Vadas (2/3)
Kitą dieną visi, sukaupę drąsą keliauti ilgą kelionę susirinko lauke. Daugiau nei du šimtai šeimų atvyko į parinktą. Tik keli pasiliko sergėti savo senuosius namus.
Buvo iš tiesų apgailėtina matyti šią masę nelaimingų žmonių, kuriuos karti nelaimė privertė apleisti savo tėvynę, kurioje gimė bei kurioje stovėjo jų protėvių ir senolių kapai. Jų veidai išsekę ir išvargę, saulės nudeginti. Visas ilgametis vargas dabar pasirodė juose ir perteikė tikrų tikriausią kančią ir neviltį. Bet būtent tą akimirką užgimė pirmoji viltis, tačiau žinoma jausmai buvo sutirštinti namų ilgesiu. Ašaros nubėgo kelių senų vyrų akimis kurie giliai atsiduso ir judino savo galvas, lyg nujausdami blogą nuojautą. Dabar jie susimąstė, kad galėtų pasilikti savo žemėje ilgiau, iki tol kol sulauktų savo mirties šalia šių plytinčių akmenų, nei ieškotų geresnės žemelės sau. Dauguma moterų graudžiai apraudojo mirusius artimuosius, kurių kapus reikės greitai apleisti.
Na, o vyrai bandė palaikyti drąsų frontą ir gyvai šūkavo, – Ką jūs norit toliau badauti šitoje prakeiktoje žemėje ir gyventi tarp šitų lūšnų? – Tikriausiai jie iš visos širdies norėtų pasiimti su savimi visą šitą prakeiktą regioną su tomis apgriuvusiomis lūšnomis, jei tik galėtų.
Natūralu, jog buvo daug triukšmo, ir šūkavimo tarp žmonių. Ir vyrai ir moterys nesugebėjo rasti sau vietos. Kūdikiai žviegė ant moterų nugarų. Netgi gyvuliai atrodė nesavi. Šie žmonės neturėjo daug gyvulių, kelias karvutes bei kuiną apšepusį arklį su didele galva ir kojomis ant kurių buvo užversti seni skarmalai ir ant jo kupros užmesti du didžiuliai maišai, taip kad vargšas arklys siūbavo nuo jų svorio. Bet vis dėl to sužvengdamas karts nuo karto, sugebėjo išstovėti. Kiti krovė savo daiktus ant asilų nugarų; o vaikai traukė šunis už pavado. Kalbėjimas, rėkimas, keiksmai, dejavimas bei verkimas iš syk akompanavo lojimą ir arklių žvengimą. Net asilas bliovė kartu. Tačiau vadovas neištarė nė vieno žodžio, lyg visa tai nebūtų jo reikalas. Be galo išmintingas vyras!
Jis tiesiog sėdėjo tyliai susimąstęs bei nuleidęs galvą. Tada spjovė ant žemės; ir tai buvo viskas. Nepaisant tokio jo elgesio, jo populiarumas augo tarp žmonių. Toliau girdėjosi tokios kalbos:
– Turėtume džiaugtis, kad radome tokį vyrą. Neduok Dieve būtume išėję be jo! Mes būtume pražuvę. Jis turi auksinį protą, sakau jums! Jis tylus. Neištarė nei vieno žodžio! – pasakė vienas iš žmonių, stebėdamas vadą su pagarbą ir pasididžiavimu.
– O ką jam sakyti? Kas daug šneką, mažai galvoja. Protingas vyras, iš tiesų! Jis tik mąsto, o nieko nesako, – pridėjo kitas, kuris žiūrėjo į vadą su nuostaba.
– Nelengva vesti šitiek žmonių! Jis turi viską gerai apgalvoti, kadangi turi nemažą darbą ant savo pečių, – pridėjo pirmasis.
Atėjo laikas pradėti. Jie laukė, stebėdami ar kažkas išdrįstų persigalvoti, tačiau niekam nesiryžus nebuvo prasmės daugiau lūkuriuoti.
– Ar neturėtume keliauti? – žmonės klausė vado.
Jis pasikėlė neištardamas žodžio.
Patys drąsiausi vyrai iš syk apspito aplink jį, kad būtų šalia vos prireikus.
Besiraukantis ir vis dar nuleidęs galvą, vadas žengė kelis žingsnius, oriai mosavo lazda prieš save. Visa eilė žmonių pradėjo judėti paskui jį, ir skandavo “Ilgai gyvuok, vade!” Po dar kelių žingsnių jis atsitrenkė į tvorą šalia kaimo rotušės. Ten jis ir sustojo taigi ir visa eilė jį sekusių žmonių. Vadas atsigręžė kelis žingsnius atgal ir keletą kartų perbraukė tvorą su savo lazda.
– Ką dabar mums daryti? – klasė žmonės.
Jis nieko neatsakė
– Ką mums daryti? Išgriauti tą tvorą! Va ką mes darysime! Kaip jūs nesuprantate, kad jis su lazda mums rodo ką daryti? – suriko tie kas stovėjo arčiausiai vado.
– Ten vartai! Štai ten yra vartai! – šaukė vaikai rodydami į vartus, kurie stovėjo priešais juos.
– Nusiraminkite, vaikai!
– Dieve padėk, kas vyksta? – Kelios moterys peržegnojo save.
– Nė žodžio! Jis puikiai žino ką daryti. Nugriaukite tvorą!
Taigi iš syk tvora buvo nugriauta, lyg jos niekada ten ir nebuvo.
Jie keliavo į priekį.
Nepraėjus net šimtą žingsnių vadas vėl sustojo įkliuvo į didžiulį spygliuotą krūmą. Didelėmis pastangomis jis išsinarpliojo iš jo bei pradėjo braukti lazdą į žemę. Niekas nesukrutėjo.
– Kas dabar? – šaukė žmonės pačiame gale.
– Nupjaukite tą krūmą! – paliepė stovintys šalia vado.
– yra kelias už krūmo! Štai čia! – šaukė vaikai ir žmonės.
– Štai ten kelias! Yra kelias! – pajuokiant mėgdžiojo juos vyrai priekyje. – Kaip mes galime žinoti kur jis mus veda? Visi negali vadovauti. Vadas geriausiai žino kelią. Kirskit krūmą!
Vyrai iš syk nėrėsi į priekį pjauti krūmo.
– Au! – šaukė tas kuris įstrigo už rankos į gervuogių krūmą.
– Broliai, mes negalime gauti kažko nepaaukojus nieko. Turime ir nudegti šiek tiek, kad pasiektume kažką gero, – atsakė drąsiausias iš minios.
Pagaliau po daugelio pastangų jie prasiplėšė kelią per krūmą ir pajudėjo toliau.
Šiek tiek pasibastę į priekį jie priėjo apipintą tvorą, ir ši buvo nugriauta.
Mažai buvo be nukeliauta pirmają dieną nes jie vis susidurdavo su tokiomis kliūtimis. Jie keliavo vargiai turėdami maisto, tik džiovintos duonos, kiti turėjo trupuį sūrio, tačiau dauguma turėjo išgyventi tik iš duonos, kad numalšintų alkį, o kiti visai nieko neturėjo. Laimei buvo vasara, taigi pakeliui jiems šen bei ten pavyko rasti vaisių.
Taigi po pirmos dienos tik mažas atstumas buvo nukeliautas, bet žmonės buvo jau gerokai nuvargę. Nebuvo jokių rimtų pavojų ir nelaimių neįvyko. Natūralu, kad po tokio svarbaus pasiryžimo iškeliauti visa tai kas įvyko buvo smulkmenos: spyglys įstrigo moters akyje, kurį ji uždengė sušlapinta drobele, vaikas susimušė koją į rąstą, tad jis šlubavo; Senolis užkliuvo už gervuogių krūmo ir pasitempė kulkšnį; po to kai jam buvo uždėtas maltas svogūnas jis drąsiai kentė skausmą, remdamasis į savo lazdą, šlubavo pirmyn už vado. (Jei atvirai keletas žmonių įtarė, jog senolis meluoja, nes jis tiesiog norėjo grįžti atgal į kaimą.) Galiausiai, beliko tik keletas tų, kurie neturėjo spyglių rankose, kojose ar ant veido. Vyrai herojiškai iškentė viską, kol moterys keikėsi nuo pirmos valandos kuomet jos išvyko, taip pat verkė vaikai, tačiau jie nesuprato, kad skausmas kurį jie patiria bus gausiai atlygintas.
Visų laimei niekas neatsitiko vadui. Atvirai pasakius, jis buvo puikiai apsaugotas, bet už vis vyrui tiesiog sekėsi. Pirmąją kelionės naktį visi susibūrė pasimelsti ir padėkoti Dievui, jog kelionė kol kas buvo sėkminga ir, kad vadas išvengė bet kokios nelaimės kelyje. Vienas iš drąsiausių vyrų pradėjo kalbėti. Jo veidas subraižytas gervuogių krūmo, bet jam buvo nė motais.
– Broliai, – jis pradėjo. – Vienos dienos kelionė jau už mūsų, ačiū Dievui. Tai nelengva, bet mes turime kentėti šį sunkų kelią, kad jis mus nuvestų į laimę Tegu visagalis Dievas apsaugo mus nuo bet kokio pavojaus ir jog vestų mus toliau sėkmingai.
– Rytoj prarasiu ir kitą savo akį jeigu taip toliau! – piktai sumurmėjo viena iš moterų.
– Au, mano koja! – senolis skundėsi, padrąsintas moters replika.
Vaikai nenustojo verkti ir skųstis, o jų motinoms sunkiai be pavyko juos nuraminti, kad galėtų girdėti pašnekovą.
– Taip jūs prarasit akį, – pratrūko pykčiu, – ir gal net prarasit abi! Nėra didelė nelaimė, jei viena moteris praras akį dėl tokios didžiulio mūsų užmojo. Jums turėtų būti gėda. Ar jūs negalvojate apie savo vaikų gerbūvį? Galbūt pusę mūsų žus! Koks skirtumas? Ką reiškia viena akis? Kokia iš jų nauda jei turime kas mus lydi į laimę? Ar mes turėtume viską mesti ir apleisti mūsų kelionę tik dėl vienos akies ir senio ?
– Jis meluoja! Senis paprasčiausiai meluoja! Jis apsimetinėja tik kad grįžtų atgal, – Pasigirdo balsai iš visų pusių.
– Broliai, kas nenori keliauti toliau, – atkirto pašnekovas, – Leiskit jiems grįžti atgal, užuot besiklausę jų nusiskundimus, nes jie tik maišo mums. Jei paklaustumėt manęs, aš seksiu išmintingą vadą iki savo paskutinių jėgų.
– Mes visi seksime! Seksime kol esame gyvi!
Vadas buvo tylus.
Visi stebėjo jį ir šnabždėjosi tarpusavyje:
– Jis įnikęs į savo mintis!
– Išmintingas vyras!
– Pažiūrėkite į jo kaktą!
– Ir visada susiraukęs!
– Rimtas!
– Jis drąsus! Tai matosi viskame ką jis daro.
– Tikrų tikriausiai! Tvoros, barjerai, krūmai – Pro viską jis prasibrauna. Jis tik sau ramiai braukia su lazda, nesakydamas nieko, ir mums tik spėlioti kas jo galvoje.
Vadas (1/3)
– Mano broliai ir draugai, aš išklausiau visas jūsų kalbas, taigi dabar prašau jūsų išklausyti ir manęs. Visos mūsų derybos Ir kalbos nieko vertos, kol mes pasiliekame šiame nederlingame regione. Šioje smėlingoje žemėje ir ant šių akmenuotų laukų niekas neauga, net ir per lietingus metus, ką jau bekalbėti apie besitęsiančią sausrą, kurios mes dar neregėjome. Kaip ilgai mes bursimės kartu ir veltui kalbėsime? Gyvuliai miršta be maisto, ir greit mūsų vaikai taip pat badaus. Mes privalome atrasti kitokią, daug geresnę bei gudresnę išeitį. Manau, jog geriausia būtų palikti šias sausumas ir iškeliauti į pasaulį, kad atrastume derlingesnę vietą, nes mes paprasčiausiai nebegalime taip toliau gyventi.
Štai taip prakalbo šios sausos žemės gyventojas nuvargintu balsu. Kokiame susibūrime, kur ir kada, manyčiau, neturi reikšmės nei man nei tau. Svarbu, jog patikėtum manimi, kad tai iš tikrųjų įvyko labai seniai, kažkur, kažkurioje žemėje, ir to visai gana. Būsiu atviras, vienu metu aš maniau, kad vis dėlto pats sukūriau visą šitą istoriją, bet žingsnis po žingsnio ir aš išsilaisvinau iš nemalonaus mąstymo, jog viską aš išsigalvojau ir jog tai tik kliegesiai. Taigi dabar tvirtai tikiu, jog perteiksiu tiesą apie tai kas iš tikrųjų įvyko ar bent turėjo įvykti kažkur, kažkada ir, kad aš niekuo gyvu negalėjau viso to išsigalvoti.
Išblyškę klausytojai tuščiais bei niūriais veidais, iš pradžių pasimetę ir besilaikę rankas po savo diržais kaip mat pagyvėjo išklausę šiuos išmintingus žodžius. Kiekvienas iš jų jau apkerėti pradėjo įsivaizduoti esantys rojiškame krašte, kur varginantis nugaros lenkimas jiems galėtų atnešti gausų derlių.
– Jis teisus! Jis teisus! – iš visų pusių sušnabždėjo minia išvargusiais balsais.
– Ar ta vieta a…r…ti? – iš kampo pasigirdo nežymus murmėjimas.
– Broliai! – Kitas prakalbo gyvesniu balsu. – Mes privalome vadovautis šiuo patarimu tučtuojau, nes toliau taip nebegalime gyventi. Mes šitaip vargome tačiau viskas buvo veltui. Mes sodinome sėklas, kurias verčiau būtume suvalgę, o kai mus pasiekė potvynis jas visas užliejo ir išplovė mūsų sėtus šlaitus, kur beliko tik pliki akmenys. Ar mums pasilikti čia amžinai ir vargti dieną naktį, kad po to liktume alkani ir ištroškę, nuogi ir basi? Mes turime ieškoti geresnės žemės, kur mūsų sunkus darbas būtų apdovanotas apsčiu derliumi.
– Eime! Eikime tučtuojau, nes ši vieta nebetinkama gyventi!
Kilo šnabždesiai ir kiekvienas pradėjo eiti kas sau, visai negalvodami kur keliauja.
– Palaukite, broliai! Kur jūs traukiate? – pirmasis kalbėtojas sušuko. – Žinoma turime eiti, bet tikrai ne taip. Mes turime žinoti kur einame. Kitaip užuot išsigelbėję save atsirasime dar blogesnėje vietoje. Būtų geriausia, kad išsirinktume vadą, kurio turėtume klausyti ir sekti, kuris parodytu mums geriausią bei tiesiausią kelią.
– Pasirinkim! Pasirinkime čia ir dabar, – pasigirdo balsų unisonas.
Tik dabar kilo didelis ginčas, tikras chaosas. Visi kalbėjo vienas per kitą, niekas negalėjo nei girdėti nei būti išgirstas. Jie kaip mat pradėjo skaldytis į grupes, kiekvienas murmėdamas sau, o galiausiai ir tos grupės iširo. Poromis jie pradėjo griebti vienas kitą už rankos, aiškintis, įrodinėti kažką, tampydami rankoves, o kiti mosikuoti rankas tuščiam ore. Po to vėl susirinko į krūvą, dar beburbėdami.
– Nagi Broliai! – Staiga nuaidėjo stipus balsas, kuris kaip mat nutildė visus užkimusius bei prislopintus garsus. – Mes taip niekad nesutarsime. Visi šneka, bet niekas neklauso. Išsirinkime vadą! Ką iš mūsų galime pasirinkti? Kas iš mūsų keliavo pakankamai, kad pažintu tolimus kelius? Pažįstame vienas kitą puikiai, bet aš asmeniškai čia nerandu nei vieno žmogaus kuriam patikėčiau savo gerovę ir savo vaikus. Geriau pasakykite man kas pažįsta tą keliautoją, kuris šį rytą sėdėjo pavėsyje pačiame kelio pakraštyje?
Krito tyla. Visi pasisuko į nepažįstamąjį, nužiūrinėdami jį nuo galvos iki kojų.
Keliautojas, vidutinio amžiaus, niūriu bei susimasčiusiu veidu, kurį uždengė jo ilgi plaukai bei apžėlusi barzda, pasiliko sėdėti toliau, jo tyla nepakito, jis įnikęs savo mintyse, karts nuo karto įbesdavo savo didelę lazdą į gruntą.
– Vakar mačiau tą patį vyrą su jaunu berniuku. Jie laikėsi už rankų, keliaudami gatve. Ir vakar vakare tas berniukas išėjo iš kaimo, o nepažįstamasis pasiliko čia.
– Broli, pamirškime šias bereikšmes smulkmenas užuot švaistę laiką. Kas jis bebūtų, jam teko toli keliauti, niekas iš mūsų jo nepažįsta, bet jis tikriausiai žino trumpiausią ir geriausią kelią mus nuvesti į ten kur norime būti. Mano sprendimu jis labai išmintingas vyras, kadangi jis sėdi tylų tyliausiai ir mąsto. Bet kas kitas jau senų seniausiai butų įsikišęs į mūsų reikalus dešimtis ar daugiau kartų arba būtų bent užkalbinęs vieną iš mūsų, užuot jis visa laiką čia sėdėjo vienišas, nesakydamas nieko.
– Žinoma, vyras tyliai sėdi kadangi mąsto apie kažką. Negali būti kitaip, jis itin protingas, – sutiko kiti, dar kartą tyrinėdami nepažįstamąjį. Kiekvienas iš jų atrado genialių bruožų jame, kurie įrodė jo neįprastą intelektą.
Nebereikėjo daugiau tartis ar kalbėtis, galiausiai visi vienbalsiai sutarė, jog geriausia būtų klausti keliautojo – kuris, kaip jiems atrodė, buvo siųstas pačio Dievo, lydėti juos į pasaulį, ieškant geresnės teritorijos bei derlingesnės žemės. Būtent jis turėtų būti jų vadas, kurio jie klausytų ir vykdytų jo užmojus be jokių klausimų.
Jie parinko dešimt vyrų tarp savęs, kurie eitų pas nepažįstamąjį ir paaiškintų jam šį jų užmojį. Parinkta delegacija turėjo jam atskleisti varganas gyvenimo sąlygas ir paprašyti, jog nepažįstamasis pasiryžtu būti jų vadu.
Taigi dešimt vyrų nuvyko pas jį ir pagarbiai nusilenkė. Vienas iš jų pasakojo apie nevaisingą dirvą, apie daugiametes sausras ir vargą, kurį teko iškęsti. Jis pabaigė šiais žodžiais:
– Šitos sąlygos mus verčia palikti savo namus ir žemę ir iškeliauti į pasaulį atrasti geresnę gimtinę. Šią akimirką, kuomet susitarėm, atrodo lyg pats Dievas parodė mums savo gailestingumą, jog atsiuntė mums jus – išmintingas bei vertas nepažįstamasis – kad jūs išvestumėte mus ir išlaisvintumėte iš viso mūsų vargo. Visų gyventojų vardu prašome būti mūsų vadu. Kur beeitumėte, mes seksime. Jūs žinote kelius, ir be abejo užaugote derlingesnėje bei laimingesnėje gimtinėje. Mes klausysime jūsų ir vykdysime kiekvieną iš jūsų įsakymų. Taigi ar jūs, išmintingas nepažįstamasis, sutiksite išgelbėti šitiek daug sielų iš pražūties? Ar būsite mūsų vadas?
Per visą šitą maldavimą išmintingasis nepažįstamasis niekaip ir nepakėlęs savo galvos. Visą šitą laiką jis pasiliko toje pačioje vietoje, kurioje jį ir rado, beveik nekrutėdamas. Palenkęs galvą jis nežymiai raukėsi ir neištarė nė žodžio. Jis tik karts nuo karto subesdavo savo lazdą į žemę ir giliai mąstė. Kai visos kalbos pasibaigė jis tyliai ištarė visai nejudėdamas:
– Būsiu!
– Ar galime eiti ieškotis geresnės vietos?
– Galite! – jis tęsė toliau visai nekeldamas galvos.
Entuziazmas ir dėkingumas pasirodė jų akyse, tačiau atrodė lyg nepažįstamajam tai buvo visai ne motas, jis neištarė nei žodžio.
Dešimtis vyrų sugrįžo į pirminį susibūrimą pasidalinti žiniomis ir kaip jie iš tiesų pastebėjo šio vyro neįprastą išmintį.
– Jis visai nepajudėjo iš savo vietos ir net nepakėlė galvos, kad pamatytų kas su juo kalba. Jis tiesiog sėdėjo ir tyloje meditavo. Po viso mūsų jausmingo kalbėjimo jis ištarė tik du žodžius.
– Tikras išminčius! Nepakartojamas protas! – iš visų pusių sušuko minia tikėdami jog Dievas atsiuntė jiems angelą iš dangaus juos išgelbėti. Visi buvo įsitikinę sėkme sekant šį vadą, kurio niekas šiame pasaulyje. Taigi buvo nuspręsta, kad visi iškeliaus kitą dieną saulei patekėjus.
Įspaudas
Susapnavau siaubingą sapną. Aš nenoriu gilintis apie patį sapną, verčiau kaip aš išdrįsau sapnuoti tokius bjaurius dalykus, kai esu itin ramus ir garbingas pilietis, paklusnus mūsų kamuojamos Serbijos vaikas, kaip ir visi kiti. Žinoma, jei paklaustumėte ar aš esu išskirtinas kažkuo, viskas būtų kitaip, bet ne, mielas drauge, aš elgiuosi taip kaip ir visi kiti, o kas liečia buvimą atsargiu, niekas man negali prilygti. Kartą pamačiau blizgią policininko uniformos sagą gulinčią ant gatvės, ir įsistebeilijau į jos magišką švytėjimą, beveik ją praeidamas, jausdamas mielus prisiminimus, kai netikėtai mano ranka pradėjo drebėti, iškeldama saliutą; mano galva nusilenkė pačiai žemei, ir mano burna suformavo malonią šypseną, kurią mes visi suformuojame sveikindamiesi su savo viršininkais.
– Kilnus kraujas teka mano venose – Štai kaip yra! – Pamaniau tai tuo pačiu metu, kuomet su panieka pažvelgiau į žvėrį, kuris nerūpestingai užmynė ant tos sagos.
– Žvėris! – ištariau sau karčiai, nusispjoviau, ir tyliai nuėjau, paguostas minties, jog tokių niekšų yra tik keletas; ir džiaugiausi, jog Dievas man suteikė rafinuotą širdį ir kilmingą bei taurų protėvių kraują.
Taigi, jūs matote koks nuostabus vyras esu, niekuo nesiskiriantis nuo kitų garbingų piliečių, todėl jūs be jokių abejonių stebėsitės kaip tokie siaubingi ir kvaili dalykai vyksta mano sapnuose.
Nieko keisto neįvyko tą dieną. Puikiai pavakarieniavau ir po to laisvalaikiu niurksojau sau krapštydamas dantis; gurkšnodamas savo vyną, ir tada, drąsiai naudodamasis savo sąžiningomis piliečio teisėmis, nuėjau atsigulti į lova pagriebę knygą, kad greičiau užmigčiau.
Knyga išslydo man iš rankų, aišku, patenkinusi mano norus, ir po visų atliktų darbų aš kuo nekalčiausiai užmigau lyg avinėlis.
Staiga atsiradau siaurame bei purviname kelyje, vedančiame per kalnus. Šalta, tamsi naktis. Vėjas švilpė tarp nunykusių šakų, kurios draskė lyg peiliukas, palietęs nuogą odą. Dangus juodas, nebylus ir grėsmingas bei sniegas, lyg dulkės, pūtė į akis ir į veidą. Nei vienos gyvos sielos matyti. Aš skubu tolyn ir karts nuo karto paslystu ant to purvo, tai į kairę, tai į dešinę. Aš svirduliuoju bei krentu, kol galiausiai visai pasiklystu, bastausi pirmyn, Dievai žino kur, ir tai jautėsi visai nekaip trumpa paprasta naktis, bet ilga kaip dešimtmetis, ir aš ėjau nežinodamas kur.
Taigi, keliavau į priekį daug metų ir atsiradau kažkokioje nežinomoje pasaulio dalyje, kažkur toli toli nuo savo gimtosios šalies, keistoje žemėje, kurios niekas nežino ir kuri, žinoma, egzistavo tik mano sapnuose.
Besiblaškydamas po laukus priėjau didelį miestą kur gyveno daug žmonių. Turgavietėje grūdosi didelė masė žmonių, kur sklido klaikus triukšmas, nuo kurio lengvai galėtų sprogti ausies būgneliai. Aš apsistojau užeigoje, kuri buvo prieš tą turgavietę ir klausiau savininko, dėl kokios priežasties kilo tokia sumaištis ir kodėl tiek daug žmonių susirinko kartu…
– Mes tylūs ir padorūs žmonės, – jis pradėjo pasakoti, – mes ištikimi ir paklusnūs savo tarybinkui.
– Ar tarybininkas yra jūsų aukščiausias vadovas ? – paklausiau, pertraukdamas jį.
– Tarybininkas valdo viską, jis yra mūsų aukščiausia valdžia; Toliau seka policija.
Nusijuokiau.
– kodėl tu juokiesi?… Ar tu nežinojai?… iš kur tu?
Paaiškinau, jog paprasčiausiai pasiklydau ir kad atvykau iš tolimos šalies – Serbijos.
– Aš žinau apie šitą įžymią šalį! – sušnibždėjo savininkas sau, žiūrėdamas į mane su pagarba, ir ištarė garsiai:
– Tokia tvarka čia, – toliau pasakojo, – tarybininkas valdo kartu su savo policininkais.
– ir kokie tie policininkai?
– Na, būna visokių policininkų – priklauso nuo jų laipsnio. Yra auštesnių i žemesnių rangų… Žinai, mes esame tylūs ir gerbtini žmonės, bet visokių valkatų atsibasto iš artimų apylinkių, jie mus užteršia, moko blogų dalykų. Kad atskirtų mus nuo tų kitų žmonių tarybininkas mums gyventojams vakar įsakė, jog visi privalomė eiti į vietinį teismą, kur kiekvienas iš mūsų gaus įspaudą ant kaktos. Štai kodėl tiek daug žmonių susibūrė – norėdami pasitarti, ką daryti.
Aš suvirpėjau ir pagalvojau, kad turėčiau kuo greičiau pabėgti iš šio keisto krašto, nes aš, nors ir serbas, buvau nepratęs prie tokio riteriškumo dvasios demonstravimo, ir man buvo neramu!
Savininkas geranoriškai nusijuokė, bakstelėjo man per petį ir išdidžiai tarė:
– Ak, nepažįstamasis, ar to pakanka, kad tave išgąsdintų? Nenuostabu, kad turėjote nueiti ilgą kelią, kad rastumėte drąsos, tokios kaip mūsų!– Ir ką gi jūs darysite? – nedrąsiai paklausiau.
– Koks klausimas! Pamatysite, kokie esame drąsūs. Turite nueiti ilgą kelią, kad rastumėte drąsos, tokios kaip mūsų, sakau jums. Jūs keliavote toli ir plačiai bei matėte pasaulį, bet esu įsitikinęs, kad niekada nematėte didesnių herojų nei mes. Eikime ten kartu. Privalau paskubėti.
Mes jau ruošėmės eiti, kai priešais duris išgirdome botago plakimą.
Aš išlindau pasižiūrėti kas vyksta ir prieš mane iškilo įdomus reginys: matėsi vyras su trijų dalių kepure, kurių švietė ant jo galvos,ir apsirengęs įmantriu kostiumu, jojo ant kito vyro nugaros, kuris vilkėjo labai turtingais, bendro, civilio kirpimo drabužiais. Jis sustojo prieš užeigą ir raitelis nusileido.
Savininkas išėjo, nusilenkė ant žemės, o vyras su įmantriu kostiumu nuėjo į užeigą prie specialiai dekoruoto stalo. Tas, kuris vilkėjo civiliais drabužiais, pasiliko priešais užeigą ir laukė. Savininkas žemai nusilenkė ir jam. – Kas čia vyksta? – paklausiau šeimininko, giliai suglumęs.
– Na, užėjęs į užeigą, yra aukšto rango policininkas, o šis žmogus yra vienas iškiliausių mūsų piliečių, labai turtingas ir puikus patriotas, – sušnibždėjo šeimininkas. – Bet kodėl jis leidžia kitam jodinėti ant nugaros?
Šeimininkas papurtė savo galvą ir mes nuėjome šalin. Jis man pašaipiai nusišypsojo ir pasakė:
– Mes manome, kad tai didelė garbė, kurios retas nusipelno! – Be manęs, jis man pasakė labai daug dalykų be to, tačiau aš taip jaudinausi, kad negalėjau visko suprasti. Bet aš gana aiškiai girdėjau, ką jis pasakė pabaigoje: – Tai yra paslauga savo šaliai, kurios kitos tautos dar neišmoko vertinti!
Atėjome į posėdį, kuomet pirmininko rinkimai jau vyko.
Pirmoji grupė išsirinko vyrą, vadinamą Kolbu, jei gerai pamenu vardą, kaip savo kandidatą į pirmininkus; antroji grupė norėjo Talbo, o trečioji turėjo kitą kandidatą.
Kilo baisi painiava; kiekviena grupė norėjo įstumti savo žmogų.
– Manau, kad mes neturime geresnio vyro nei Kolbas tokio svarbaus susitikimo pirmininkui, – tarė balsas iš pirmosios grupės, – nes mes visi puikiai žinome jo, kaip piliečio, dorybes ir didžiulę drąsą. Nemanau, kad tarp mūsų yra kas nors, kas galėtų pasigirti, kad taip dažnai kažkas būtų pakinkytas itin svarbių asmenų…
– Kas tu, kad apie tai kalbėtum, – sušuko kažkas iš antrosios grupės. – Tavimi niekada nebuvo jojęs jaunesnysis policijos tarnautojas!
– Mes žinome, kokios tavo dorybės, – sušuko kažkas iš trečiosios grupės. – Niekada negalėtum patirti vieno botago smūgio be kaukimo!
– Išsiaiškinkime, broliai! – pradėjo Kolbas. – Tiesa, kad prieš dešimt metų man ant nugaros važiavo žymūs žmonės; jie mane plakė ir aš niekada neverkiau, bet gali būti, kad tarp mūsų yra ir daugiau nusipelniusių. Yra galbūt jaunesnių, geresnių.
– Ne, ne, – sušuko jo šalininkai.
– Mes nenorime girdėti pasenusių istorijų! Dešimt metų praėjo, nuo to laiko kai kažkas jojo ant Kolbo, – sušuko balsai iš antrosios grupės.
– Jaunas kraujas tegul perima, tegul seni šunys kramto senus kaulus, – pašaukė kai kurie iš trečiosios grupės.
Staiga nebeliko triukšmo; žmonės judėjo atgal, kairėn ir dešinėn, norėdami išvalyti kelią, ir aš pamačiau maždaug trisdešimties metų jaunuolį. Jam artėjant, visos galvos žemai nusilenkė.
– Kas čia? – sušnibždėjau savo sąvininkui.
– Jis yra populiarus lyderis. Jaunas vyras, bet labai perspektyvus. Pirmosiomis dienomis jis galėjo pasigirti, kad tris kartus nešė tarybininką ant nugaros. Jis yra populiaresnis už kitus.
– Jie galbūt jį išrinks? – pasiteiravau.
– Tai daugiau nei aišku, nes kaip ir visiems kitiems kandidatams – jie visi vyresni, laikas juos aplenkė, o tarybininkas vakar kurį laiką jojo jam ant nugaros.
– Koks jo vardas?
– Kleardas.
Jie skyrė jam garbės vietą.
– Manau, Kolbo balsas nutraukė tylą, – kad negalime rasti geresnio žmogaus šiai pozicijai nei Kleardas. Jis yra jaunas, ir tiesą sakant, nė vienas iš mūsų vyresnių nėra jam lygus.
– Tegyvuoja Kleardas!… – visi balsai ūžė.
Kolbas ir Talbas nuvedė jį į pirmininko vietą. Visi giliai nusilenkė ir buvo visiška tyla.
– Ačiū jums, broliai, už jūsų didelę pagarbą ir šią garbę, kurią taip vieningai skyrėte man. Jūsų viltys, kurios dabar lieka su manimi, yra pernelyg glostančios mano savimeilę. Tokiomis reikšmingomis dienomis nėra lengva valdyti tautos laivą, bet aš padarysiu viską, kas yra mano galioje, kad pateisinčiau jūsų pasitikėjimą manimi, sąžiningai atstovausiu jūsų nuomonei. Ačiū, mano broliai, kad mane išsirinkote.
– Valio! Valio! Valio! – rinkėjai griaudėjo iš visų pusių.
Ir dabar, broliai, tikiuosi, kad leisite man pasakyti keletą žodžių apie šį svarbų įvykį. Nėra lengva kentėti tokius skausmus, tokias kančias, kurios mums laukia; nėra lengva turėti kaktą, pažymėtą karšta geležimi. Iš tiesų, ne – tai skausmai, kuriuos ne visi vyrai gali ištverti. Tegul bailiai dreba, tegul jie mirksta iš baimės, tačiau nė akimirkos neturime pamiršti, kad esame drąsių protėvių sūnūs, kad mūsų gyslomis teka taurus kraujas, didvyriškas senelių kraujas, didžiųjų riterių, kurie anksčiau mirė visai negalvodami apie save, už laisvę ir į naudą mums visiems, jų palikuoniams. Mūsų kančia yra menka, jei jūs galvojate apie jų kančią – ar dabar, kai gyvename geriau nei bet kada anksčiau, elgsimės kaip išsigimėlių ir bailių veislių nariai? Kiekvienas tikras patriotas, visi, kurie nenori sugėdinti mūsų tautos prieš visą pasaulį, skausmą pakels kaip žmogus ir didvyris.
– Valio! Tegyvuoja Kleardas.
Po Kleardo buvo keli dar keli užsidegę kalbėtojai; jie padrąsino išsigandusius žmones ir daugmaž pakartojo tai, ką pasakė Kleardas.
Tada paprašė kalbėti blyškus bei pavargęs senukas, raukšlėtu veidu, baltais lyg sniegas plaukas bei barzda. Jo keliai ir rankos drebėjo dėl seno amžiaus. Jo balsas suvirpėjo,o akys blizgėjo nuo ašarų.
– Vaikai, – pradėjo jis, ašaros riedėjo baltais, susiraukšlėjusiais skruostais ir krisdamas ant barzdos, – aš apgailėtinas ir greitai mirsiu, bet man atrodo, kad jūs turėtumėte neleisti tokiai gėdai ateiti. Man šimtas metų ir aš visą gyvenimą gyvenau be to!… Kodėl vergovės prekės ženklas turėtų būti dabar įspaustas į mano išbalusią ir pavargusią galvą?…
– Velniop tą seną nenaudėlį! – sušuko pirmininkas.
– Velniop jį! – kiti šaukė.
– Senas bailys!
– Užuot padrąsinęs jaunus, jis gąsdina visus!
– Jam turėtų būti gėda dėl savo žilų plaukų! Jis gyveno pakankamai ilgai ir vis dar gali bijoti – mes, jauni, esame drąsesni …
– Velniop tą bailį!
– Išvarykite jį!
Įpykusi drąsių, jaunų patriotų minia puolė ant senuko ir ėmė įniršusiai jį stumdyti, traukti ir spardyti. Galiausiai jį paleido dėl jo amžiaus – kitaip jie būtų jį gyvą uždaužę akmenimis.
Taigi jie visi pasižadėjo rytoj būti drąsūs ir pasirodyti verti savo tautos garbės ir šlovės. Žmonės puikia tvarka pradėjo eiti kas sau.
Kaip skirstėsi eiti, jie sakė:
– Rytoj pamatysime, kas yra kas!
– Mes rytoj sutvarkysime pagyrūnus!
– Atėjo laikas, kai verta atskirti save nuo nevertų, kad kiekvienas nenaudėlis negalėtų girtis turintis narsią širdį!
–
O aš tuo tarpu grįžau į užeigą.
– Ar matei kokie ten žmonės – mano šeimininkas paklausė išdidžiai.
– Tikrai turiu, – atsakiau automatiškai, jaučiant, kad jėgos mane apleido ir kad mano galva ūžė nuo visų tų keistų įspūdžių.
Tą dieną jų laikraštyje perskaičiau pagrindinį straipsnį, kuris atrodė būtent taip:
Piliečiai, atėjo laikas sustabdyti bergždžius pasigyrimus ir svaičiojimus tarp savęs ; atėjo laikas nebevertinti tuščių žodžių, kuriuos vartojame gausiai, norėdami parodyti savo įsivaizduojamas dorybes ir pasiekimus. Atėjo laikas, piliečiai, išbandyti savo žodžius ir parodyti, kas iš tikrųjų vertas, o kas ne! Bet mes tikime, kad tarp mūsų nebus gėdingų bailių, kuriuos teks priverstinai atvežti į paskirtą prekės ženklo vietą. Kiekvienas iš mūsų, kuris savo gyslomis jaučia lašą kilnaus protėvių kraujo, stengsis būti vienas iš pirmųjų, kuris išdidžiai ir tyliai neša skausmą ir kančią, nes tai yra šventas skausmas, tai yra auka dėl gero. mūsų šaliai ir mūsų visų gerovei. Pirmyn, piliečiai, nes rytoj yra kilnaus išbandymo diena!…
–
Mano šeimininkas tą dieną nuėjo miegoti iškart po susitikimo, kad kitą dieną kuo anksčiau patektų į paskirtą vietą. Tačiau daugelis buvo nuėję tiesiai į rotušę, kad būtų kuo arčiau eilės pradžios.
Kitą dieną aš taip pat nuėjau į rotušę. Ten buvo visi – ir jauni, ir seni, vyrai ir moterys. Kai kurios motinos atsinešė savo mažus kūdikius ant rankų, kad juos būtų galima paženklinti vergovės ženklu, t.y. garbės žodžiu, ir taip gauti didesnę teisę į aukštas pareigas valstybės tarnyboje.
Žmonės keikėsi bei stumdėsi (pastebėjau, kad jie gana panašūs į mus, serbus, ir aš, kažkaip tuo džiaugiausi), ir visi stengėsi būti pirmi prie durų. Kai kurie net ėmė kitus už gerklės, kad pasiektų savo tikslą.
Ten juos ženklino parinktas valstybės tarnautojas su baltu oficialiu kostiumu ir švelniai priekaištavo žmonėms:
– Nekelkit chaoso, dėl Dievo meilės, ateis visų eilė, – jūs nesate gyvuliai, manau, mes galime susitvarkyti nesistumdydami.
Ženklinimas prasidėjo. Vieni verkė, kiti tik aimanavo iš skausmo, bet niekas iš jų neiškentėjo neišleisdamas jokio garso, kol aš ten dalyvavau.
Negalėjau ilgai žiūrėti į šį kankinimą, todėl grįžau į užeigą, tačiau kai kurie jų jau buvo grįžę, valgė ir gėrė.
– Tai jau baigta! – tarė vienas iš jų.
– Na, mes visai nerėkėm, bet Talbas bliovė kaip tikras!… – atsakė kitas.
– Jūs matote, koks tas jūsų Talbas, ir norėjote, kad vakar jis būtų posėdžio pirmininkas.
– Ah, niekas nebūtų pagalvojęs!
Jie kalbėjo, nors viduje dejuodami iš skausmo, bet bandydami tai nuslėpti vienas nuo kito, nes kiekvienam buvo gėda manyti, jog jis yra bailys.
Kleardas apsigėdino save, nes jis dejavo, o žmogus, vardu Learas, buvo didvyris, nes jis paprašė, kad ant kaktos būtų išspausti netgi du ženklai ir niekada negirdėjo jokio skausmo. Visas miestas su didžiausia pagarba kalbėjo apie jį.
Kai kurie žmonės pabėgo, ir dėl to miesto žmonės juos niekino.
Po kelių dienų tas, kurio kaktoje buvo du prekių ženklai, vaikščiojo aukštai iškelta galva, oriai ir savigarbai, kupinas šlovės ir pasididžiavimo, ir kad ir kur eitų, visi nusilenkė ir nusimetė kepurę, kad pasveikintų dienos herojų.
Vyrai, moterys ir vaikai bėgo paskui jį gatvėje, norėdami pamatyti didžiausią tautos vyrą. Kur jis nuėjo, baimės įkvėptas šnabždesys jį sekė: „Learai, Learai!… Tai jis!… Tai didvyris, kuris neišleido jokio garso, o du ženklinimai buvo įspausti ant jo kaktos! “Jis buvo laikraščių antraštėse, giriamas ir šlovinamas.
Ir jis nusipelnė žmonių meilės.
–
Visur girdėjau tokias pagyras ir pradėjau iš tiesų jausti, kad mano gyslomis teka senas, kilnus serbų kraujas. Mūsų protėviai buvo didvyriai, jie mirė užmušti laisvės kuolais; mes taip pat turime didvyrišką praeitį ir savo Kosovą. Aš degiau iš nacionalinio pasididžiavimo ir tuštybės, norėjau parodyti, kokia drąsi mano kilmė, ir skubėti į Rotušę bei šaukti:
– Kodėl giriate savo Learą?… Niekada nematėte tikrų herojų! Ateikite ir įsitikinkite, koks taurus serbų kraujas! Išdeginkit man ant galvos dešimt tų ženklų, ne tik du!
Valstybės tarnautojas baltu kostiumu priartino savo įkaitintą įspaudą prie mano kaktos ir aš ties ta akimirka… pabudau iš miego.
Iš baimės patryniau kaktą ir persižegnojau, stebėdamasis keistais dalykais, kurie vyko mano sapnuose.
– Aš beveik nustelbiau jų Learo šlovę, – pagalvojau bei patenkintai apsiverčiau ant kito šono, ir man kažkaip buvo gaila, kad mano sapnas taip ir liko neužbaigtas.
Belgrade, 1899.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.
Paprasto Serbiško jaučio mąstymas
Šiame pasaulyje pasitaiko daugybė stebuklų, o mūsų šalis, kaip daugelis sako, yra perpildyta stebuklais tiek, kad stebuklai nebe atrodo kaip stebuklai. Čia yra labai aukštas pareigas užimančių žmonių, kurie visiškai nemąsto, o kaip kompensaciją, o gal dėl kokių nors kitų priežasčių, pradėjo mąstyti paprastas valstiečių jautis, kuris nė trupučio nesiskiria nuo kitų Serbijos jaučių. Dievas žino, kas nutiko, dėl ko šis išradingas gyvūnas išdrįso imtis tokių ypatingų pastangų, juolab buvo įrodyta, kad Serbijoje ši nelemta okupacija gali sukelti tik meškos paslaugą. Tuomet sakykime, kad šis vargšas velniūkštis visu savo naivumu net nežinojo, kad jo tėvynėje ši veikla nėra pelninga, todėl nepriskirsime jam jokios ypatingos pilietinės drąsos. Bet vis tiek lieka paslaptis, kodėl jautis turėtų galvoti, nes jis nėra rinkėjas, nei tarybos narys, nei aukščiausias tarybininkas, nei jis buvo išrinktas deputatu jokiame galvijų asamblėjoje ar net (jei sulauktų tam tikro amžiaus) senatorius. Jei ši vargšė siela kada nors svajojo tapti valstybės ministru bet kurioje galvijų šalyje, jis turėjo žinoti, kad priešingai, jis turėtų praktikuoti, kaip mąstyti kuo įmanoma mažiau, kaip tie puikūs ministrai kai kuriose laimingesnėse šalyse, nors mūsų šaliai netgi tai nesiseka padaryti. Galų gale, kodėl mums turėtų rūpėti, kodėl jautis Serbijoje ėmėsi žmonių apleistos pastangos? Taip pat galėjo atsitikti taip, kad jis pradėjo mąstyti vien dėl kažkokio natūralaus savo instinkto.
Taigi, koks tas jautis? Paprastas jautis, kuris, kaip mus moko zoologija, turi galvą, kūną ir galūnes, kaip ir visi kiti jaučiai; jis traukia vežimėlį, ganosi žolėje, laižo druską, atrajoja ir mykia. Jo vardas yra Pilkutis.
Štai kaip jis pradėjo galvoti. Vieną dieną jo šeimininkas pakinkė jį, o jo bičiulis Juodutis įkėlė į vežimą pavogtus kuoliukus ir nuvežė į miestą parduoti. Beveik iš karto įvažiavęs į miestą, jis pardavė tuos kuoliukus, o tada nuėmė pakinkius nuo Pilkučio ir Juodučio bei užkabino grandinę, kuri juos pririšo prie jungo, užmetė prieš juos kamštinių žolių pynę ir linksmai nuėjo į mažą smuklę atsigaivinti keletai gėrimų. Mieste vyko festivalis, todėl iš visų pusių ėjo vyrai, moterys ir vaikai. Juodutis kitiems jaučiams žinomas kaip šiek tiek paikas, į nieką nežiūrėjo, vietoj to, jis rimtai įsitraukė į savo pietus, pripildė pilvą, šiek tiek sutrypė bei pasiganė iš malonumo ir tada atsigulė. Visi tie praeinantys žmonės jo visai nejaudino. Jis tiesiog snaudė ir ramiai ganėsi (gaila, kad jis nebuvo žmogus, turėdamas kažkokių polinkių į aukštą karjerą). Bet Pilkutis negalėjo užkąsti nė vieno kąsnio. Svajingos jo akys ir liūdna veido išraiška iš pirmo žvilgsnio parodė, kad tai miela, mąstytojo siela.
Serbai ėjo pro šalį, didžiuodamiesi savo didinga praeitimi, vardu, tauta ir šis pasididžiavimas rodė jų griežtumą bei pasitempimą. Pilkutis visa tai stebėjo, ir jo sielą staiga prarijo liūdesys ir skausmas dėl milžiniškos neteisybės, ir jis negalėjo nepasiduoti tokiai stipriai, staigiai ir galingai emocijai; jis graudžiai, skausmingai apsibliovė, o ašaros riedėjo akyse. Dėl didžiulio skausmo Pilkutis pradėjo galvoti:
– Kuo taip didžiuojasi mano šeimininkas ir jo tautiečiai serbai? Kodėl jie taip aukštai pakelia galvas ir žiūri į mano žmones su pasididžiavimu ir panieka? Jie didžiuojasi savo gimtine, didžiuojasi, kad gailestingas likimas suteikė jiems gimti čia, Serbijoje. Mama mane pagimdė ir čia, Serbijoje, o Serbija yra ne tik mano gimtoji, bet ir mano tėvo žemė, o mano protėviai, kaip ir jų, visi kartu yra atvykę į šias žemes iš senosios slavų tėvynės.
Ir vis dėlto nė vienas iš mūsų, jaučių nesididžiuoja tuo, mes tik didžiuojamės savo sugebėjimu pakelti sunkesnį krovinį į kalną; iki šios dienos nė vienas serbų jautis kitam vokiečių jaučiui nėra sakęs: „Ko tu nori iš manęs, aš esu serbiškas jautis, mano gimtinė yra išdidi Serbijos šalis, visi mano protėviai buvo veršiavęsi čia ir šioje žemėje yra mano protėvių kapai. Neduok Dieve, mes niekada tuo nesididžiavome, niekada tai neatėjo jiems į galvą. Keista liaudis!
Šių minčių sujaudintas jautis liūdnai papurtė galvą, suskambėjo varpelis ant kaklo ir sutraškėjo jungas. Juodutis staiga atmerkė akis, pažvelgė į savo draugą ir sumūkė:
– Štai tu vėl pradėjai su savo nesąmonėm! Valgyk, kvailį, užsiaugink riebalų, žiūrėk, kaip visi šonkauliai kyšo; jei būtų gerai visą laiką galvoti, žmonės nebūtų patikėję to mums, jaučiams. Jokiu būdu mums taip nepasisektų!
Pilkutis su gailesčiu pažvelgė į savo bendražygį, nusuko galvą nuo jo ir vėl pasinėrė į savo mintis.
– Jie didžiuojasi savo didinga praeitimi. Jie turi savo Kosovo mūšį. Didelis daiktas, ar mano protėviai net tada netempė vežimėlių su maistu ir ginkluote? Jei ne mes, žmonės būtų turėję tai padaryti patys. Tada yra sukilimas prieš turkus. Didingas, kilnus užsiėmimas, bet kas ten tuo metu buvo? Ar sukilimą kėlė būtent šie niekšai su pakeltomis nosimis, išdidžiai žygiuojantys prieš mane, tarsi tai vienintelių jų nuopelnas? Paimkime pavyzdžiu mano šeimininką. Jis taip pat didžiuojasi ir giriasi sukilimu, ypač tuo, kad jo prosenelis žuvo laisvės kare kaip tikras didvyris. Ir ar tai mano šeimininko nuopelnas? Jo prosenelis turėjo teisę didžiuotis, bet ne jis; jo prosenelis mirė, kad mano šeimininkas ir jo palikuonis, galėtų būti laisvi. Taigi jis yra laisvas ir kaip jis naudojasi savo laisve? Jis vagia kitų žmonių kuolus, sėdi ant vežimėlio, o aš turiu traukti ir jį, ir jo kuolus, kol jis miega prie vadžių. Dabar jis pardavė tuos kuolus, jis geria likerį, nieko neveikia ir didžiuojasi savo didinga praeitimi. Ir kiek mano protėvių buvo nužudyta sukilime, kad pamaitintų karius? Argi mano protėviai tuo metu netraukė ginkluotės, patrankų, maisto, amunicijos? Ir vis dėlto mes nesididžiuojame jų nuopelnais, nes mes visai nepasikeitėme; kantriai ir sąžiningai savo pareigą atliekame ir šiandien, kaip ir mūsų protėviai.
Jie didžiuojasi protėvių kančiomis ir penkiais šimtais vergovės metų. Mano giminė kentėjo per visą mūsų egzistavimo laiką, ir šiandien vis dar kenčiame ir esame pavergti, ir vis dėlto apie tai nerėkiame visa savo krūtine. Jie sako, kad turkai juos kankino, skerdė ir užsmeigė; na, mano protėvius skerdė tiek serbai, tiek turkai, degino oda ir kankino.
Jie didžiuojasi savo religija,bet vis tiek niekuo netiki. Kuo kalta aš ir mano tauta, kad mūsų negali priimti tarp krikščionių? Jų religija sako „nevok“, o mano šeimininkas vagia ir geria už pinigus, kuriuos gavo už vagystes. Jų religija nurodo mylėti savo kaimynus, tačiau jie tik kenkia vieni kitiems. Jiems geriausias dorybės pavyzdys yra tas, kuris nepadaro jokios žalos, ir, žinoma, niekas net nesvarsto prašyti, kad kas nors padarytų ką nors gero, išskyrus tai, kad nepadarė žalos. Jie taip žemai puolė, jog vienintelis jų mąstymas yra kaip nepakenkti.
Jautis giliai atsiduso, o jo atodūsis pakėlė dulkes nuo kelio.
– Taigi, – jautis tęsė liūdnas mintis – ar šiuo atveju aš ar mano giminaitis nėra geresni už visus kitus? Niekada nieko nežudžiau, niekada nieko nešmeižiau, nieko nevogiau, neatleidau iš valstybės tarnybos nekalto žmogaus, nesukūriau valstybės iždo deficito, nevykdžiau bankroto klastotės, aš niekada nesu prirakinęs ar areštavęs nekaltų žmonių, niekada nešmeižiau savo draugų, niekada neprieštaravau savo jaučio principams, niekada nedaviau melagingų liudijimų, niekada nebuvau valstybės ministras ir niekad nekenkiau šaliai. tik nepadariau jokios žalos, net darau gera tiems, kurie man kenkia. Mano mama pagimdė mane, ir tuojau pat pikti vyrai net atėmė iš manęs mano motinos pieną. Dievas bent jau sukūrė žolę jaučiams, o ne žmonėms, ir jie ją atima ir iš mūsų. Vis dėlto, be viso to mušimo, mes traukiame vyrų vežimus, ariame jų laukus ir šeriame duona. Ir vis dėlto niekas nepripažįsta mūsų nuopelnų, kuriuos darome dėl tėvynės…
– Arba paimk pasninką kaip pavyzdį; na, vyrams religija liepia pasninkauti visomis šventinėmis dienomis, ir vis dėlto jie net negali ištverti šio mažo pasninko, o aš ir mano liaudis pasninkaujame visą gyvenimą, nuo tada, kai pirmą kartą esame atjunkyti nuo motinos krūties.
Jautis nuleido galvą, lyg būtų giliai sunerimęs, tada vėl pakėlė, piktai prunkštelėjo ir atrodė, kad kažkas svarbaus grįžta į jo mintis, kankina; staiga jis džiaugsmingai nubaubė:
– O, aš dabar žinau, taip turi būti – ir jis toliau mąstė, – štai kas; jie didžiuojasi savo laisve ir pilietinėmis teisėmis. Turiu rimtai susimąstyti apie tai.
Jis galvojo ir galvojo, bet negalėjo išmąstyti.
– Kokios jų teisės? Jei policija liepia jiems balsuoti, tai jie ir balsuoja, o mes lygiai taip pat lengvai galėtume pasišaipyti: „Kaaa-aa-aam!“ Ir jei jiems nėra liepta, jie nedrįsta balsuoti ar net kibti į politiką, kaip ir mes. Kalėjime jie taip pat kenčia, net jei jie yra visiškai nekalti. Bent jau mes šlubuojame ir mojuojame uodega, o jie net neturi tokios apgailėtinai mažos pilietinės drąsos.
Ir tą akimirką iš smuklės išėjo jo šeimininkas. Jis buvo girtas, uždūmijusiomis akimis, murmėdamas keletą nesuprantamų žodžių, jis vingiuodamas keliavo link vežimėlio.
– Stebėkitės, kaip šis išdidus palikuonis naudojasi laisve, kurią iškovojo savo protėvių krauju? Teisingai, mano šeimininkas yra girtuoklis ir vagis, bet kaip kiti naudojasi šia laisve? Jie tiesiog tinginiauja ir didžiuodamiesi praeitimi bei jų protėvių nuopelnais, į kuriuos neįdėjo tiek pat indėlio, kiek aš. O mes, jaučiai, likome tokie pat darbštūs ir naudingi darbininkai, kokie buvo mūsų protėviai. Mes jaučiai, bet vis tiek galime didžiuotis savo darbštumu ir nuopelnais net ir šiandien.
Jautis giliai atsiduso ir pasiruošė kaklą jungui.
Belgrade, 1902.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.
Радоје Домановић 