Paprasto Serbiško jaučio mąstymas

Šiame pasaulyje pasitaiko daugybė stebuklų, o mūsų šalis, kaip daugelis sako, yra perpildyta stebuklais tiek, kad stebuklai nebe atrodo kaip stebuklai. Čia yra labai aukštas pareigas užimančių žmonių, kurie visiškai nemąsto, o kaip kompensaciją, o gal dėl kokių nors kitų priežasčių, pradėjo mąstyti paprastas valstiečių jautis, kuris nė trupučio nesiskiria nuo kitų Serbijos jaučių. Dievas žino, kas nutiko, dėl ko šis išradingas gyvūnas išdrįso imtis tokių ypatingų pastangų, juolab buvo įrodyta, kad Serbijoje ši nelemta okupacija gali sukelti tik meškos paslaugą. Tuomet sakykime, kad šis vargšas velniūkštis visu savo naivumu net nežinojo, kad jo tėvynėje ši veikla nėra pelninga, todėl nepriskirsime jam jokios ypatingos pilietinės drąsos. Bet vis tiek lieka paslaptis, kodėl jautis turėtų galvoti, nes jis nėra rinkėjas, nei tarybos narys, nei aukščiausias tarybininkas, nei jis buvo išrinktas deputatu jokiame galvijų asamblėjoje ar net (jei sulauktų tam tikro amžiaus) senatorius. Jei ši vargšė siela kada nors svajojo tapti valstybės ministru bet kurioje galvijų šalyje, jis turėjo žinoti, kad priešingai, jis turėtų praktikuoti, kaip mąstyti kuo įmanoma mažiau, kaip tie puikūs ministrai kai kuriose laimingesnėse šalyse, nors mūsų šaliai netgi tai nesiseka padaryti. Galų gale, kodėl mums turėtų rūpėti, kodėl jautis Serbijoje ėmėsi žmonių apleistos pastangos? Taip pat galėjo atsitikti taip, kad jis pradėjo mąstyti vien dėl kažkokio natūralaus savo instinkto.

Taigi, koks tas jautis? Paprastas jautis, kuris, kaip mus moko zoologija, turi galvą, kūną ir galūnes, kaip ir visi kiti jaučiai; jis traukia vežimėlį, ganosi žolėje, laižo druską, atrajoja ir mykia. Jo vardas yra Pilkutis.

Štai kaip jis pradėjo galvoti. Vieną dieną jo šeimininkas pakinkė jį, o jo bičiulis Juodutis įkėlė į vežimą pavogtus kuoliukus ir nuvežė į miestą parduoti. Beveik iš karto įvažiavęs į miestą, jis pardavė tuos kuoliukus, o tada nuėmė pakinkius nuo Pilkučio ir Juodučio bei užkabino grandinę, kuri juos pririšo prie jungo, užmetė prieš juos kamštinių žolių pynę ir linksmai nuėjo į mažą smuklę atsigaivinti keletai gėrimų. Mieste vyko festivalis, todėl iš visų pusių ėjo vyrai, moterys ir vaikai. Juodutis kitiems jaučiams žinomas kaip šiek tiek paikas, į nieką nežiūrėjo, vietoj to, jis rimtai įsitraukė į savo pietus, pripildė pilvą, šiek tiek sutrypė bei pasiganė iš malonumo ir tada atsigulė. Visi tie praeinantys žmonės jo visai nejaudino. Jis tiesiog snaudė ir ramiai ganėsi (gaila, kad jis nebuvo žmogus, turėdamas kažkokių polinkių į aukštą karjerą). Bet Pilkutis negalėjo užkąsti nė vieno kąsnio. Svajingos jo akys ir liūdna veido išraiška iš pirmo žvilgsnio parodė, kad tai miela, mąstytojo siela.

Serbai ėjo pro šalį, didžiuodamiesi savo didinga praeitimi, vardu, tauta ir šis pasididžiavimas rodė jų griežtumą bei pasitempimą. Pilkutis visa tai stebėjo, ir jo sielą staiga prarijo liūdesys ir skausmas dėl milžiniškos neteisybės, ir jis negalėjo nepasiduoti tokiai stipriai, staigiai ir galingai emocijai; jis graudžiai, skausmingai apsibliovė, o ašaros riedėjo akyse. Dėl didžiulio skausmo Pilkutis pradėjo galvoti:

– Kuo taip didžiuojasi mano šeimininkas ir jo tautiečiai serbai? Kodėl jie taip aukštai pakelia galvas ir žiūri į mano žmones su pasididžiavimu ir panieka? Jie didžiuojasi savo gimtine, didžiuojasi, kad gailestingas likimas suteikė jiems gimti čia, Serbijoje. Mama mane pagimdė ir čia, Serbijoje, o Serbija yra ne tik mano gimtoji, bet ir mano tėvo žemė, o mano protėviai, kaip ir jų, visi kartu yra atvykę į šias žemes iš senosios slavų tėvynės.

Ir vis dėlto nė vienas iš mūsų, jaučių nesididžiuoja tuo, mes tik didžiuojamės savo sugebėjimu pakelti sunkesnį krovinį į kalną; iki šios dienos nė vienas serbų jautis kitam vokiečių jaučiui nėra sakęs: „Ko tu nori iš manęs, aš esu serbiškas jautis, mano gimtinė yra išdidi Serbijos šalis, visi mano protėviai buvo veršiavęsi čia ir šioje žemėje yra mano protėvių kapai. Neduok Dieve, mes niekada tuo nesididžiavome, niekada tai neatėjo jiems į galvą. Keista liaudis!

Šių minčių sujaudintas jautis liūdnai papurtė galvą, suskambėjo varpelis ant kaklo ir sutraškėjo jungas. Juodutis staiga atmerkė akis, pažvelgė į savo draugą ir sumūkė:

– Štai tu vėl pradėjai su savo nesąmonėm! Valgyk, kvailį, užsiaugink riebalų, žiūrėk, kaip visi šonkauliai kyšo; jei būtų gerai visą laiką galvoti, žmonės nebūtų patikėję to mums, jaučiams. Jokiu būdu mums taip nepasisektų!

Pilkutis su gailesčiu pažvelgė į savo bendražygį, nusuko galvą nuo jo ir vėl pasinėrė į savo mintis.

– Jie didžiuojasi savo didinga praeitimi. Jie turi savo Kosovo mūšį. Didelis daiktas, ar mano protėviai net tada netempė vežimėlių su maistu ir ginkluote? Jei ne mes, žmonės būtų turėję tai padaryti patys. Tada yra sukilimas prieš turkus. Didingas, kilnus užsiėmimas, bet kas ten tuo metu buvo? Ar sukilimą kėlė būtent šie niekšai su pakeltomis nosimis, išdidžiai žygiuojantys prieš mane, tarsi tai vienintelių jų nuopelnas? Paimkime pavyzdžiu mano šeimininką. Jis taip pat didžiuojasi ir giriasi sukilimu, ypač tuo, kad jo prosenelis žuvo laisvės kare kaip tikras didvyris. Ir ar tai mano šeimininko nuopelnas? Jo prosenelis turėjo teisę didžiuotis, bet ne jis; jo prosenelis mirė, kad mano šeimininkas ir jo palikuonis, galėtų būti laisvi. Taigi jis yra laisvas ir kaip jis naudojasi savo laisve? Jis vagia kitų žmonių kuolus, sėdi ant vežimėlio, o aš turiu traukti ir jį, ir jo kuolus, kol jis miega prie vadžių. Dabar jis pardavė tuos kuolus, jis geria likerį, nieko neveikia ir didžiuojasi savo didinga praeitimi. Ir kiek mano protėvių buvo nužudyta sukilime, kad pamaitintų karius? Argi mano protėviai tuo metu netraukė ginkluotės, patrankų, maisto, amunicijos? Ir vis dėlto mes nesididžiuojame jų nuopelnais, nes mes visai nepasikeitėme; kantriai ir sąžiningai savo pareigą atliekame ir šiandien, kaip ir mūsų protėviai.

Jie didžiuojasi protėvių kančiomis ir penkiais šimtais vergovės metų. Mano giminė kentėjo per visą mūsų egzistavimo laiką, ir šiandien vis dar kenčiame ir esame pavergti, ir vis dėlto apie tai nerėkiame visa savo krūtine. Jie sako, kad turkai juos kankino, skerdė ir užsmeigė; na, mano protėvius skerdė tiek serbai, tiek turkai, degino oda ir kankino.

Jie didžiuojasi savo religija,bet vis tiek niekuo netiki. Kuo kalta aš ir mano tauta, kad mūsų negali priimti tarp krikščionių? Jų religija sako „nevok“, o mano šeimininkas vagia ir geria už pinigus, kuriuos gavo už vagystes. Jų religija nurodo mylėti savo kaimynus, tačiau jie tik kenkia vieni kitiems. Jiems geriausias dorybės pavyzdys yra tas, kuris nepadaro jokios žalos, ir, žinoma, niekas net nesvarsto prašyti, kad kas nors padarytų ką nors gero, išskyrus tai, kad nepadarė žalos. Jie taip žemai puolė, jog vienintelis jų mąstymas yra kaip nepakenkti.

Jautis giliai atsiduso, o jo atodūsis pakėlė dulkes nuo kelio.

– Taigi, – jautis tęsė liūdnas mintis – ar šiuo atveju aš ar mano giminaitis nėra geresni už visus kitus? Niekada nieko nežudžiau, niekada nieko nešmeižiau, nieko nevogiau, neatleidau iš valstybės tarnybos nekalto žmogaus, nesukūriau valstybės iždo deficito, nevykdžiau bankroto klastotės, aš niekada nesu prirakinęs ar areštavęs nekaltų žmonių, niekada nešmeižiau savo draugų, niekada neprieštaravau savo jaučio principams, niekada nedaviau melagingų liudijimų, niekada nebuvau valstybės ministras ir niekad nekenkiau šaliai. tik nepadariau jokios žalos, net darau gera tiems, kurie man kenkia. Mano mama pagimdė mane, ir tuojau pat pikti vyrai net atėmė iš manęs mano motinos pieną. Dievas bent jau sukūrė žolę jaučiams, o ne žmonėms, ir jie ją atima ir iš mūsų. Vis dėlto, be viso to mušimo, mes traukiame vyrų vežimus, ariame jų laukus ir šeriame duona. Ir vis dėlto niekas nepripažįsta mūsų nuopelnų, kuriuos darome dėl tėvynės…

– Arba paimk pasninką kaip pavyzdį; na, vyrams religija liepia pasninkauti visomis šventinėmis dienomis, ir vis dėlto jie net negali ištverti šio mažo pasninko, o aš ir mano liaudis pasninkaujame visą gyvenimą, nuo tada, kai pirmą kartą esame atjunkyti nuo motinos krūties.

Jautis nuleido galvą, lyg būtų giliai sunerimęs, tada vėl pakėlė, piktai prunkštelėjo ir atrodė, kad kažkas svarbaus grįžta į jo mintis, kankina; staiga jis džiaugsmingai nubaubė:

– O, aš dabar žinau, taip turi būti – ir jis toliau mąstė, – štai kas; jie didžiuojasi savo laisve ir pilietinėmis teisėmis. Turiu rimtai susimąstyti apie tai.

Jis galvojo ir galvojo, bet negalėjo išmąstyti.

– Kokios jų teisės? Jei policija liepia jiems balsuoti, tai jie ir balsuoja, o mes lygiai taip pat lengvai galėtume pasišaipyti: „Kaaa-aa-aam!“ Ir jei jiems nėra liepta, jie nedrįsta balsuoti ar net kibti į politiką, kaip ir mes. Kalėjime jie taip pat kenčia, net jei jie yra visiškai nekalti. Bent jau mes šlubuojame ir mojuojame uodega, o jie net neturi tokios apgailėtinai mažos pilietinės drąsos.

Ir tą akimirką iš smuklės išėjo jo šeimininkas. Jis buvo girtas, uždūmijusiomis akimis, murmėdamas keletą nesuprantamų žodžių, jis vingiuodamas keliavo link vežimėlio.

– Stebėkitės, kaip šis išdidus palikuonis naudojasi laisve, kurią iškovojo savo protėvių krauju? Teisingai, mano šeimininkas yra girtuoklis ir vagis, bet kaip kiti naudojasi šia laisve? Jie tiesiog tinginiauja ir didžiuodamiesi praeitimi bei jų protėvių nuopelnais, į kuriuos neįdėjo tiek pat indėlio, kiek aš. O mes, jaučiai, likome tokie pat darbštūs ir naudingi darbininkai, kokie buvo mūsų protėviai. Mes jaučiai, bet vis tiek galime didžiuotis savo darbštumu ir nuopelnais net ir šiandien.

Jautis giliai atsiduso ir pasiruošė kaklą jungui.

 

Belgrade, 1902.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.

Ознаке:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

About Домановић

https://domanovic.wordpress.com/about/

Оставите одговор

Попуните детаље испод или притисните на иконицу да бисте се пријавили:

WordPress.com лого

Коментаришет користећи свој WordPress.com налог. Одјавите се /  Промени )

Google photo

Коментаришет користећи свој Google налог. Одјавите се /  Промени )

Слика на Твитеру

Коментаришет користећи свој Twitter налог. Одјавите се /  Промени )

Фејсбукова фотографија

Коментаришет користећи свој Facebook налог. Одјавите се /  Промени )

Повезивање са %s

%d bloggers like this: