Susapnavau siaubingą sapną. Aš nenoriu gilintis apie patį sapną, verčiau kaip aš išdrįsau sapnuoti tokius bjaurius dalykus, kai esu itin ramus ir garbingas pilietis, paklusnus mūsų kamuojamos Serbijos vaikas, kaip ir visi kiti. Žinoma, jei paklaustumėte ar aš esu išskirtinas kažkuo, viskas būtų kitaip, bet ne, mielas drauge, aš elgiuosi taip kaip ir visi kiti, o kas liečia buvimą atsargiu, niekas man negali prilygti. Kartą pamačiau blizgią policininko uniformos sagą gulinčią ant gatvės, ir įsistebeilijau į jos magišką švytėjimą, beveik ją praeidamas, jausdamas mielus prisiminimus, kai netikėtai mano ranka pradėjo drebėti, iškeldama saliutą; mano galva nusilenkė pačiai žemei, ir mano burna suformavo malonią šypseną, kurią mes visi suformuojame sveikindamiesi su savo viršininkais.

– Kilnus kraujas teka mano venose – Štai kaip yra! – Pamaniau tai tuo pačiu metu, kuomet su panieka pažvelgiau į žvėrį, kuris nerūpestingai užmynė ant tos sagos.

– Žvėris! – ištariau sau karčiai, nusispjoviau, ir tyliai nuėjau, paguostas minties, jog tokių niekšų yra tik keletas; ir džiaugiausi, jog Dievas man suteikė rafinuotą širdį ir kilmingą bei taurų protėvių kraują.

Taigi, jūs matote koks nuostabus vyras esu, niekuo nesiskiriantis nuo kitų garbingų piliečių, todėl jūs be jokių abejonių stebėsitės kaip tokie siaubingi ir kvaili dalykai vyksta mano sapnuose.

Nieko keisto neįvyko tą dieną. Puikiai pavakarieniavau ir po to laisvalaikiu niurksojau sau krapštydamas dantis; gurkšnodamas savo vyną, ir tada, drąsiai naudodamasis savo sąžiningomis piliečio teisėmis, nuėjau atsigulti į lova pagriebę knygą, kad greičiau užmigčiau.

Knyga išslydo man iš rankų, aišku, patenkinusi mano norus, ir po visų atliktų darbų aš kuo nekalčiausiai užmigau lyg avinėlis.

Staiga atsiradau siaurame bei purviname kelyje, vedančiame per kalnus. Šalta, tamsi naktis. Vėjas švilpė tarp nunykusių šakų, kurios draskė lyg peiliukas, palietęs nuogą odą. Dangus juodas, nebylus ir grėsmingas bei sniegas, lyg dulkės, pūtė į akis ir į veidą. Nei vienos gyvos sielos matyti. Aš skubu tolyn ir karts nuo karto paslystu ant to purvo, tai į kairę, tai į dešinę. Aš svirduliuoju bei krentu, kol galiausiai visai pasiklystu, bastausi pirmyn, Dievai žino kur, ir tai jautėsi visai nekaip trumpa paprasta naktis, bet ilga kaip dešimtmetis, ir aš ėjau nežinodamas kur.

Taigi, keliavau į priekį daug metų ir atsiradau kažkokioje nežinomoje pasaulio dalyje, kažkur toli toli nuo savo gimtosios šalies, keistoje žemėje, kurios niekas nežino ir kuri, žinoma, egzistavo tik mano sapnuose.

Besiblaškydamas po laukus priėjau didelį miestą kur gyveno daug žmonių. Turgavietėje grūdosi didelė masė žmonių, kur sklido klaikus triukšmas, nuo kurio lengvai galėtų sprogti ausies būgneliai. Aš apsistojau užeigoje, kuri buvo prieš tą turgavietę ir klausiau savininko, dėl kokios priežasties kilo tokia sumaištis ir kodėl tiek daug žmonių susirinko kartu…

– Mes tylūs ir padorūs žmonės, – jis pradėjo pasakoti, – mes ištikimi ir paklusnūs savo tarybinkui.

– Ar tarybininkas yra jūsų aukščiausias vadovas ? – paklausiau, pertraukdamas jį.

– Tarybininkas valdo viską, jis yra mūsų aukščiausia valdžia; Toliau seka policija.

Nusijuokiau.

– kodėl tu juokiesi?… Ar tu nežinojai?… iš kur tu?

Paaiškinau, jog paprasčiausiai pasiklydau ir kad atvykau iš tolimos šalies – Serbijos.

– Aš žinau apie šitą įžymią šalį! – sušnibždėjo savininkas sau, žiūrėdamas į mane su pagarba, ir ištarė garsiai:

– Tokia tvarka čia, – toliau pasakojo, – tarybininkas valdo kartu su savo policininkais.

– ir kokie tie policininkai?

– Na, būna visokių policininkų – priklauso nuo jų laipsnio. Yra auštesnių i žemesnių rangų… Žinai, mes esame tylūs ir gerbtini žmonės, bet visokių valkatų atsibasto iš artimų apylinkių, jie mus užteršia, moko blogų dalykų. Kad atskirtų mus nuo tų kitų žmonių tarybininkas mums gyventojams vakar įsakė, jog visi privalomė eiti į vietinį teismą, kur kiekvienas iš mūsų gaus įspaudą ant kaktos. Štai kodėl tiek daug žmonių susibūrė – norėdami pasitarti, ką daryti.

Aš suvirpėjau ir pagalvojau, kad turėčiau kuo greičiau pabėgti iš šio keisto krašto, nes aš, nors ir serbas, buvau nepratęs prie tokio riteriškumo dvasios demonstravimo, ir man buvo neramu!

Savininkas geranoriškai nusijuokė, bakstelėjo man per petį ir išdidžiai tarė:

– Ak, nepažįstamasis, ar to pakanka, kad tave išgąsdintų? Nenuostabu, kad turėjote nueiti ilgą kelią, kad rastumėte drąsos, tokios kaip mūsų!– Ir ką gi jūs darysite? – nedrąsiai paklausiau.

– Koks klausimas! Pamatysite, kokie esame drąsūs. Turite nueiti ilgą kelią, kad rastumėte drąsos, tokios kaip mūsų, sakau jums. Jūs keliavote toli ir plačiai bei matėte pasaulį, bet esu įsitikinęs, kad niekada nematėte didesnių herojų nei mes. Eikime ten kartu. Privalau paskubėti.

Mes jau ruošėmės eiti, kai priešais duris išgirdome botago plakimą.

Aš išlindau pasižiūrėti kas vyksta ir prieš mane iškilo įdomus reginys: matėsi vyras su trijų dalių kepure, kurių švietė ant jo galvos,ir apsirengęs įmantriu kostiumu, jojo ant kito vyro nugaros, kuris vilkėjo labai turtingais, bendro, civilio kirpimo drabužiais. Jis sustojo prieš užeigą ir raitelis nusileido.

Savininkas išėjo, nusilenkė ant žemės, o vyras su įmantriu kostiumu nuėjo į užeigą prie specialiai dekoruoto stalo. Tas, kuris vilkėjo civiliais drabužiais, pasiliko priešais užeigą ir laukė. Savininkas žemai nusilenkė ir jam. – Kas čia vyksta? – paklausiau šeimininko, giliai suglumęs.

– Na, užėjęs į užeigą, yra aukšto rango policininkas, o šis žmogus yra vienas iškiliausių mūsų piliečių, labai turtingas ir puikus patriotas, – sušnibždėjo šeimininkas. – Bet kodėl jis leidžia kitam jodinėti ant nugaros?

Šeimininkas papurtė savo galvą ir mes nuėjome šalin. Jis man pašaipiai nusišypsojo ir pasakė:

– Mes manome, kad tai didelė garbė, kurios retas nusipelno! – Be manęs, jis man pasakė labai daug dalykų be to, tačiau aš taip jaudinausi, kad negalėjau visko suprasti. Bet aš gana aiškiai girdėjau, ką jis pasakė pabaigoje: – Tai yra paslauga savo šaliai, kurios kitos tautos dar neišmoko vertinti!

Atėjome į posėdį, kuomet pirmininko rinkimai jau vyko.

Pirmoji grupė išsirinko vyrą, vadinamą Kolbu, jei gerai pamenu vardą, kaip savo kandidatą į pirmininkus; antroji grupė norėjo Talbo, o trečioji turėjo kitą kandidatą.

Kilo baisi painiava; kiekviena grupė norėjo įstumti savo žmogų.

– Manau, kad mes neturime geresnio vyro nei Kolbas tokio svarbaus susitikimo pirmininkui, – tarė balsas iš pirmosios grupės, – nes mes visi puikiai žinome jo, kaip piliečio, dorybes ir didžiulę drąsą. Nemanau, kad tarp mūsų yra kas nors, kas galėtų pasigirti, kad taip dažnai kažkas būtų pakinkytas itin svarbių asmenų…

– Kas tu, kad apie tai kalbėtum, – sušuko kažkas iš antrosios grupės. – Tavimi niekada nebuvo jojęs jaunesnysis policijos tarnautojas!

– Mes žinome, kokios tavo dorybės, – sušuko kažkas iš trečiosios grupės. – Niekada negalėtum patirti vieno botago smūgio be kaukimo!

– Išsiaiškinkime, broliai! – pradėjo Kolbas. – Tiesa, kad prieš dešimt metų man ant nugaros važiavo žymūs žmonės; jie mane plakė ir aš niekada neverkiau, bet gali būti, kad tarp mūsų yra ir daugiau nusipelniusių. Yra galbūt jaunesnių, geresnių.

– Ne, ne, – sušuko jo šalininkai.

– Mes nenorime girdėti pasenusių istorijų! Dešimt metų praėjo, nuo to laiko kai kažkas jojo ant Kolbo, – sušuko balsai iš antrosios grupės.

– Jaunas kraujas tegul perima, tegul seni šunys kramto senus kaulus, – pašaukė kai kurie iš trečiosios grupės.

Staiga nebeliko triukšmo; žmonės judėjo atgal, kairėn ir dešinėn, norėdami išvalyti kelią, ir aš pamačiau maždaug trisdešimties metų jaunuolį. Jam artėjant, visos galvos žemai nusilenkė.

– Kas čia? – sušnibždėjau savo sąvininkui.

– Jis yra populiarus lyderis. Jaunas vyras, bet labai perspektyvus. Pirmosiomis dienomis jis galėjo pasigirti, kad tris kartus nešė tarybininką ant nugaros. Jis yra populiaresnis už kitus.

– Jie galbūt jį išrinks? – pasiteiravau.

– Tai daugiau nei aišku, nes kaip ir visiems kitiems kandidatams – jie visi vyresni, laikas juos aplenkė, o tarybininkas vakar kurį laiką jojo jam ant nugaros.

– Koks jo vardas?

– Kleardas.

Jie skyrė jam garbės vietą.

– Manau, Kolbo balsas nutraukė tylą, – kad negalime rasti geresnio žmogaus šiai pozicijai nei Kleardas. Jis yra jaunas, ir tiesą sakant, nė vienas iš mūsų vyresnių nėra jam lygus.

– Tegyvuoja Kleardas!… – visi balsai ūžė.

Kolbas ir Talbas nuvedė jį į pirmininko vietą. Visi giliai nusilenkė ir buvo visiška tyla.

– Ačiū jums, broliai, už jūsų didelę pagarbą ir šią garbę, kurią taip vieningai skyrėte man. Jūsų viltys, kurios dabar lieka su manimi, yra pernelyg glostančios mano savimeilę. Tokiomis reikšmingomis dienomis nėra lengva valdyti tautos laivą, bet aš padarysiu viską, kas yra mano galioje, kad pateisinčiau jūsų pasitikėjimą manimi, sąžiningai atstovausiu jūsų nuomonei. Ačiū, mano broliai, kad mane išsirinkote.

– Valio! Valio! Valio! – rinkėjai griaudėjo iš visų pusių.

Ir dabar, broliai, tikiuosi, kad leisite man pasakyti keletą žodžių apie šį svarbų įvykį. Nėra lengva kentėti tokius skausmus, tokias kančias, kurios mums laukia; nėra lengva turėti kaktą, pažymėtą karšta geležimi. Iš tiesų, ne – tai skausmai, kuriuos ne visi vyrai gali ištverti. Tegul bailiai dreba, tegul jie mirksta iš baimės, tačiau nė akimirkos neturime pamiršti, kad esame drąsių protėvių sūnūs, kad mūsų gyslomis teka taurus kraujas, didvyriškas senelių kraujas, didžiųjų riterių, kurie anksčiau mirė visai negalvodami apie save, už laisvę ir į naudą mums visiems, jų palikuoniams. Mūsų kančia yra menka, jei jūs galvojate apie jų kančią – ar dabar, kai gyvename geriau nei bet kada anksčiau, elgsimės kaip išsigimėlių ir bailių veislių nariai? Kiekvienas tikras patriotas, visi, kurie nenori sugėdinti mūsų tautos prieš visą pasaulį, skausmą pakels kaip žmogus ir didvyris.

– Valio! Tegyvuoja Kleardas.

Po Kleardo buvo keli dar keli užsidegę kalbėtojai; jie padrąsino išsigandusius žmones ir daugmaž pakartojo tai, ką pasakė Kleardas.

Tada paprašė kalbėti blyškus bei pavargęs senukas, raukšlėtu veidu, baltais lyg sniegas plaukas bei barzda. Jo keliai ir rankos drebėjo dėl seno amžiaus. Jo balsas suvirpėjo,o akys blizgėjo nuo ašarų.

– Vaikai, – pradėjo jis, ašaros riedėjo baltais, susiraukšlėjusiais skruostais ir krisdamas ant barzdos, – aš apgailėtinas ir greitai mirsiu, bet man atrodo, kad jūs turėtumėte neleisti tokiai gėdai ateiti. Man šimtas metų ir aš visą gyvenimą gyvenau be to!… Kodėl vergovės prekės ženklas turėtų būti dabar įspaustas į mano išbalusią ir pavargusią galvą?…

– Velniop tą seną nenaudėlį! – sušuko pirmininkas.

– Velniop jį! – kiti šaukė.

– Senas bailys!

– Užuot padrąsinęs jaunus, jis gąsdina visus!

– Jam turėtų būti gėda dėl savo žilų plaukų! Jis gyveno pakankamai ilgai ir vis dar gali bijoti – mes, jauni, esame drąsesni …

– Velniop tą bailį!

– Išvarykite jį!

Įpykusi drąsių, jaunų patriotų minia puolė ant senuko ir ėmė įniršusiai jį stumdyti, traukti ir spardyti. Galiausiai jį paleido dėl jo amžiaus – kitaip jie būtų jį gyvą uždaužę akmenimis.

Taigi jie visi pasižadėjo rytoj būti drąsūs ir pasirodyti verti savo tautos garbės ir šlovės. Žmonės puikia tvarka pradėjo eiti kas sau.

Kaip skirstėsi eiti, jie sakė:

– Rytoj pamatysime, kas yra kas!

– Mes rytoj sutvarkysime pagyrūnus!

– Atėjo laikas, kai verta atskirti save nuo nevertų, kad kiekvienas nenaudėlis negalėtų girtis turintis narsią širdį!

–

O aš tuo tarpu grįžau į užeigą.

– Ar matei kokie ten žmonės – mano šeimininkas paklausė išdidžiai.

– Tikrai turiu, – atsakiau automatiškai, jaučiant, kad jėgos mane apleido ir kad mano galva ūžė nuo visų tų keistų įspūdžių.

Tą dieną jų laikraštyje perskaičiau pagrindinį straipsnį, kuris atrodė būtent taip:

Piliečiai, atėjo laikas sustabdyti bergždžius pasigyrimus ir svaičiojimus tarp savęs ; atėjo laikas nebevertinti tuščių žodžių, kuriuos vartojame gausiai, norėdami parodyti savo įsivaizduojamas dorybes ir pasiekimus. Atėjo laikas, piliečiai, išbandyti savo žodžius ir parodyti, kas iš tikrųjų vertas, o kas ne! Bet mes tikime, kad tarp mūsų nebus gėdingų bailių, kuriuos teks priverstinai atvežti į paskirtą prekės ženklo vietą. Kiekvienas iš mūsų, kuris savo gyslomis jaučia lašą kilnaus protėvių kraujo, stengsis būti vienas iš pirmųjų, kuris išdidžiai ir tyliai neša skausmą ir kančią, nes tai yra šventas skausmas, tai yra auka dėl gero. mūsų šaliai ir mūsų visų gerovei. Pirmyn, piliečiai, nes rytoj yra kilnaus išbandymo diena!…

–

Mano šeimininkas tą dieną nuėjo miegoti iškart po susitikimo, kad kitą dieną kuo anksčiau patektų į paskirtą vietą. Tačiau daugelis buvo nuėję tiesiai į rotušę, kad būtų kuo arčiau eilės pradžios.

Kitą dieną aš taip pat nuėjau į rotušę. Ten buvo visi – ir jauni, ir seni, vyrai ir moterys. Kai kurios motinos atsinešė savo mažus kūdikius ant rankų, kad juos būtų galima paženklinti vergovės ženklu, t.y. garbės žodžiu, ir taip gauti didesnę teisę į aukštas pareigas valstybės tarnyboje.

Žmonės keikėsi bei stumdėsi (pastebėjau, kad jie gana panašūs į mus, serbus, ir aš, kažkaip tuo džiaugiausi), ir visi stengėsi būti pirmi prie durų. Kai kurie net ėmė kitus už gerklės, kad pasiektų savo tikslą.

Ten juos ženklino parinktas valstybės tarnautojas su baltu oficialiu kostiumu ir švelniai priekaištavo žmonėms:

– Nekelkit chaoso, dėl Dievo meilės, ateis visų eilė, – jūs nesate gyvuliai, manau, mes galime susitvarkyti nesistumdydami.

Ženklinimas prasidėjo. Vieni verkė, kiti tik aimanavo iš skausmo, bet niekas iš jų neiškentėjo neišleisdamas jokio garso, kol aš ten dalyvavau.

Negalėjau ilgai žiūrėti į šį kankinimą, todėl grįžau į užeigą, tačiau kai kurie jų jau buvo grįžę, valgė ir gėrė.

– Tai jau baigta! – tarė vienas iš jų.

– Na, mes visai nerėkėm, bet Talbas bliovė kaip tikras!… – atsakė kitas.

– Jūs matote, koks tas jūsų Talbas, ir norėjote, kad vakar jis būtų posėdžio pirmininkas.

– Ah, niekas nebūtų pagalvojęs!

Jie kalbėjo, nors viduje dejuodami iš skausmo, bet bandydami tai nuslėpti vienas nuo kito, nes kiekvienam buvo gėda manyti, jog jis yra bailys.

Kleardas apsigėdino save, nes jis dejavo, o žmogus, vardu Learas, buvo didvyris, nes jis paprašė, kad ant kaktos būtų išspausti netgi du ženklai ir niekada negirdėjo jokio skausmo. Visas miestas su didžiausia pagarba kalbėjo apie jį.

Kai kurie žmonės pabėgo, ir dėl to miesto žmonės juos niekino.

Po kelių dienų tas, kurio kaktoje buvo du prekių ženklai, vaikščiojo aukštai iškelta galva, oriai ir savigarbai, kupinas šlovės ir pasididžiavimo, ir kad ir kur eitų, visi nusilenkė ir nusimetė kepurę, kad pasveikintų dienos herojų.

Vyrai, moterys ir vaikai bėgo paskui jį gatvėje, norėdami pamatyti didžiausią tautos vyrą. Kur jis nuėjo, baimės įkvėptas šnabždesys jį sekė: „Learai, Learai!… Tai jis!… Tai didvyris, kuris neišleido jokio garso, o du ženklinimai buvo įspausti ant jo kaktos! “Jis buvo laikraščių antraštėse, giriamas ir šlovinamas.

Ir jis nusipelnė žmonių meilės.

–

Visur girdėjau tokias pagyras ir pradėjau iš tiesų jausti, kad mano gyslomis teka senas, kilnus serbų kraujas. Mūsų protėviai buvo didvyriai, jie mirė užmušti laisvės kuolais; mes taip pat turime didvyrišką praeitį ir savo Kosovą. Aš degiau iš nacionalinio pasididžiavimo ir tuštybės, norėjau parodyti, kokia drąsi mano kilmė, ir skubėti į Rotušę bei šaukti:

– Kodėl giriate savo Learą?… Niekada nematėte tikrų herojų! Ateikite ir įsitikinkite, koks taurus serbų kraujas! Išdeginkit man ant galvos dešimt tų ženklų, ne tik du!

Valstybės tarnautojas baltu kostiumu priartino savo įkaitintą įspaudą prie mano kaktos ir aš ties ta akimirka… pabudau iš miego.

Iš baimės patryniau kaktą ir persižegnojau, stebėdamasis keistais dalykais, kurie vyko mano sapnuose.

– Aš beveik nustelbiau jų Learo šlovę, – pagalvojau bei patenkintai apsiverčiau ant kito šono, ir man kažkaip buvo gaila, kad mano sapnas taip ir liko neužbaigtas.

 

Belgrade, 1899.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.