtas.

 

Belgrade, 1899.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.

« Older Posts
Newer Posts »