Tag Archive | drąsa

Įspaudas

Susapnavau siaubingą sapną. Aš nenoriu gilintis apie patį sapną, verčiau kaip aš išdrįsau sapnuoti tokius bjaurius dalykus, kai esu itin ramus ir garbingas pilietis, paklusnus mūsų kamuojamos Serbijos vaikas, kaip ir visi kiti. Žinoma, jei paklaustumėte ar aš esu išskirtinas kažkuo, viskas būtų kitaip, bet ne, mielas drauge, aš elgiuosi taip kaip ir visi kiti, o kas liečia buvimą atsargiu, niekas man negali prilygti. Kartą pamačiau blizgią policininko uniformos sagą gulinčią ant gatvės, ir įsistebeilijau į jos magišką švytėjimą, beveik ją praeidamas, jausdamas mielus prisiminimus, kai netikėtai mano ranka pradėjo drebėti, iškeldama saliutą; mano galva nusilenkė pačiai žemei, ir mano burna suformavo malonią šypseną, kurią mes visi suformuojame sveikindamiesi su savo viršininkais.

– Kilnus kraujas teka mano venose – Štai kaip yra! – Pamaniau tai tuo pačiu metu, kuomet su panieka pažvelgiau į žvėrį, kuris nerūpestingai užmynė ant tos sagos.

– Žvėris! – ištariau sau karčiai, nusispjoviau, ir tyliai nuėjau, paguostas minties, jog tokių niekšų yra tik keletas; ir džiaugiausi, jog Dievas man suteikė rafinuotą širdį ir kilmingą bei taurų protėvių kraują.

Taigi, jūs matote koks nuostabus vyras esu, niekuo nesiskiriantis nuo kitų garbingų piliečių, todėl jūs be jokių abejonių stebėsitės kaip tokie siaubingi ir kvaili dalykai vyksta mano sapnuose.

Nieko keisto neįvyko tą dieną. Puikiai pavakarieniavau ir po to laisvalaikiu niurksojau sau krapštydamas dantis; gurkšnodamas savo vyną, ir tada, drąsiai naudodamasis savo sąžiningomis piliečio teisėmis, nuėjau atsigulti į lova pagriebę knygą, kad greičiau užmigčiau.

Knyga išslydo man iš rankų, aišku, patenkinusi mano norus, ir po visų atliktų darbų aš kuo nekalčiausiai užmigau lyg avinėlis.

Staiga atsiradau siaurame bei purviname kelyje, vedančiame per kalnus. Šalta, tamsi naktis. Vėjas švilpė tarp nunykusių šakų, kurios draskė lyg peiliukas, palietęs nuogą odą. Dangus juodas, nebylus ir grėsmingas bei sniegas, lyg dulkės, pūtė į akis ir į veidą. Nei vienos gyvos sielos matyti. Aš skubu tolyn ir karts nuo karto paslystu ant to purvo, tai į kairę, tai į dešinę. Aš svirduliuoju bei krentu, kol galiausiai visai pasiklystu, bastausi pirmyn, Dievai žino kur, ir tai jautėsi visai nekaip trumpa paprasta naktis, bet ilga kaip dešimtmetis, ir aš ėjau nežinodamas kur.

Taigi, keliavau į priekį daug metų ir atsiradau kažkokioje nežinomoje pasaulio dalyje, kažkur toli toli nuo savo gimtosios šalies, keistoje žemėje, kurios niekas nežino ir kuri, žinoma, egzistavo tik mano sapnuose.

Besiblaškydamas po laukus priėjau didelį miestą kur gyveno daug žmonių. Turgavietėje grūdosi didelė masė žmonių, kur sklido klaikus triukšmas, nuo kurio lengvai galėtų sprogti ausies būgneliai. Aš apsistojau užeigoje, kuri buvo prieš tą turgavietę ir klausiau savininko, dėl kokios priežasties kilo tokia sumaištis ir kodėl tiek daug žmonių susirinko kartu…

– Mes tylūs ir padorūs žmonės, – jis pradėjo pasakoti, – mes ištikimi ir paklusnūs savo tarybinkui.

– Ar tarybininkas yra jūsų aukščiausias vadovas ? – paklausiau, pertraukdamas jį.

– Tarybininkas valdo viską, jis yra mūsų aukščiausia valdžia; Toliau seka policija.

Nusijuokiau.

– kodėl tu juokiesi?… Ar tu nežinojai?… iš kur tu?

Paaiškinau, jog paprasčiausiai pasiklydau ir kad atvykau iš tolimos šalies – Serbijos.

– Aš žinau apie šitą įžymią šalį! – sušnibždėjo savininkas sau, žiūrėdamas į mane su pagarba, ir ištarė garsiai:

– Tokia tvarka čia, – toliau pasakojo, – tarybininkas valdo kartu su savo policininkais.

– ir kokie tie policininkai?

– Na, būna visokių policininkų – priklauso nuo jų laipsnio. Yra auštesnių i žemesnių rangų… Žinai, mes esame tylūs ir gerbtini žmonės, bet visokių valkatų atsibasto iš artimų apylinkių, jie mus užteršia, moko blogų dalykų. Kad atskirtų mus nuo tų kitų žmonių tarybininkas mums gyventojams vakar įsakė, jog visi privalomė eiti į vietinį teismą, kur kiekvienas iš mūsų gaus įspaudą ant kaktos. Štai kodėl tiek daug žmonių susibūrė – norėdami pasitarti, ką daryti.

Aš suvirpėjau ir pagalvojau, kad turėčiau kuo greičiau pabėgti iš šio keisto krašto, nes aš, nors ir serbas, buvau nepratęs prie tokio riteriškumo dvasios demonstravimo, ir man buvo neramu!

Savininkas geranoriškai nusijuokė, bakstelėjo man per petį ir išdidžiai tarė:

– Ak, nepažįstamasis, ar to pakanka, kad tave išgąsdintų? Nenuostabu, kad turėjote nueiti ilgą kelią, kad rastumėte drąsos, tokios kaip mūsų!– Ir ką gi jūs darysite? – nedrąsiai paklausiau.

– Koks klausimas! Pamatysite, kokie esame drąsūs. Turite nueiti ilgą kelią, kad rastumėte drąsos, tokios kaip mūsų, sakau jums. Jūs keliavote toli ir plačiai bei matėte pasaulį, bet esu įsitikinęs, kad niekada nematėte didesnių herojų nei mes. Eikime ten kartu. Privalau paskubėti.

Mes jau ruošėmės eiti, kai priešais duris išgirdome botago plakimą.

Aš išlindau pasižiūrėti kas vyksta ir prieš mane iškilo įdomus reginys: matėsi vyras su trijų dalių kepure, kurių švietė ant jo galvos,ir apsirengęs įmantriu kostiumu, jojo ant kito vyro nugaros, kuris vilkėjo labai turtingais, bendro, civilio kirpimo drabužiais. Jis sustojo prieš užeigą ir raitelis nusileido.

Savininkas išėjo, nusilenkė ant žemės, o vyras su įmantriu kostiumu nuėjo į užeigą prie specialiai dekoruoto stalo. Tas, kuris vilkėjo civiliais drabužiais, pasiliko priešais užeigą ir laukė. Savininkas žemai nusilenkė ir jam. – Kas čia vyksta? – paklausiau šeimininko, giliai suglumęs.

– Na, užėjęs į užeigą, yra aukšto rango policininkas, o šis žmogus yra vienas iškiliausių mūsų piliečių, labai turtingas ir puikus patriotas, – sušnibždėjo šeimininkas. – Bet kodėl jis leidžia kitam jodinėti ant nugaros?

Šeimininkas papurtė savo galvą ir mes nuėjome šalin. Jis man pašaipiai nusišypsojo ir pasakė:

– Mes manome, kad tai didelė garbė, kurios retas nusipelno! – Be manęs, jis man pasakė labai daug dalykų be to, tačiau aš taip jaudinausi, kad negalėjau visko suprasti. Bet aš gana aiškiai girdėjau, ką jis pasakė pabaigoje: – Tai yra paslauga savo šaliai, kurios kitos tautos dar neišmoko vertinti!

Atėjome į posėdį, kuomet pirmininko rinkimai jau vyko.

Pirmoji grupė išsirinko vyrą, vadinamą Kolbu, jei gerai pamenu vardą, kaip savo kandidatą į pirmininkus; antroji grupė norėjo Talbo, o trečioji turėjo kitą kandidatą.

Kilo baisi painiava; kiekviena grupė norėjo įstumti savo žmogų.

– Manau, kad mes neturime geresnio vyro nei Kolbas tokio svarbaus susitikimo pirmininkui, – tarė balsas iš pirmosios grupės, – nes mes visi puikiai žinome jo, kaip piliečio, dorybes ir didžiulę drąsą. Nemanau, kad tarp mūsų yra kas nors, kas galėtų pasigirti, kad taip dažnai kažkas būtų pakinkytas itin svarbių asmenų…

– Kas tu, kad apie tai kalbėtum, – sušuko kažkas iš antrosios grupės. – Tavimi niekada nebuvo jojęs jaunesnysis policijos tarnautojas!

– Mes žinome, kokios tavo dorybės, – sušuko kažkas iš trečiosios grupės. – Niekada negalėtum patirti vieno botago smūgio be kaukimo!

– Išsiaiškinkime, broliai! – pradėjo Kolbas. – Tiesa, kad prieš dešimt metų man ant nugaros važiavo žymūs žmonės; jie mane plakė ir aš niekada neverkiau, bet gali būti, kad tarp mūsų yra ir daugiau nusipelniusių. Yra galbūt jaunesnių, geresnių.

– Ne, ne, – sušuko jo šalininkai.

– Mes nenorime girdėti pasenusių istorijų! Dešimt metų praėjo, nuo to laiko kai kažkas jojo ant Kolbo, – sušuko balsai iš antrosios grupės.

– Jaunas kraujas tegul perima, tegul seni šunys kramto senus kaulus, – pašaukė kai kurie iš trečiosios grupės.

Staiga nebeliko triukšmo; žmonės judėjo atgal, kairėn ir dešinėn, norėdami išvalyti kelią, ir aš pamačiau maždaug trisdešimties metų jaunuolį. Jam artėjant, visos galvos žemai nusilenkė.

– Kas čia? – sušnibždėjau savo sąvininkui.

– Jis yra populiarus lyderis. Jaunas vyras, bet labai perspektyvus. Pirmosiomis dienomis jis galėjo pasigirti, kad tris kartus nešė tarybininką ant nugaros. Jis yra populiaresnis už kitus.

– Jie galbūt jį išrinks? – pasiteiravau.

– Tai daugiau nei aišku, nes kaip ir visiems kitiems kandidatams – jie visi vyresni, laikas juos aplenkė, o tarybininkas vakar kurį laiką jojo jam ant nugaros.

– Koks jo vardas?

– Kleardas.

Jie skyrė jam garbės vietą.

– Manau, Kolbo balsas nutraukė tylą, – kad negalime rasti geresnio žmogaus šiai pozicijai nei Kleardas. Jis yra jaunas, ir tiesą sakant, nė vienas iš mūsų vyresnių nėra jam lygus.

– Tegyvuoja Kleardas!… – visi balsai ūžė.

Kolbas ir Talbas nuvedė jį į pirmininko vietą. Visi giliai nusilenkė ir buvo visiška tyla.

– Ačiū jums, broliai, už jūsų didelę pagarbą ir šią garbę, kurią taip vieningai skyrėte man. Jūsų viltys, kurios dabar lieka su manimi, yra pernelyg glostančios mano savimeilę. Tokiomis reikšmingomis dienomis nėra lengva valdyti tautos laivą, bet aš padarysiu viską, kas yra mano galioje, kad pateisinčiau jūsų pasitikėjimą manimi, sąžiningai atstovausiu jūsų nuomonei. Ačiū, mano broliai, kad mane išsirinkote.

– Valio! Valio! Valio! – rinkėjai griaudėjo iš visų pusių.

Ir dabar, broliai, tikiuosi, kad leisite man pasakyti keletą žodžių apie šį svarbų įvykį. Nėra lengva kentėti tokius skausmus, tokias kančias, kurios mums laukia; nėra lengva turėti kaktą, pažymėtą karšta geležimi. Iš tiesų, ne – tai skausmai, kuriuos ne visi vyrai gali ištverti. Tegul bailiai dreba, tegul jie mirksta iš baimės, tačiau nė akimirkos neturime pamiršti, kad esame drąsių protėvių sūnūs, kad mūsų gyslomis teka taurus kraujas, didvyriškas senelių kraujas, didžiųjų riterių, kurie anksčiau mirė visai negalvodami apie save, už laisvę ir į naudą mums visiems, jų palikuoniams. Mūsų kančia yra menka, jei jūs galvojate apie jų kančią – ar dabar, kai gyvename geriau nei bet kada anksčiau, elgsimės kaip išsigimėlių ir bailių veislių nariai? Kiekvienas tikras patriotas, visi, kurie nenori sugėdinti mūsų tautos prieš visą pasaulį, skausmą pakels kaip žmogus ir didvyris.

– Valio! Tegyvuoja Kleardas.

Po Kleardo buvo keli dar keli užsidegę kalbėtojai; jie padrąsino išsigandusius žmones ir daugmaž pakartojo tai, ką pasakė Kleardas.

Tada paprašė kalbėti blyškus bei pavargęs senukas, raukšlėtu veidu, baltais lyg sniegas plaukas bei barzda. Jo keliai ir rankos drebėjo dėl seno amžiaus. Jo balsas suvirpėjo,o akys blizgėjo nuo ašarų.

– Vaikai, – pradėjo jis, ašaros riedėjo baltais, susiraukšlėjusiais skruostais ir krisdamas ant barzdos, – aš apgailėtinas ir greitai mirsiu, bet man atrodo, kad jūs turėtumėte neleisti tokiai gėdai ateiti. Man šimtas metų ir aš visą gyvenimą gyvenau be to!… Kodėl vergovės prekės ženklas turėtų būti dabar įspaustas į mano išbalusią ir pavargusią galvą?…

– Velniop tą seną nenaudėlį! – sušuko pirmininkas.

– Velniop jį! – kiti šaukė.

– Senas bailys!

– Užuot padrąsinęs jaunus, jis gąsdina visus!

– Jam turėtų būti gėda dėl savo žilų plaukų! Jis gyveno pakankamai ilgai ir vis dar gali bijoti – mes, jauni, esame drąsesni …

– Velniop tą bailį!

– Išvarykite jį!

Įpykusi drąsių, jaunų patriotų minia puolė ant senuko ir ėmė įniršusiai jį stumdyti, traukti ir spardyti. Galiausiai jį paleido dėl jo amžiaus – kitaip jie būtų jį gyvą uždaužę akmenimis.

Taigi jie visi pasižadėjo rytoj būti drąsūs ir pasirodyti verti savo tautos garbės ir šlovės. Žmonės puikia tvarka pradėjo eiti kas sau.

Kaip skirstėsi eiti, jie sakė:

– Rytoj pamatysime, kas yra kas!

– Mes rytoj sutvarkysime pagyrūnus!

– Atėjo laikas, kai verta atskirti save nuo nevertų, kad kiekvienas nenaudėlis negalėtų girtis turintis narsią širdį!

O aš tuo tarpu grįžau į užeigą.

– Ar matei kokie ten žmonės – mano šeimininkas paklausė išdidžiai.

– Tikrai turiu, – atsakiau automatiškai, jaučiant, kad jėgos mane apleido ir kad mano galva ūžė nuo visų tų keistų įspūdžių.

Tą dieną jų laikraštyje perskaičiau pagrindinį straipsnį, kuris atrodė būtent taip:

Piliečiai, atėjo laikas sustabdyti bergždžius pasigyrimus ir svaičiojimus tarp savęs ; atėjo laikas nebevertinti tuščių žodžių, kuriuos vartojame gausiai, norėdami parodyti savo įsivaizduojamas dorybes ir pasiekimus. Atėjo laikas, piliečiai, išbandyti savo žodžius ir parodyti, kas iš tikrųjų vertas, o kas ne! Bet mes tikime, kad tarp mūsų nebus gėdingų bailių, kuriuos teks priverstinai atvežti į paskirtą prekės ženklo vietą. Kiekvienas iš mūsų, kuris savo gyslomis jaučia lašą kilnaus protėvių kraujo, stengsis būti vienas iš pirmųjų, kuris išdidžiai ir tyliai neša skausmą ir kančią, nes tai yra šventas skausmas, tai yra auka dėl gero. mūsų šaliai ir mūsų visų gerovei. Pirmyn, piliečiai, nes rytoj yra kilnaus išbandymo diena!…

Mano šeimininkas tą dieną nuėjo miegoti iškart po susitikimo, kad kitą dieną kuo anksčiau patektų į paskirtą vietą. Tačiau daugelis buvo nuėję tiesiai į rotušę, kad būtų kuo arčiau eilės pradžios.

Kitą dieną aš taip pat nuėjau į rotušę. Ten buvo visi – ir jauni, ir seni, vyrai ir moterys. Kai kurios motinos atsinešė savo mažus kūdikius ant rankų, kad juos būtų galima paženklinti vergovės ženklu, t.y. garbės žodžiu, ir taip gauti didesnę teisę į aukštas pareigas valstybės tarnyboje.

Žmonės keikėsi bei stumdėsi (pastebėjau, kad jie gana panašūs į mus, serbus, ir aš, kažkaip tuo džiaugiausi), ir visi stengėsi būti pirmi prie durų. Kai kurie net ėmė kitus už gerklės, kad pasiektų savo tikslą.

Ten juos ženklino parinktas valstybės tarnautojas su baltu oficialiu kostiumu ir švelniai priekaištavo žmonėms:

– Nekelkit chaoso, dėl Dievo meilės, ateis visų eilė, – jūs nesate gyvuliai, manau, mes galime susitvarkyti nesistumdydami.

Ženklinimas prasidėjo. Vieni verkė, kiti tik aimanavo iš skausmo, bet niekas iš jų neiškentėjo neišleisdamas jokio garso, kol aš ten dalyvavau.

Negalėjau ilgai žiūrėti į šį kankinimą, todėl grįžau į užeigą, tačiau kai kurie jų jau buvo grįžę, valgė ir gėrė.

– Tai jau baigta! – tarė vienas iš jų.

– Na, mes visai nerėkėm, bet Talbas bliovė kaip tikras!… – atsakė kitas.

– Jūs matote, koks tas jūsų Talbas, ir norėjote, kad vakar jis būtų posėdžio pirmininkas.

– Ah, niekas nebūtų pagalvojęs!

Jie kalbėjo, nors viduje dejuodami iš skausmo, bet bandydami tai nuslėpti vienas nuo kito, nes kiekvienam buvo gėda manyti, jog jis yra bailys.

Kleardas apsigėdino save, nes jis dejavo, o žmogus, vardu Learas, buvo didvyris, nes jis paprašė, kad ant kaktos būtų išspausti netgi du ženklai ir niekada negirdėjo jokio skausmo. Visas miestas su didžiausia pagarba kalbėjo apie jį.

Kai kurie žmonės pabėgo, ir dėl to miesto žmonės juos niekino.

Po kelių dienų tas, kurio kaktoje buvo du prekių ženklai, vaikščiojo aukštai iškelta galva, oriai ir savigarbai, kupinas šlovės ir pasididžiavimo, ir kad ir kur eitų, visi nusilenkė ir nusimetė kepurę, kad pasveikintų dienos herojų.

Vyrai, moterys ir vaikai bėgo paskui jį gatvėje, norėdami pamatyti didžiausią tautos vyrą. Kur jis nuėjo, baimės įkvėptas šnabždesys jį sekė: „Learai, Learai!… Tai jis!… Tai didvyris, kuris neišleido jokio garso, o du ženklinimai buvo įspausti ant jo kaktos! “Jis buvo laikraščių antraštėse, giriamas ir šlovinamas.

Ir jis nusipelnė žmonių meilės.

Visur girdėjau tokias pagyras ir pradėjau iš tiesų jausti, kad mano gyslomis teka senas, kilnus serbų kraujas. Mūsų protėviai buvo didvyriai, jie mirė užmušti laisvės kuolais; mes taip pat turime didvyrišką praeitį ir savo Kosovą. Aš degiau iš nacionalinio pasididžiavimo ir tuštybės, norėjau parodyti, kokia drąsi mano kilmė, ir skubėti į Rotušę bei šaukti:

– Kodėl giriate savo Learą?… Niekada nematėte tikrų herojų! Ateikite ir įsitikinkite, koks taurus serbų kraujas! Išdeginkit man ant galvos dešimt tų ženklų, ne tik du!

Valstybės tarnautojas baltu kostiumu priartino savo įkaitintą įspaudą prie mano kaktos ir aš ties ta akimirka… pabudau iš miego.

Iš baimės patryniau kaktą ir persižegnojau, stebėdamasis keistais dalykais, kurie vyko mano sapnuose.

– Aš beveik nustelbiau jų Learo šlovę, – pagalvojau bei patenkintai apsiverčiau ant kito šono, ir man kažkaip buvo gaila, kad mano sapnas taip ir liko neužbaigtas.

 

Belgrade, 1899.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.

Paprasto Serbiško jaučio mąstymas

Šiame pasaulyje pasitaiko daugybė stebuklų, o mūsų šalis, kaip daugelis sako, yra perpildyta stebuklais tiek, kad stebuklai nebe atrodo kaip stebuklai. Čia yra labai aukštas pareigas užimančių žmonių, kurie visiškai nemąsto, o kaip kompensaciją, o gal dėl kokių nors kitų priežasčių, pradėjo mąstyti paprastas valstiečių jautis, kuris nė trupučio nesiskiria nuo kitų Serbijos jaučių. Dievas žino, kas nutiko, dėl ko šis išradingas gyvūnas išdrįso imtis tokių ypatingų pastangų, juolab buvo įrodyta, kad Serbijoje ši nelemta okupacija gali sukelti tik meškos paslaugą. Tuomet sakykime, kad šis vargšas velniūkštis visu savo naivumu net nežinojo, kad jo tėvynėje ši veikla nėra pelninga, todėl nepriskirsime jam jokios ypatingos pilietinės drąsos. Bet vis tiek lieka paslaptis, kodėl jautis turėtų galvoti, nes jis nėra rinkėjas, nei tarybos narys, nei aukščiausias tarybininkas, nei jis buvo išrinktas deputatu jokiame galvijų asamblėjoje ar net (jei sulauktų tam tikro amžiaus) senatorius. Jei ši vargšė siela kada nors svajojo tapti valstybės ministru bet kurioje galvijų šalyje, jis turėjo žinoti, kad priešingai, jis turėtų praktikuoti, kaip mąstyti kuo įmanoma mažiau, kaip tie puikūs ministrai kai kuriose laimingesnėse šalyse, nors mūsų šaliai netgi tai nesiseka padaryti. Galų gale, kodėl mums turėtų rūpėti, kodėl jautis Serbijoje ėmėsi žmonių apleistos pastangos? Taip pat galėjo atsitikti taip, kad jis pradėjo mąstyti vien dėl kažkokio natūralaus savo instinkto.

Taigi, koks tas jautis? Paprastas jautis, kuris, kaip mus moko zoologija, turi galvą, kūną ir galūnes, kaip ir visi kiti jaučiai; jis traukia vežimėlį, ganosi žolėje, laižo druską, atrajoja ir mykia. Jo vardas yra Pilkutis.

Štai kaip jis pradėjo galvoti. Vieną dieną jo šeimininkas pakinkė jį, o jo bičiulis Juodutis įkėlė į vežimą pavogtus kuoliukus ir nuvežė į miestą parduoti. Beveik iš karto įvažiavęs į miestą, jis pardavė tuos kuoliukus, o tada nuėmė pakinkius nuo Pilkučio ir Juodučio bei užkabino grandinę, kuri juos pririšo prie jungo, užmetė prieš juos kamštinių žolių pynę ir linksmai nuėjo į mažą smuklę atsigaivinti keletai gėrimų. Mieste vyko festivalis, todėl iš visų pusių ėjo vyrai, moterys ir vaikai. Juodutis kitiems jaučiams žinomas kaip šiek tiek paikas, į nieką nežiūrėjo, vietoj to, jis rimtai įsitraukė į savo pietus, pripildė pilvą, šiek tiek sutrypė bei pasiganė iš malonumo ir tada atsigulė. Visi tie praeinantys žmonės jo visai nejaudino. Jis tiesiog snaudė ir ramiai ganėsi (gaila, kad jis nebuvo žmogus, turėdamas kažkokių polinkių į aukštą karjerą). Bet Pilkutis negalėjo užkąsti nė vieno kąsnio. Svajingos jo akys ir liūdna veido išraiška iš pirmo žvilgsnio parodė, kad tai miela, mąstytojo siela.

Serbai ėjo pro šalį, didžiuodamiesi savo didinga praeitimi, vardu, tauta ir šis pasididžiavimas rodė jų griežtumą bei pasitempimą. Pilkutis visa tai stebėjo, ir jo sielą staiga prarijo liūdesys ir skausmas dėl milžiniškos neteisybės, ir jis negalėjo nepasiduoti tokiai stipriai, staigiai ir galingai emocijai; jis graudžiai, skausmingai apsibliovė, o ašaros riedėjo akyse. Dėl didžiulio skausmo Pilkutis pradėjo galvoti:

– Kuo taip didžiuojasi mano šeimininkas ir jo tautiečiai serbai? Kodėl jie taip aukštai pakelia galvas ir žiūri į mano žmones su pasididžiavimu ir panieka? Jie didžiuojasi savo gimtine, didžiuojasi, kad gailestingas likimas suteikė jiems gimti čia, Serbijoje. Mama mane pagimdė ir čia, Serbijoje, o Serbija yra ne tik mano gimtoji, bet ir mano tėvo žemė, o mano protėviai, kaip ir jų, visi kartu yra atvykę į šias žemes iš senosios slavų tėvynės.

Ir vis dėlto nė vienas iš mūsų, jaučių nesididžiuoja tuo, mes tik didžiuojamės savo sugebėjimu pakelti sunkesnį krovinį į kalną; iki šios dienos nė vienas serbų jautis kitam vokiečių jaučiui nėra sakęs: „Ko tu nori iš manęs, aš esu serbiškas jautis, mano gimtinė yra išdidi Serbijos šalis, visi mano protėviai buvo veršiavęsi čia ir šioje žemėje yra mano protėvių kapai. Neduok Dieve, mes niekada tuo nesididžiavome, niekada tai neatėjo jiems į galvą. Keista liaudis!

Šių minčių sujaudintas jautis liūdnai papurtė galvą, suskambėjo varpelis ant kaklo ir sutraškėjo jungas. Juodutis staiga atmerkė akis, pažvelgė į savo draugą ir sumūkė:

– Štai tu vėl pradėjai su savo nesąmonėm! Valgyk, kvailį, užsiaugink riebalų, žiūrėk, kaip visi šonkauliai kyšo; jei būtų gerai visą laiką galvoti, žmonės nebūtų patikėję to mums, jaučiams. Jokiu būdu mums taip nepasisektų!

Pilkutis su gailesčiu pažvelgė į savo bendražygį, nusuko galvą nuo jo ir vėl pasinėrė į savo mintis.

– Jie didžiuojasi savo didinga praeitimi. Jie turi savo Kosovo mūšį. Didelis daiktas, ar mano protėviai net tada netempė vežimėlių su maistu ir ginkluote? Jei ne mes, žmonės būtų turėję tai padaryti patys. Tada yra sukilimas prieš turkus. Didingas, kilnus užsiėmimas, bet kas ten tuo metu buvo? Ar sukilimą kėlė būtent šie niekšai su pakeltomis nosimis, išdidžiai žygiuojantys prieš mane, tarsi tai vienintelių jų nuopelnas? Paimkime pavyzdžiu mano šeimininką. Jis taip pat didžiuojasi ir giriasi sukilimu, ypač tuo, kad jo prosenelis žuvo laisvės kare kaip tikras didvyris. Ir ar tai mano šeimininko nuopelnas? Jo prosenelis turėjo teisę didžiuotis, bet ne jis; jo prosenelis mirė, kad mano šeimininkas ir jo palikuonis, galėtų būti laisvi. Taigi jis yra laisvas ir kaip jis naudojasi savo laisve? Jis vagia kitų žmonių kuolus, sėdi ant vežimėlio, o aš turiu traukti ir jį, ir jo kuolus, kol jis miega prie vadžių. Dabar jis pardavė tuos kuolus, jis geria likerį, nieko neveikia ir didžiuojasi savo didinga praeitimi. Ir kiek mano protėvių buvo nužudyta sukilime, kad pamaitintų karius? Argi mano protėviai tuo metu netraukė ginkluotės, patrankų, maisto, amunicijos? Ir vis dėlto mes nesididžiuojame jų nuopelnais, nes mes visai nepasikeitėme; kantriai ir sąžiningai savo pareigą atliekame ir šiandien, kaip ir mūsų protėviai.

Jie didžiuojasi protėvių kančiomis ir penkiais šimtais vergovės metų. Mano giminė kentėjo per visą mūsų egzistavimo laiką, ir šiandien vis dar kenčiame ir esame pavergti, ir vis dėlto apie tai nerėkiame visa savo krūtine. Jie sako, kad turkai juos kankino, skerdė ir užsmeigė; na, mano protėvius skerdė tiek serbai, tiek turkai, degino oda ir kankino.

Jie didžiuojasi savo religija,bet vis tiek niekuo netiki. Kuo kalta aš ir mano tauta, kad mūsų negali priimti tarp krikščionių? Jų religija sako „nevok“, o mano šeimininkas vagia ir geria už pinigus, kuriuos gavo už vagystes. Jų religija nurodo mylėti savo kaimynus, tačiau jie tik kenkia vieni kitiems. Jiems geriausias dorybės pavyzdys yra tas, kuris nepadaro jokios žalos, ir, žinoma, niekas net nesvarsto prašyti, kad kas nors padarytų ką nors gero, išskyrus tai, kad nepadarė žalos. Jie taip žemai puolė, jog vienintelis jų mąstymas yra kaip nepakenkti.

Jautis giliai atsiduso, o jo atodūsis pakėlė dulkes nuo kelio.

– Taigi, – jautis tęsė liūdnas mintis – ar šiuo atveju aš ar mano giminaitis nėra geresni už visus kitus? Niekada nieko nežudžiau, niekada nieko nešmeižiau, nieko nevogiau, neatleidau iš valstybės tarnybos nekalto žmogaus, nesukūriau valstybės iždo deficito, nevykdžiau bankroto klastotės, aš niekada nesu prirakinęs ar areštavęs nekaltų žmonių, niekada nešmeižiau savo draugų, niekada neprieštaravau savo jaučio principams, niekada nedaviau melagingų liudijimų, niekada nebuvau valstybės ministras ir niekad nekenkiau šaliai. tik nepadariau jokios žalos, net darau gera tiems, kurie man kenkia. Mano mama pagimdė mane, ir tuojau pat pikti vyrai net atėmė iš manęs mano motinos pieną. Dievas bent jau sukūrė žolę jaučiams, o ne žmonėms, ir jie ją atima ir iš mūsų. Vis dėlto, be viso to mušimo, mes traukiame vyrų vežimus, ariame jų laukus ir šeriame duona. Ir vis dėlto niekas nepripažįsta mūsų nuopelnų, kuriuos darome dėl tėvynės…

– Arba paimk pasninką kaip pavyzdį; na, vyrams religija liepia pasninkauti visomis šventinėmis dienomis, ir vis dėlto jie net negali ištverti šio mažo pasninko, o aš ir mano liaudis pasninkaujame visą gyvenimą, nuo tada, kai pirmą kartą esame atjunkyti nuo motinos krūties.

Jautis nuleido galvą, lyg būtų giliai sunerimęs, tada vėl pakėlė, piktai prunkštelėjo ir atrodė, kad kažkas svarbaus grįžta į jo mintis, kankina; staiga jis džiaugsmingai nubaubė:

– O, aš dabar žinau, taip turi būti – ir jis toliau mąstė, – štai kas; jie didžiuojasi savo laisve ir pilietinėmis teisėmis. Turiu rimtai susimąstyti apie tai.

Jis galvojo ir galvojo, bet negalėjo išmąstyti.

– Kokios jų teisės? Jei policija liepia jiems balsuoti, tai jie ir balsuoja, o mes lygiai taip pat lengvai galėtume pasišaipyti: „Kaaa-aa-aam!“ Ir jei jiems nėra liepta, jie nedrįsta balsuoti ar net kibti į politiką, kaip ir mes. Kalėjime jie taip pat kenčia, net jei jie yra visiškai nekalti. Bent jau mes šlubuojame ir mojuojame uodega, o jie net neturi tokios apgailėtinai mažos pilietinės drąsos.

Ir tą akimirką iš smuklės išėjo jo šeimininkas. Jis buvo girtas, uždūmijusiomis akimis, murmėdamas keletą nesuprantamų žodžių, jis vingiuodamas keliavo link vežimėlio.

– Stebėkitės, kaip šis išdidus palikuonis naudojasi laisve, kurią iškovojo savo protėvių krauju? Teisingai, mano šeimininkas yra girtuoklis ir vagis, bet kaip kiti naudojasi šia laisve? Jie tiesiog tinginiauja ir didžiuodamiesi praeitimi bei jų protėvių nuopelnais, į kuriuos neįdėjo tiek pat indėlio, kiek aš. O mes, jaučiai, likome tokie pat darbštūs ir naudingi darbininkai, kokie buvo mūsų protėviai. Mes jaučiai, bet vis tiek galime didžiuotis savo darbštumu ir nuopelnais net ir šiandien.

Jautis giliai atsiduso ir pasiruošė kaklą jungui.

 

Belgrade, 1902.
„Radoje Domanović” projektą išvertė Karolina Burakovaitė, 2021.